Lietuviai išeiviai Amerikoj yra įsprausti į žmogų nudvasinančią, sumechaninančią ir demoralizuojančią aplinką.
I
JUSTINAS PIKŪNAS
Norint išryškinti lietuvių katalikų orientaciją šių dienų veikime ir ateities problemų sprendime, reikia atviromis akimis žvelgti į dabartinę Amerikos visuomenės situaciją, nes čia vykstą evoliuciniai pasikeitimai jau rodo viską griaunančios revoliucijos ženklus. Norint pilnai suprasti šio meto jaunimą, reikia panagrinėti žmogaus sumechaninimo istoriją, gyvai vedamą kovą prieš krikščioniškąją bei visas kitas pasaulėžiūros ir ypač naujai atsiradusius pavojus jaunimui —- tik tuomet mes pajusime dabarties kryžkeles ir klystkelius, į kuriuos taip dažnai patenka jaunimas, o taip pat ir žymi lietuvių visuomenės dalis. Ieškodami atsakymų, kaip pagrindinėms šio meto blogybėms užkirsti kelią į mūsų namus ir į lietuvio vaiko bei jaunuolio širdis, žvelgsime į lietuvių katalikų organizacijų veiklos reikšminguosius uždavinius, krikščioniškai lietuviškąją aplinką kuriant.
Dr. Justinas Pikūnas dėsto psichologiją Detroito Universitete. Jo ši paskaita, skaityta Amerikos Lietuviu Romos Kataliku Federacijos kongrese Čikagoje šių metu spalio 26 d., yra papildyta naujomis mintimis.
DABARTIES SITUACIJA
Noromis ar nenoromis esame giliai įsprausti į Amerikos visuomenės aplinką ir gyvename josios civilizacijos ir technologijos pasireiškimais bei pasiekimais. Nors kai kuriais laikotarpiais lietuviai yra įdėję didelių pastangų, organizuodami savąsias parapijas, organizacijas ir mokyklas, ir labai daug pasiekė šiose srityse, šiuo metu galima sakyti, kad jiems nepavyko išlaikyti net savųjų oazių, kur aiškiai vyrautų lietuvių kalba, klestėtų lietuvių liaudies menas, muzika ir dainos ir kurtųsi nauji lietuviškosios kultūros lobiai, kurie pritrauktų ir angažuotų jaunimą tolimesniems lietuviškosios ir krikščioniškosios dirvos darbams.
Dabartiniu metu daugumas lietuvių tik laiks nuo laiko paskaito lietuvišką laikraštį, žurnalą ar knygą, aplanko lietuvišką parodą, suvažiavimą ar šventę, išklauso mišių lietuvių kalba, pasižiūri lietuviškojo ansamblio, gėrisi radijo, operos ar šokėjų grupės programa. Nemaža dalis senimo ir didelė jaunimo dalis jau ir to nedaro; jų lietuviškoji aplinka ir lietuvių kalbos naudojimas yra visiškai susiaurėję ir patekę į nykimo stadiją. Didžiuma lietuvių daug kartų dažniau klauso, skaito ir stebi tą, ką ir visa amerikiečių masė — nuo vaikiškai banalių komikų ir primityvaus muzikos ritmo iki masės mėgstamų laikraščių ir žurnalų, kuriuose gėrio ir blogio vaizduojama mišrainė palieka akla krikščioniškųjų vertybių matui. Galop, agresiją, vandalizmą, seksą, hipius ir daug kitokio blogio vaizduojančios masinio susižinojimo priemonės, ypač komercinės televizijos stotys, visiems pakartotinai kala į galvą mintis ir veiksmus, kurių brutalumas neretai pralenkia bet kokį primityvumą. Gausiu pakartojimu ir gyvu vaizdiniu iliustravimu televizija sudaro sąlygas blogybėms pasisavinti, ir tais jų vaizdais ir žodžiais gausiai minta ne tik baltųjų ar juodųjų amerikiečių, bet ir mūsų vaikų ir anūkų sielos. Fiziniam vaiko ugdymui visi tėvai stengiasi vartoti gerus maisto produktus; niekas neduoda savo vaikams puvenų ar net pusiau iškeptos duonos. Tai kodėl vaiko minties lobyną leidžiama teršti blogio idėjomis? Ar dėl to, kad skrandžio užteršimo pasekmės greit pasirodo, o psichinis nuosmukis formuojasi pamažu?
Tarp daugelio studijų, rodančių televizijos ir filmų kenksmingumą, reikia paminėti A. Bandura ir D. ir S. Ross eksperimentą ("Imitation of Film-mediated Aggressive Models", J. Ahnoim. Sec. Psychol., 1963, 66, 3-11), kuris rodo, kad priešmokyklinio amžiaus vaikai, stebėję agresyvius charakterius, parodo beveik dvigubai daugiau agresyvumo veiksmų savo elgsenoje negu vaikai, jų nematę. Be abejo, "elektroninė auklė" (baby-sitter) daro įtaką palengva, vienok ilgalaikės pasekmės yra lemiamo pobūdžio.
Televizija giliai įspraudžia į beaugančiųjų masę tas krikščioniui svetimas mintis ir veiksmus, kuriuos ji vaizduoja. Dabar mes jau matome pirmąją suaugusiųjų kartą, kuri jau buvo "auklėta" televizijos vaizdais ir specialiais efektais. Tad kodėl stebėtis tūkstančiais hipių, ipių, peacenikų, komnikų ir kitokių grupių, pilnų neapykantos savo tėvams ir visuomenei, kodėl stebėtis išsiplėtusiu seksualiniu palaidumu ir masiniais destruktyvinio agresyvumo pasireiškimais? Lengva yra smerkti paauglių ir jaunimo nusikaltimus, deja, ar galima laukti daug ko geresnio iš tų, kurie jau nuo kūdikystės dienų tapo pasmerkti masinio susižinojimo vaizdinių priemonių įtakai, efektingai dėl savo gausumo ir vaiko supratimo ribotumo. Blogis tampa siektinu gėriu ir melas tiesa, kai jie tampa tūkstančiais kartų taip pristatomi.
Ši dalinai į nusikaltimus palinkusi karta yra tėvų ir visuomenės nuolaidumo ir palaidumo — laissez - faire — padarinys.
Dabar jau matome pasireiškiančius ir taip pat tebeaugančius milijonus nusikaltėlių didmiesčiuose. Ar mes žvelgsime į Washingtoną, Philadelphiją, Niujorką, Bostoną, Detroitą, Čikagą ar Los Angeles, ar į pereitos ar šios vasaros įvykius — visur matome gausiai didėjančius nusikaltėlių skaičius ir gausias piktadarybes, visur matome nykstantį gyventojų saugumą ne tik naktį, bet ir dieną. Vis labiau išryškėja Amerikos visuomenės ligotumas, nes ji nemato reikalo kontroliuoti gausius blogio pasireiškimus; atvirkščiai, dedamos vis didesnės pastangos apsaugoti nusikaltėlius nuo jiems gresiančių pavojų ir bausmių. Lietuvių patarlė sako: "Ką Dievas nori nubausti, tam jis atima protą".
Atrodo, kad po JAV prezidento J. F. Kennedy nužudymo 1963 m. bendra gyventojų saugumo padėtis pradėjo nebepataisomai kristi, o masinės anarchijos reiškiniai miestuose ir universitetuose tapo vis dažnesni. Pereitos ir šios vasaros įvykiai parodė gilius žmogiškųjų vertybių ir moralės trūkumus tiek juodosios rasės, tiek ir jaunosios kartos eilėse. Anarchijos pasireiškimams dažnėjant, susidaro įspūdis, kad JAV artėja prie masinės suirutės ir anarchijos. Istorija rodo, kad anarchija iššaukia revoliuciją, o revoliucija — diktatūras. Prie klausimų, kodėl taip yra, kodėl JAV miestams gresia išdeginimo pavojai, sugrįšime vėliau, panagrinėję kitus revoliucinio masto pasikeitimus, apsunkinančius bendrą šio meto padėtį.
Šiuo metu Amerikos darbininkijos ir priaugančios darbo jėgos padėtį komplikuoja pramonės įvedama kibernetinė sistema, išvystanti milžiniško kiekio produkciją, bet kuriai žmonių rankų darbas yra mažai reikalingas. Kibernetiniai mašinų deriniai perima beveik visą gamybos procesą ir tuo pačiu išstumia mažiau kvalifikuotus pramonės darbininkus. Norint varžytis su kibernetinės sistemos mašinomis, reikia įgyti didesnių sugebėjimų, negu jų gaunama baigiant aukštesniąją mokyklą, nes dabar gaminamos mašinos — jų junginiai — gali atlikti praktiškai viską, ką baigęs vidurinę mokyklą sugeba, o kai ką ir daugiau. Kompiuteriai geriau ir greičiau skaičiuoja negu buhalteriai, mokymo mašinos geriau moko negu mokytojai, o nuvykus į Mayo klinikas, tereikia užpildyti eilę anketų ir, atlikus Roentgeno nuotraukas ir atidavus kraujo bei kitų skysčių patikrinti, tereikia laukti kompiuterių apskaičiuotos diagnozės su vaistų ir gydymo nurodymais.
Ką vis didėjantis pasaulio žmonių skaičius darys tuomet, kai bus prieita prie pilnosios kibernetinės sistemos ir kai reikės tik saujos specialistų naujoms mašinoms suprojektuoti bei naujiems produktams atrasti ir mažo mechanikų skaičiaus mašinoms reguliuoti? Liks daug tuščių rankų, o jau ir dabar būtų daug bedarbių, jei ne Vietnamo karas. Tai naujai besivystanti ir pirmoj eilėj JAV drama, nes ji pirmoji pasiekė šį kibernetinės technologijos laipsnį. Velnias, sakoma, visada atranda darbo tuščioms rankoms.
Pasaulinę padėtį apsunkina revoliucinio masto pasitikeitimai ginklų srityje. Dabar didžiosios pasaulio galybės turi tokius ginklus, kurie gali beveik viską sunaikinti pirmosiomis karo valandomis, o laimėtojas patirtų tokių nuostolių, kokių anksčiau nepatirdavo pralaimėjusios karą valstybės. Vienok reikia pridurti, kad paskutiniuoju metu galimybės Trečiajam pasauliniam karui, deja, padidėjo, despotiškai Sovietų armijai užėmus belaisvėjančią Čekoslovakiją ir Sovietų Sąjungai grasant Federalinei Vokietijai ir kitoms tautoms.
SIELĄ PRARADUS
Kibernetinės revoliucijos ir karo pavojai yra, tiesa, dideli, bet pats didžiausias pavojus kyla iš paties žmogaus sumechanėjimo ir savo žmogiškosios prigimties atmetimo. Žmogaus nudvasinimas ir jo sumechaninimas — tai Naujųjų amžių reiškinys, ypač iškilęs XIX šimtmečio antroje pusėje ir vėl šiame dešimtmetyje. Naujųjų amžių pradžios filosofo Descarto mintis, kad žmogaus organizmas, kaip ir visų kitų gyvių, tėra tik mechaninių principų valdomas automatas, surado vis platėjančio atgarsio, kai tuo tarpu jo postulatas, kad žmogaus sąmonė yra jo sielos išdava, tapo vis labiau pamirštas. Darvino evoliucijos teorija daug prisidėjo prie Dievo, kaip pasaulio Kūrėjo ir Apvaizdos, sąvokų atmetimo; Markso klasių kova, Feuerbacho mintis, kad "Der Mensch ist, was er isst" (Žmogus yra tuo, ką jis valgo), Nietzsches antžmogio ir Dievo mirties idėjos, Sartro nihilistinis egzistencializmas — visi padėjo iššaukti naujus pasvyrimus į kairę, į anarchiją ir nihilizmą. Gausūs kairiųjų sąjūdžiai šio amžiaus pradžioje griovė krikščioniškąją ir visas kitas ideologijas. Galop stiprėjanti Freudo psichoanalitinė banga pradėjo skelbti bet kokios ideologijos bereikalingumą. Tai esąs žmogaus paties sau užkrautas varžtas, iš kurio reikia išsilaisvinti. Atsiranda ne tik žmonės be Dievo, bet ir minios jaunimo be Dievo, be idealų ir be pasaulėžiūros. Amerika yra gausi tokia jaunuomenės mase. Ne tik tikėjimas į Dievą, bet ir moralinis savęs pajutimas jiems tapo svetimu ir atmestinu. Atsakymo jie ieško primityvaus hedonizmo blankioje šviesoje, pabrėžiančioje besaikį pojūčių malonumų ieškojimą kaip gyvenimo tikslą. Nors tokie asmens jau niekuo netiki ir vien malonumų teieško, vienok jie pajunta kaltės jausmą, neretai stiprėjantį ir trukdantį pačiais malonumais naudotis.
Maždaug prieš 20 metų iškilo modernus klausimas: "What's wrong with me, I have no fun?" Kaskart vis labiau graužiantis kaltės pajutimas rodo, kad ir tie, kurie nustojo tikėjimo ir moralės, vis tiek yra žmonės ir kad gyvenimas vien dėl malonumų veda į beprasmiškumą, į kaltės pajutimą ir į bausmės ieškojimą. Buvo ieškoma ir, žinoma, atrasta naujų sąžinės sunaikinimo būdų. Vietoj sąžinės išvietinimo lėtu psichoana-litiniu būdu, populiarėja įvairios farmakologinės priemonės, nuo paprastų vaistų iki narkotikų. Ištobulintos cheminės priemonės (vaistai) panaikina kone visus simptomus — skausmą, liūdesį, gailestį, menkavertiškumą, neišskiriant nė sąžinės išmetinejimo. Simptomai dažnai turi priežastis, kurias reikia ištirti ir gydyti, o ne nuslopinti tabletėmis. Amerikoje vaistinės yra beveik ant kiekvieno gatvės kampo, ir bilijonai "raminančių" ir kitokių piliulių yra praryjamos kasdien. Jau reikia tablečių ne tik "miegui", bet ir "iš miego atsikelti". Daugelis nešiojasi jas su savimi, kaip kad reklamose sakoma "just in case" (dėl visako). Sunku apskaičiuoti jų daromą žalą, kenksmingiems chemikalams susitelkiant organizme. Kai komerciniai išreklamuotų vaistų veikimas tampa per silpnas — linkstama ir dažnai pradedama naudoti narkotikus, ypač tuos, kurie ne tik panaikina skausmo ar nusikaltimo išgyvenimą, bet ir sukelia malonius pojūčių pasireiškimus — iliuzijas ir haliucinacijas. Tam tikslui panaudojama meskalinas, LSD - 25, heroinas, opiumas ir visa eilė kitų. Žinoma, narkozė veda prie liepto galo, nes reikia laiks nuo laiko didinti narkotikų kiekius; o kelias atgal lieka, deja, vis labiau užblokuotas — net ir ligoninės pagalba dažnai nėra pakankama psichinei pusiausvyrai atgauti. Taip tūkstančiai asmenų praranda sveikatą, protą ir orientaciją, nes būti žmonėmis jiems tapo per sunku.
Kodėl taip yra? Kodėl jaunimas palinko prie šių, ne tik simptomus, bet ir asmenį sunaikinančių cheminių priemonių? Žvelkime į šių dienų pavojus jaunimui.
Sekančiame numeryje bus aptariami pavojai jaunimui ir išdėstomos gairės krikščioniškai aplinkai kurti.