Du metrai sąžinės

     Prieš metus Vilniaus Lenino prospekto namo Nr. 2/1 gyventojams buvo pranešta:

     —    Išsikraustykite. Remontuosime.

     Žmonės suskato ieškotis naujos buveinės.

     —    Kur jūs? — sulaikė vėl nauja komisija. — Kraustytis neverta. Per vasarą bus suremontuota.

     Ne toks jau didelis buvo tas remontas — pertvarkyti apšildymo sistemą, paremontuoti sienas... Per kelias savaites namą, kuriame gyvena 11 šeimų, apjuosė didžiuliai kanalai, butuose buvo išplėštos grindys, o sienose išmuštos kiaurymės vamzdžiams pratiesti...

     Atėjo ruduo... sienos tebebuvo skylėtos, o grindys išluptos. Gyventojai sunerimo:

     —    Ar suspėsite iki žiemos?

     —    Iki penkiasdešimtmečio būtinai!

     ...gyventojams pasiūlyta pakentėti. Kentėjo jie ir švęsdami Naujus metus. Tebekenčia ir dabar, kai šaltis grybžtelėjo iki 25 laipsnių.

     —    Kur jūsų sąžinė? — gėdina statybininkus žmonės. — Galėjote dar vasarą užbaigti.

     —    Negalėjome, — atkerta jie. — Trūksta dviejų metrų vamzdžio.

     Ko trūksta, tai trūksta statybos valdybos darbuotojams — sąžinės! (“Tiesa”, sausio 16 d.).

Sūdyti pusbačiai

     Klaipėda. Neseniai į uostamiesčio žuvies parduotuvę plūstelėjo naujos produkcijos siunta. Tai — silkė, maišyta su žvirgždu. Landus reporteris nustatė štai ką. Druska, kuria sūdoma silkė, laikoma po atviru dangumi. Jos kloduose gausu žemių, suodžių, lentgalių, puspadžių, senų darbo drabužių ir kt. gėrybių. Gerai, kad viską galima sūdyti, bet, jei už tokį sūdymą dar atitinkamai pasūdžius žvejybos uosto viršininką V. Silajevą — būtų tikrai žavinga! (“Šluota”, 1967, 23 nr.).

Trakų karaimai

     “Gražieji mūsų Trakai savo gausius svečius jau nuo birželio mėnesio sutinka su dar viena įdomybe. Tai Karaimų etnografinė ekspozicija, kurią savo parodų salėje įrengė Trakų muziejininkai.

     Lakių, plastiškų formų metaliniai indai, ažūrinės lempos, inkrustuoti miniatūriniai baldai, auksu ir sidabru siuvinėti moterų drabužiai kalba apie auksines karaimų meistrų rankas.

     Lietuviškoji karaimų istorija prasidėjo dar 14 amžiuje, kada didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas 383 šios savaimingos turkų kilmės tautelės šeimas iš Krymo atsigabeno į Lietuvą. 190 šeimų buvo apgyvendintos Trakuose, likusios — Panevėžyje, Biržuose ir kituose miestuose. Karaimai dirbo jiems dovanotą žemę, buvo Trakų pilies sargybiniai, meldėsi savo pasistatytose šventyklose — kinesėse. Beje, religija, jungianti musulmoniškuosius ir judaizmo elementus, davė karaimams jų vardą (“Kultūros Barai”, 1967, 11 nr.).

Nusileido Lietuvoj

     “1919 metais spalio 16 dieną per Lietuvos teritoriją skrido vokiečių keleivinis lėktuvas “Junkers”. Netoli Obelių miestelio jis pateko į smulkaus ledo krušą ir, sugedus motorui, buvo priverstas nusileisti laukuose. Nei lėktuvas, nei keleiviai neturėjo leidimo skristi per Lietuvą, todėl pilotas ir abu keleiviai buvo internuoti. Pilotas vokietis, valdžios atstovo lydimas, lėktuvą parskraidino į Kauną, o truputį vėliau traukiniu atvyko ir keleiviai turkai.

     Paaiškėjo, kad vienas iš internuotųjų yra Kemalis Mustafa Paša (1879-1938). Tai žymus Turkijos politinis ir karo veikėjas, “Jaunosios Turkijos” sąjūdžio organizatorius, daug nuveikęs sujungiant turkiškas žemes į vieną valstybę. 1923 metais Kemalis Paša, pasivadinęs Kemaliu Ataturku, buvo išrinktas pirmuoju Turkijos prezidentu ir šiame poste išbuvo iki pat mirties” (“Švyturys”, 1967, 18 nr.).

Į kalnų viršūnes

     “1965 metai Lietuvos alpinistams atnešė daug džiaugsmingų minučių. Pirmą kartą lietuviai išvyko į aukštuminę ekspediciją. Žmogui, pirmą kartą pasiekusiam daugiau kaip 5 kilometrų aukšti, kalnai iškelia vis naujų problemų. Trūksta deguonies, atsiranda kalnų ligos simptomai — apetito stoka, svaigulys, silpnumas.

     “10 Vilniaus ir Kauno alpinistų atvyko į Pamirą ir kelias savaites aklimatizavosi, ruošdamiesi bevardės viršūnės šturmui, kurią ketino pavadinti Lietuvos vardu. Kažkur prie Baltijos žmonės maudosi, kaitinasi saulėje, o čia, sniegynuose, stūgauja vėjas, termometras rodo 15 laipsnių šalčio. Mėnulio šviesoje vaikinai nugali 5800 m. aukščio viršūnę ir pavadina ją taip kalnus mylėjusio Čiurlionio vardu. Sekantis etapas — sniego karnizais ir ledo siena į naują gigantą. Taip Pamire atsirado Donelaičio viršūnė (5830 m.). Bet ekspedicija dar nebaigta, pagrindinis tikslas dar nepasiektas.

     “Saulėtą rugpiūčio 12 dienos rytą 9 alpinistai pradeda naujos, dar niekada žmogaus pėdos nepaliestos, svaiginančiame 6222 m. aukštyje esančios bevardės viršūnės šturmą...”

Bet įkopę į tą viršūnę lietuviai randa raštelį, kad čia jau žmogaus būta! Ką daryti?

     “Komandos nuomonė vieninga: “Pamire bevardžių viršūnių dar yra, viena jų turės vadintis “Lietuva”. Po trumpos žvalgybos nutarta šturmuoti keterą su trim viršūnėmis. Šį kartą fortūna buvo palankesnė, nors prakaito teko išlieti dar daugiau. Ketera pavadinta Lietuviškąja, o vidurinei 6080 m. aukščio viršūnei suteikiamas Lietuvos vardas”.

     Maždaug metais vėliau, rugpiūčio 2 lietuviai alpinistai pradeda kopti į trečią aukščiausią Sovietų Sąjungoje esančią viršūnę. Rugpiūčio 11 dieną...

     “Apie 12 val. vėjas truputį nutilo, ir mes pradėjom paskutinį šturmą. 290 mm. spaudimas. Šlaito statumas 60 laipsnių. Kas dešimt žingsnių ilsimės. 16 val. 30 min. pirmasis trejetas pergalingai iškelia ledkirčius. Pirmą kartą lietuviai pasiekė 7134 m. aukštį. Vyrai bučiuojasi, apžėlusiais, įdubusiais skruostais rieda ašaros. Pergalė! (“Jaunimo Gretos”, 1967, 11 nr.).

Apie miesčioniškumą

     A. Beniulis:...miesčioniškumas... tai supuvusio kapitalistinio pasaulio nereikalingas palikimas...

     J. Jurkonis:Prisipažinkime atvirai, kad mes daug ką suplakame į vieną mišinį ir, vengdami atsakomybės, vadiname praeities liekanomis, nors dauguma, šia liga susirgę, tų laikų neprisimena ir nežino.

     R. Norkus:Paviršutiniškas visuomenės reiškinių nagrinėjimas neleidžia atsikratyti daugelio negerų dalykų, kuriuos neteisinga kvalifikuoti kaip vien buržuazinės santvarkos atliekas.

     S. Tamonis:Nesakau, kad visi lengvųjų mašinų savininkai yra spekuliantai, nors labai sunku įsivaizduoti, kaip galima įsigyti ją iš atlyginimo... Nemaloniausia, žinoma, tai, kad daugelis lengvųjų mašinų savininkų tavęs niekuomet nepavėžės, nors tu su mažais vaikais ir sušaltum ant plento. Argi čia ne miesčioniškumas?

     D. Banaitienė:Miesčioniškumo esmė žmogaus moralėje, pažiūrose į visuomenę ir darbą. Šeima, mokykla ir visuomenė turėtų daug rimčiau ir atsakingiau auklėti busimąjį žmogų ir mažiau švaistytis skambiomis frazėmis. (“Literatūra ir Menas”, sausio 6 d.).

Menas ne vietoj

      (Vilniaus restorano) ...kavinės vadovai, atrodo, aiškiai stokoja pagarbos kitiems. Šiuo atveju — dailininko darbui. Grafikas V. Žilius sukūrė, o “Minties” leidykla išleido skoningą didelio formato naujametini atviruką (tiesa, kur gauti tokio formato atvirutėms vokų? — norint įsprausti jį į standartinį voką, tenka griebtis žirklių)... Dabar atvirukai vėl pasirodė... ant stalo. Tik ši kartą jau meniu pavidalu. Vietoje linkėjimų — blyneliai su mėsa, su varške, kokteiliai ir, žinoma, kalkuliatoriaus parašas...

     Reikia turėti skonį. Ir ne vien tik kulinarijoje. (“Literatūra ir Menas”, sausio 15).

Siekiant kalbos grynumo

     ...štai konkreti lietuvių kalbos mylėtojų parama... Vilniaus lietuvių kalbos sekcija visuomeniniais pagrindais įkūrė “Kalbinių konsultacijų punktą”. Taigi antradieniais ir penktadieniais nuo 16 iki 18 valandos skambinkite telefonu 2-37-02. Tuo metu budės kvalifikuoti kalbininkai, kurie konsultuos visus bet kuriais kalbos klausimais. Lietuvių kalbos bičiuliai kituose miestuose galės siųsti klausimus ir raštu... (“Literatūra ir Menas”, sausio 13).