ŠEIMA
DR. PAUL POPENOE
Dr. Paul Popenoe yra Amerikiečių Instituto Šeimos Ryšiams (American Institute for Family Relations) prezidentas. Savo plačia patirtimi jis dažnai dalinasi su kitais įvairiuose amerikiečių žurnaluose. Čia spausdiname vieną ištrauką, kurią paruošė Gailutė Valiulienė.
Visi vedusieji laiks nuo laiko turi problemų. Ne tai svarbu. Svarbu, ką jie iš jų pasimoko.
Prieš Marianai Taylorienei ateinant vieną popietę į mano kabinetą, težinojau apie ją tik viena — kad prieš savaitę laiko beveik ašarose kalbėjo telefonu, prašydama vizito.
— Aš niekuomet nesitikėjau, kad man reikės kreiptis pas vedybų patarėją, — ji kalbėjo, — tačiau nežinau kur kitur beieškoti pagalbos.
Ji sėdėjo fotelyje prie rašomojo stalo — jauna, patraukli moteris, maždaug 25 metų amžiaus, tamsiais plaukais, maloniu, susirūpinusiu veidu.
— Nežinau, nuo ko pradėti, — tarė ji, — geriausia gal nuo pradžios. Robertas ir aš susituokėme prieš penkis metus ir iki šiol galvojau, kad esame idealiai laimingi. Bet atrodo, kad dabar viskas pašlijo.
Po to, kai užtikrinau, kad daug žmonių ateina ieškoti vedybų patarėjo pagalbos ir tai nebūtinai reiškia, jog jų problemos yra sunkios ar neišrišamos, ji tęsė toliau:
— Mes turime mažą sūneli Mykoliuką, beveik dviejų metų, ir abu labai jį mylime:
Ji stabtelėjo, lyg laukdama, kad aš ką pasakyčiau. Ją tik padrąsinau. Ji tęsė:
— Robertas ir aš niekuomet nesibarėme. Vedybų pradžioje abu nutarėme niekuomet nesibarti. Mano tėvai nuolat riejosi. Dar vaikystėje aš būdavau labai prislėgta, girdėdama jų barnius. Jų pyktis mane giliai jaudino. Ir dabar atrodo, lyg Robertas visuomet ant manęs pyktų. Jį viskas erzina — tai laikraštis netaip sulankstytas, tai šuniukas priteršia ar skalbykloje baltiniai ne pagal jo norą išskalbti. Ir jis duoda suprasti, lyg aš būčiau dėl visko kalta. Aš nežinau, kas jam pasidarė. Jaučiuosi, lyg gyvenčiau su svetimu, manęs nekenčiančiu žmogumi.
Po keleto pašnekesių su Mariana ir Robertu, kuris noriai sutiko ateiti pas mane, aš supratau, kad Mariana laikė vedybas pradžioje sėkmingomis vien dėl to, kad ji ir Robertas niekuomet nesibarė. Prasidėję barniai jai sukėlė išsiskyrimo baimę. Išsišnekėjome, kodėl ji to baiminosi. Paaiškėjo, kad dar vaikystėje, girdėdama tėvų barnius ir grasinimus atsiskirti, ji baisiai nuogastaudavo, besirūpindama savo likimu, tėvams išsiskyrus. Ir kai motina ją pačią bardavo, ji jautėsi atstumta ir nemylima — net jausminiai apleista.
Mariana nesugebėjo šios baimės nugalėti ir tolimesniame gyvenime. Bet kam jos elgesį pakritikavus, ji pasijusdavo bevertė ir atstumta. Meilė jai reiškė būti visiškai pripažintai, o kuomet to pripažinimo - pritarimo nepatirdavo, ji jautėsi prislėgta.
Robertas greitai suvokė žmonos perdėtą jautrumą ir nemalonumams išvengti nustojo ją kritikavęs. Taip pat, kadangi jis pats buvo užaugęs senoviškų pažiūrų šeimoje, kurioj namų reikalai priklausė moterims, nenorėjo prieštarauti jos namų tvarkai net tada, kai jų nuomonės kokiu reikalu aiškiai skyrėsi.
Mariana, atrodo, nesuprato to, kad, nenatūraliai vengdama atvirų tarpusaviu nesutarimų, ji nepasiekė jos geidžiamo laimingo ir saugaus vedybinio gyvenimo. Priešingai, ji tiesioginiai sukliudė tikram supratimui ir tyram atjautimui vystytis tarpusavyje.
Abiejų jausmai nebuvo nuoširdūs nei vienas kitam, nei namams, nei auklėjant vaiką, nes abu vengė diskutuoti tų reikalų, kurie galėtų sukelti nemalonumų.
Betgi, savaime aišku, kad atsisakius rišti problemas ir gvildenti nuomonių skirtumus, neišvengiamai prieinama prie gilios tarpusavės neapykantos.
Vaikui gimus, Tayloriai, kaip ir visi vedusieji, susidūrė su naujom problemom. Be abejo, buvo naujų džiaugsmų, bet atsirado ir naujų sunkumų. Roberto kantrumas ėmė išsisemti žmonos perdėtam irzlumui — jis pradėjo prieštarauti jos galvojimui ir veiksmams. Pavyzdžiui, Robertas norėjo, kad vaikas būtų auginamas sistematingai, pagal dienotvarkę, kuri išmintingai derintųsi su tėvų reikalais. Mykoliukas gi tuo metu kaip tik užsigeidė vakare nebemiegoti savo lovelėje, kai tėvai norėdavo valandėlę praleisti vienu du ar vaišindavo svečius. Jis iš lovos išsirioglindavo ir slampinėdavo aplinkui. Kaip tik tada Mariana norėjo leisti vaikui daryti, ką tik jis norėjo. Robertas pasipriešino: jam atrodė, kad berniukas turėtų išmokti vėlyvą vakarą praleisti savo lovoje, nes tas laikas priklausė vien jam ir žmonai.
Taip pat dar vienas dalykas vargino jį. Pusiau susigėdęs, jis prisipažino, kad Mariana, gimus kūdikiui, ėmė kreipti žymiai mažiau dėmesio į jį patį. Robertas palaipsniui pajuto, kad jo sūnus iš jo išplėšia žmonos meilę ir domėjimąsi.
Jam nekantriai reiškiant nepasitenkinimą skalbiniais, žmonai neatėjo nei į gaivą, kad, jos žodžiais, “toks menkniekis” galėtų jį nervuoti. Tačiau sakydamas: “Tu nesirūpini mano marškiniais”, iš tikro jis sakė: “Tau aš nerūpiu”.
Robertas ir Mariana stokojo ryšio —- ne tik išsiaiškinti savo, kaipo tėvų, uždavinius kasdieniniame gyvenime, bet ir suprasti, ko kiekvienam reikėjo vedybiniame gyvenime. Kadangi jie tikrai mylėjo vienas kitą, jiems nebuvo sunku po keleto pašnekesių su manim vėl pajusti vienas kito artumą. Nesunkiai Mariana įžvelgė, kad vyro nepasitenkinimai nereiškė jos nepripažinimo, bet jo paties gilesnius reikalavimus. Ir Robertui nebuvo sunku suvokti žmonos nepagrįstą rūpestį ir tada jai parodyti, kad kiekvienu pakritikavimu jis jos nei neatstumia, nei tuo labiau jos nemyli. Po kurio laiko jie drauge ėmė vis daugiau ir daugiau išsikalbėti savo giliau užsislėpusius rūpesčius. Nors retkarčiais kildavo smarkūs nesutarimai, pokalbiai padėjo kiekvienam iš jų stipriau bei giliau suvokti save ir tuo pačiu daugiau atjausti vienas kitą.