STASYS YLA

 TĘSINYS IŠ PRAEITO NUMERIO

Situacija krikščioniškoje moralėje

     Krikščioniškieji moralistai negali apeiti situacijos klausimo vien dėl to, kad žmogus turi moralinius principus, normas, pareigas taikyti praktiškajame gyvenime, atsidūręs vienoj ar kitoj padėty. Padėtis, kurioje žmogus sprendžia ir apsisprendžia, kaip geriausiai pasielgti, yra daugiau pritaikomoji, procedūrinė, o nebūtinai apsprendžiamoji. Situacija pastato žmogų kryžkelėn ir jis arba daro kompromisą, nusikalsdamas principui ir nepatenkindamas sąžinės, arba dėl situacinių kliūčių vis dėlto išlieka nepažeidęs dorinės savo vertės. Svarbiausias klausimas bet kurioj situacijoj yra šis, kaip rasti teisingą moralinį sprendimą, o ne palikti žmogų, kad jį apspręstų tik akla situacija.

     Principinis moralinis sprendimas ilgą laiką buvo laikomas racionaliniu. Manyta, jog žmogaus elgsenai vadovauja protas, dėl to jis labiausiai ir buvo šviečiamas, parengiamas susivokti tiek principuose, tiek situacijose. Vadinas, moraliniai principai ir jų geras supratimas laikyta svarbiausiais moralinio ugdymo elementais. Kai žmogus žino gero ir blogo ribas, kai jis suvokia kaip jam elgtis, kai jis pakankamai subręsta savo pažinimu naudotis, tada manyta jis būsiąs doras. Šios pažiūros laikėsi ne tik Kantas ir eilė filosofų - moralistų, bet didele dalimi ir krikščioniškoji moralinė. Pastaroji tačiau vieno pažinimo nelaikė pilnai pakankamu dėl žmogiškosios prigimties trapumo. Jau šv. Paulius teigė sekąs ne tuo, ką pažįsta esant gera, nes jį traukiančios kitos jėgos, priešingos pažinimui. Krikščioniškoji moralė dėl to iškelia malonės reikšmę dorinio elgesio įstiprinimui. Tuo tarpu racionalistai švietėjai buvo tiesiog pavergti minties, kad šviesus, išlavintas, pažinimu pasikaustęs protas yra pilnai pakankamas vadovauti žmogaus elgsenai.

     Šią racionalistinę pažiūrą stipria kritika yra palaužęs prieš 50 metų vokiečių filosofas Max Scheleris (plg. jo Der Formalismus in der Ethik und Materialwertethik, 3 ed., Halle, 1927). Šalia proto Scheleris iškelia emocijas; prieš grynąjį Kanto protą jis stato gryną jausmą, gryną meilę, susižavėjimą gėriu, tam tikrą ambiciją būti geru, entuziazmą daryti gera. Visa tai labiau įkvėpia mintį ir ją lenkia, negu mintis pati viena pajėgtų. Ir šia prasme emocijos nemažiau išreiškiančios žmogaus dvasios polėkį, negu pati mintis.

     Sekdamas Scheleriu, kitas vokiečių filosofas Hartmannas (anglų vertime Ethics, New York, 1932) moralinio elgesio atveju daugiau skiria reikšmės intuityvinėms galioms. Žmogus, atsidūręs tam tikrose aplinkybėse ar susidūręs su kitais žmonėmis, pirmiausia pajuntąs stiprų intuityvinį nusistatymą už ar prieš — pritarti, priimti ar ne. Šis nuojautos pasireiškimas esąs daugiariopas ir savotiškai šakotas. Jis iš anksčiau prisikaupęs vertybių, motyvuotas auklėjimo, persunktas asmeniškumo, savo asmens vertės pajautimo ir kitų asmens vertinimo.

     Ne be Schelerio įtakos pasuko į emocijų sritį ir Zigmantas Freudas, tik jis susitelkė į vitalinį instinktą ir pernelyg iškėlė sekso reikšmę. Freudas buvo išmušęs iš bėgių Schelerio pasitarnavimą moralinei sričiai, iškeliant teigiamųjų emocijų reikšmę. Freudo du bendradarbiai C. G. Jungas ir Rudolf Allers gerokai pakeitė pirmines psichoanalitines išvadas, atsiedami jas ypač nuo perdėto sekso. Dėl to šiandien pasidarė vėl atviras laukas moralistams blaiviai svarstyti tai, ką Scheleris teigiama prasme yra pasakęs apie kitas jėgas, akstinančias žmogų į moralinį tobulumą.

     Taigi, moralinis sprendimas žmogui yra pirmaeilis dalykas, nežiūrint kokia bebūtų situacija. Ir tą sprendimą jis daro ne dėl pačios situacijos ir ne būtinai tik šalto proto įtakoj, bet labai dažnai šalia visos situacijos ir dėl žymiai gilesnių, iš anksčiau sukauptų motyvų. Imkime krikščioniškai auklėtą žmogų, principiškai apsisprendusi, kilniai nusiteikusį, garbingai saugantį savo orumą. Ar galima įsivaizduoti kad jis, dėl kokios nors paprastos situacijos lengvai pakeistų savo nusistatymą ir išduotų visa, kas jo buičiai buvo sava? Tegu ir pasitaikytų išduoti, bet ar dėl to jis save lengvai pateisins situaciniu atsitiktinumu? Tuo, mums rodos, ir skiriasi situacijos supratimas, kokį turi krikščioniškoji moralė ir vadinamoji "situacinė etika".

Situacinės moralės kryžkelė

     Kai krikščionim bet kokia situacija nekeičia moralinio principo, nors kartais keičia moralinį aktualų sprendimą, tai situacijonalistui kiekvienas moralinis sprendimas ir kiekvieną kartą kitoks jau yra savotiškas principas. Jam gera kiekviena elgsena, padiktuota padėties, nes jis nepripažįsta kito masto, šalia savo asmeniško sprendimo. Pats žmogus sprendžia ir pats atsako už save, nes tai, kaip jis supranta, kaip tuo metu jaučia, kaip toj padėty pasielgė, yra jo vieno reikalas. Niekas kitas jam negali pasakyti, jog tu negerai, negarbingai pasielgei. Palikus principus nuošaliai, juos atmetus, nebetenka prasmės nei atsakomybė, nebeturi reikšmės nei dorinis ugdymas, nei pasitikėjimas žmogaus žmogumi. Jei įstatymai tave baudžia, tu gali jaustis kankiniu, nes nesijauti nusikaltęs ar nusidėjęs. Tu gali gintis prieš teismą, kad kitaip jautei, priešingai galvojai, nelaikei tai blogybe.

     Situacinė moralė nejuntamai priartėja moralinei anarchijai ir ji darosi labai populiari pateisinti politiniams, biznio, sekso bei kitiems iškrypimams. Ši kryptis darosi revoliucinė, kelia valstybei nemaža rūpesčio, o tėvams sukuria didelių sunkumų santykyje su bręstančiais vaikais. Ši "moralės" kryptis bene labiausiai šiuo metu palietusi Ameriką ir čia atsakingieji krašto vadovai, kaip yra pastebėjęs J. C. Murray, S. J., yra pasimetę. Amerikos įstatymdavystė laikosi pažiūros nesimaišyti į moralinius dalykus, atseit — įstatymais neremti moralės. Bijomasi, kad valstybė nespręstų sąžinės dalykų, nepažeistų individo sąžinės laisvės. Tačiau praktiškai Amerikos įstatymai baudžia ir žmogžudystę, ir eutanaziją, ir kitus nusikaltimus, kurie turi moralinį charakterį. Atrodo, jog čia, pagal minėtą jėzuitą, trūksta kažkokios logikos.

     Šia proga norėtųsi priminti, kas gi situacinę moralę sąmoningai palaiko. Sąmoningasis veiksnys, ypač Amerikoje, yra perversiniai slaptieji sąjūdžiai ir biznis. Šalia perversinio politinio elemento, didžiausią vaidmenį tačiau vaidina nešvarus biznis bei pelnas, siekiamas be moralinių skrupulų. Net gerasis biznis darosi nebeatskiriamas nuo blogojo, nes ir jis spaudoj, televizijoj, radijuje vartoja reklamas, palenktas žemiem instinktam.

Baigiamosios pastabos

     Moralinė problema mums iškyla kaip pirmaeilė žmogaus, mūsų artimo, kartais mūsų brolio, tėvo ar vaiko problema. Ji yra ne tiek srovių ar sisteminių sprendimų problema, kiek žmogaus asmenybės, jos brendimo, kartu ir jos ugdymo problema. Dėl to mūsų dėmesys gal turėtų labiau krypti ne tiek į principinių moralinių sprendimų ieškojimą, kiek į tų pačių principų ir tos pačios moralės tinkamesnį perteikimą.

     Ta prasme naujos šviesos pateikia kai kurie naujesni autoriai moralistai. S. Pinkaers, O.P., savo straipsnyje La libertė en morale (Laisvė moralėje) atkreipia dėmesį į pozityvią, veiksmingą laisvę, būtent — laisvę siekti moralinės tobulybės. Žmogus esąs skirtas kūrybinei ir pažangiai atvirybei gėrio atžvilgiu. Šį atvirumą ypač galima pastebėti jauname amžiuje, tik jam reikia veiksmingesnės pagalbos iš vyresniųjų (plg. Revue ecclesiastigue de Liege, 51, 1965). O. Anciaux savo straipsnyje La conScience et l'education morale (Sąžinė ir moralinis ugdymas) pastebi, kad sąžinė yra gabumas suvokti pagrindinį savo egzistencijos įstatymą arba pašaukimą save realizuoti gyvenime laisvai ir atsakingai. Tai yra galia tapti asmeniu bei asmenybe. Sąžinė yra auganti, bręstanti ir glaudžiai suaugusi su asmens sąranga. Kaip asmenybė išsiskleidžia dinamiškai, taip ir ją lydinti sąžinė yra dinamiškasis veiksnys. Bet sąžinės veidrodis bręstančiam jaunam žmogui yra jo tėvai ir artimos aplinkos vyresnieji. Be kitko, pastebi autorius, tėvai neturėtų savo vaikams duoti nemotyvuotų, nepagrįstų, nepaaiškintų įsakymų (plg. Collectanea Mechliniensis, 50, 1965).

     Vertas dėmesio ir amerikiečio jauno moralisto, išgarsėjusio dėl Washingtono universitete kilusių riaušių, Charles E. Curran pastebėjimai veikale Christian Morality Today (Fides, 1966). Krikščioniškosios moralės pagrindas, pagal jį, yra ne žmogaus santykis su moraliniu principu, abstrakčiu principu, bet su asmeniu, tiksliau kalbant — su Dievo asmeniu ir artimąja prasme su Kristaus asmeniu. Net prigimtinis moralės įstatymas iš tikro yra Kristaus įstatymas, nes visa yra sukurta pagal jo pavyzdį. Juo labiau paliečia Kristaus asmenį, kai turime prieš akis jo paliktą meilės įstatymą, kuris eina daug toliau už prigimtinio įstatymo reikalavimus.

     Kai mūsų tautoj yra toks stiprus (gal iš natūralinio, nesugadinto jutimo) krypsnis daryti gera, būti geriems, rodos, reikėtų tik naujesnės, gilesnės motyvacijos, ir mūsų moralinio ugdymo problemos būtų žymiai našesnės. Tačiau, bent mūsų orientacijai gal pravers ir kitos šio straipsnio pastabos, kad susivoktume, kokie nauji vėjai ir iš kokios pusės drumsčia tiek mūsų, tiek ypač mūsų jaunesniųjų sąžinės brendimą.