DR. ALBINAS LIAUGMINAS
Žmogus, kaip visiems žinoma, yra junginys dviejų pradų: kūno ir sielos. Tarp jų yra kuo tampriausia sąveika: kūno reiškiniai apsprendžia sielos, o sielos — kūną. Pvz. fizinis skausmas veikia slegiančiai į mūsų ūpą, o liūdesys iššaukia ašaras; sugėdintas asmuo parausta. Šios dvi reiškinių rūšys yra taip glaudžiai susijusios, kad nebėra tiesiog įmanoma atskirti, kur vieni baigiasi ir kiti prasideda. Juk šiandien yra žinoma visa eilė fizinių ligų, kurių priežastys esti psichinės, pvz. daugely atvejų skilvio žaizdos, astmos, isterinis kurio organo paralyžius ir kt. Čia fiziniai simptomai fizinėm bei cheminėm priemonėm neįmanoma pagydyti, kol nėra pašalinta juos gaminanti psichinė priežastis.
Nors šiedvi reiškinių rūši yra taip tampriai susijusios, tačiau jos sudaro savitus struktūrinius vienetus: organizmą ir asmenybę. Pirmojo negalavimus studijuoja medicina, o antrojo — klinikinė psichologija bei psichiatrija. Kaip organizmas, taip ir asmenybė turi savitus normalaus veikimo dėsnius ir taip pat skirtingas priežastis bei veiksnius, kurie jų vidinę harmoniją griauna. Kaip gyvo kūno organizmas dėl vienos kurios svarbesnės priežasties gali netekti savo integralumo, patapdamas tuoj mirštančių palaidų ląstelių krūva, taip lygiai ir asmenybė kraštutiniais atvejais gali skilti arba visiškai sugriūti. Tada, nors kūnas dar būtų visiškai sveikas, tokio asmens elgsena nebeprilygsta net žemiausios klasės gyvio veiksmams. Gyvis, kokio raidos laipsnio jis bebūtų, niekad savęs nepuola, o žmogus, susirgęs psichiniai, gali save sunaikinti arba kėsintis į kito gyvybę be jokios naudos sau. Čia, aišku, vienas iš kraštutinių atvejų.
Kaip fizinių negalavimų yra įvairių laipsnių, pradedant paprasta sloga ir baigiant neišgydomomis ligomis, taip lygiai esti ir su sutrikimais asmenybėje. Abiem atvejais iš mažo negalavimo, jei nesisaugoma arba neieškoma tuoj specialisto pagalbos, pasidaro didesnis, kurs gali baigtis nebepagydomu.
Kadangi lietuvių kalba taip mažai rašoma apie sutrikimus asmenybėje, pradžioj turime išsiaiškinti terminijos klausimais. Paskui pateiksime šių ligų bendrą panoramą su jų pagrindinėmis rūšimis ir jų rimtumo laipsniais: kalbėsime apie neurozę, psichozę ir užbaigsime charakterio nenormalumais.
Psichiatrijai terminų beieškant
Pat pradžioj jau buvom sugretinę kūno organizmą su asmenybės sąranga, kaipo du skirtingos prigimties labai sudėtingus mechanizmus. Kūno ligas vadiname fizinėmis arba somatinėmis, kai jas lyginame su asmenybėje įvykstančiais sutrikimais. Dabar iškyla klausimas, koks turėtų būti bendriausias terminas šiems negalavimams pavadinti. Šį būdvardį teks susidaryti iš vieno kurio sekančiųjų daiktavardžių: psichiatrija; nervai; protas, jausmai bei emocijos (jaudėsiai); siela, dvasia, psichė; arba tiesiog paimant jau gatavą, visose lotynų kilmės kalbose vartojamą, būdvardį "mentalinis,-nė". Pradėsime išskyrimo būdu.
1. Psichiatrija ir medicina yra mokslai, arba, tiksliau, psichiatrija yra tam tikru atžvilgiu medicinos šaka. Tad kaip bendrųjų fizinių ligų nevadiname "medicininėmis", taip ir emocinių bei kitų panašių negalavimų nederėtų vadinti "psichiatriniais". įstaiga — taip, gali būti ir psichiatrinė, t. y. tokia, kuri vartoja psichiatrines gydymo priemones.
2. Nervai, nors ir tampriausiai susiję su mūsų psichinėmis būsenomis, yra tačiau kūno dalis bei organas ir gali turėti net savų negalavimų. Juk yra ir grynai nervinių ligų, k. a. neuritis, neurodermitis, išijas ir kitos neuralgijos. Tad nervų gydytojas dar nebūtinai turi būti psichinių ligų specialistas, nors taip jie dažnai pasivadina dėl paprastumo, ar kad mažiau išgąsdintų savo pacientus.
3. Nei proto nei jausmų ligos kaip bendras psichinių sutrikimų pavadinimas netinka, nes, kaip matysime vėliau, proto ir emocinės ligos yra tik dalis bendrai psichinių negalavimų.
4. Atrodo, kad teks pasirinkti mums ieškomą terminą iš šių trijų: siela, dvasia, psichė. Dvasia filosofijoje yra priešpastatoma medžiagai, kaip siela — kūnui (plg. vok. Geist u. Körper; Seele u. Leib). Be to, šis žodis vartojamas gyvenime ir įvairiems kitiems tikslams: jis dvasios (kvapo) nebeatgauna; pakelti kieno dvasią (ūpą, pasiryžimą); vėlinių naktį dvasios (vėlės) kalbasi ir t. t. Kadangi siela yra daugiau ar mažiau religinės srities sąvoka, kuriai priskiriami pastovumo ir nemirtingumo požymiai, paliksime ją teologijai. Siela, kaip nekintanti ontologinė esmė, tebūna religijos objektas, nes tas psichinių būsenų junginys, kurį psichologija studijuoja ir psichiatrija gydo, nėra toli gražu pastovus nei neišsklaidomas: jojo pasireiškimas gali svyruoti nuo nuliaus iki genijaus asmenybės viršūnių. Nors psichė graikų kalboje reiškia tą patį, ką ir siela, mūsų kalboje tuos terminus galima vartoti kiek skirtinga prasme. Taip esti ir su daugel kitų mokslinių terminų, pvz. manuskriptas ir rankraštis, niveliacija ir sulyginimas, reforma ir pertvarkymas, deizmas ir teizmas...
Tokiu būdu visų rūšių ir visų laipsnių mentalines ligas vadinsime bendru vardu psichinėmis; patį žodį mentalinis paliksime kaip rečiau vartotiną sinonimą (lot. kalba mens, mentis reiškia mąstymo bei jautimo galią). Žodis psichinis yra jau nuo seniai įvestas į lietuvių kalbą per psichologiją; ir okupuotoj Lietuvoj šis terminas nevengiamas (žr. Dab. Liet. K. Žodyną). Mūsų kalboje yra jau plačiai vartojamos tokios sąvokos kaip psichinės būsenos, psichiniai reiškiniai, kurie priešpastatomi fiziniams; psichika, psichologas, psichiatrija ir kt.
Psichinių negalavimų pasireiškimo plotmė ir rimtumo laipsniai
Iš tolimesnio jų aprašymo turės paaiškėti, kad žodis "psichinis", kaip pažyminys prie susirgimo, nėra toks baisus, jog reikštų gėdą sau ir giminėms prisipažinti, kad esi paliestas kokio psichinio negalavimo. Kaip minėjome, šių ligų skalė yra tokia plati, kad apima nuo pačių švelniausių iki nebepagydomų proto ligų. Be to, mūsų psichė bei asmenybė pasireiškia įvairiomis funkcijomis, kurių kiekviena gali turėti ir savų negalavimų. Jau tradicinė psichologija skirstė sielos pasireiškimo galias į tris: protą, jausmus ir valią. Tad ir visos psichinės ligos buvo pradėtos skirstyti pereito amžiaus gale pagal šias tris sielos funkcijas bei galias, pridedant, aišku, ir bendrai pačios asmenybės negalavimus (plg. prancūzų psichologo ir filosofo Th. Ribot veikalus: Atminties ligos, 1881, Valios Ligos, 1883, ir Asmenybės Ligos, 1885).
Kadangi šių dienų psichologijos duomenimis nei valia, nei atmintis, o tuo labiau nei asmenybė nebėra laikomos savarankėmis ir savy uždaromis sielos galiomis, bet yra suprantamos kaip labai sudėtingos psichinės funkcijos, minėtasis suskirstymas ne tik neduotų gilesnės įžvalgos į šių ligų psichinę mechaniką, bet dargi labai sukomplikuotų bei apsunkintų jų dinaminių veiksnių supratimą, be kurio jokia pagalba sergančiajam neįmanoma. Todėl nūdienė klinikinė psichologija ir psichiatrija pasirinko kitą prie šių ligų priėjimo kelią: psichinių negalavimų suskirstymo pagrindu imama juos sukelianti dinamika ir jų pasireiškimo plotmė (kūnas, psichė, aplinka).
Psichinių ligų rūšys ir jų simptomai
Kad skaitytojas galėtų susidaryti kiek pilnesnį vaizdą apie jo aplinkumoje pasitaikančias psichines ligas ir nebemanytų, kad kiekvienas negalavimas, pažymėtas žodžiu "psichinis" jau reikštų išprotėjimą, pateiksime pagrindines jų rūšis ir parūšis su trumpa kiekvienos jų charakteristika bei simptomais.
(Kovo numery — apie neurozę ir psichozę)