PASISAKO JAUNIMAS

RŪTA DOMARKAITĖ: Jaunam žmogui, Lietuvos niekad, nemačiusiam, Lietuvos nepriklausomybės atgavimo 50 metų sukakties proga kyla sentimentai, skirtingi nuo tų, kuriuos jaučia vyresnioji karta. Tačiau yra pagirtina, kad vis dėlto kyla sentimentas, labai gilus ir nuoširdus.

     Daugumas mūsų esame užaugę išeivijoje ir Lietuvą pažįstame tik iš knygų. Bet mūsų meilė ir pagarba didingai tautai, garbingai praeičiai, kilniom tradicijom ir viskam, kas yra lietuviška, yra nemažesnė, kaip Lietuvą mačiusių ir joje gyvenusių.

     Šiais ypatingais Lietuvos nepriklausomybės metais prisimename, kad prieš 50 metų Lietuva buvo laisva ir stipri. Bet ta pačia proga turime prisiminti, kad, nors kraštas okupuotas, tauta — gyva!

     Per mūsų darbus dabarty ir ateity Lietuvos vardas liks gyvas. Mūsų pareiga yra rūpintis 50 metų nepriklausomybės sukaktimi, kad ir tos sukakties proga Lietuvos atžvilgiu jaunimas turėtų palankų nusistatymą ir sentimentą.

MYKOLAS DRUNGA: Jubiliejinių metų šventimas neturi prasmės, jei neatsišviežina ir neprisipildo jo šviesa mūsų pačių kasdieninis gyvenimas, kasdieninis atsinešimas pavergtos tėvynės atžvilgiu. O šviesos esame vis labiau ir labiau reikalingi, kai ilgų išeivystės bei tremties metų išdavoje gimsta pagundos daug ką pamiršti, daug ko išsižadėti. Ypač skaudžiai kankinančiu įkyrumu mus vilioja pagunda vienu ar kitu būdu susitaikyti su faktu, jog bolševikai iš Lietuvos yra padarę kalėjimą.

     Kaip šis susitaikymas, ši kapituliacija praktiškai reiškiasi? Ne tik nepaslankumu kelti prieš šį kalėjimą moralinį protestą, bet taip pat ir užmiršimu, jog kalėjime sėdi ne tik jo viršininkai, sargai ir budeliai, bet ir jų kankinami ir mūsų konkrečios pagalbos trokšte ištroškę kaliniai. Kapituliuoti prieš faktą, kad sovietai iš mūsų tėvynės yra padarę kalėjimą, tai reiškia nedėti jokių pastangų bent atsilankymu mesti šviesos ir vilties spindulėlį į tamsiąją kalinių buitį, tai reiškia (savimeiliškai ir patogiai) galvoti, jog, kadangi kalėjimo sargas yra priešininkas, o prie kalinių negalima prieiti, neprašius sargo, tai ir neverta bandyti kalinius lankyti.

     Kai gręsia pavojus karščiau pamilti Mičigano steito Dainavą už tikrąją Dainavą (tą, kuri Nemuno krašte), jubiliejiniai metai prabyla nepritildomu kvietimu atsikreipti ne į Lietuvos atspindžius, pilkšvus ir nepastovius, o į pačią nelygstamąją realybę, mūsų Lietuvą.

RAMUNĖ KVIKLYTĖ: "Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia". Į savo tautos praeitį mes, lietuviai, galime žvelgti su pasididžiavimu. Nedidelė, priešų užguita, karų sunaikinta žemdirbių šalelė prieš 50 metų sugebėjo atsistoti ir drąsiai ištarti: "Čia mūsų kraštas, mes esame laisvi". Ir ne tik žodžiais, bet ir darbais jie parodė, kad gyvenimas be laisvės savo žemėje yra bevertis. Aušros laikotarpis tikrai didvyriškas ne tik savo pralietu krauju, bet ir sugebėjimu iš nieko sukurti viską, pastatyti šalį, įdiegti į ne vieną širdį teisingą meilę tėvynei, atsikratyti ne tik rusiškumo, bet ir lenkiškumo pančių.

     Iš praeities tikrai galime semti stiprybę, bet vien praeitimi gyventi neužtenka. Meilė tėvynei sukurta vien iš pasakų ir svajonių nėra tikra. Man atrodo, kad jaunimui be kontakto su Lietuva labai sunku pajusti jos realybę, net ir jos tragediją. Dabartinė kova dėl laisvės pasidaro kaip suaugusių žaidimas, kuris dažnai palieka gana blankų vaizdą. Man labai patiko Kultūros Kongreso metu dr. J. Girniaus žodžiai, kuriais jis ragino mūsų veiksnius lietuvybės atžvilgiu dabar duoti mūsų jaunimui, ką galime, kol dar yra tų, kurie nori semti.