Spausdinti

KLAUSIMAS: Paskelbus nepriklausomybę anuomet, prieš ką lietuvių tautai teko kovoti tai nepriklausomybei išsaugoti?

PULKININKAS GENYS: Nesakyčiau išsaugoti, bet apginti. O apginti dėl to, kad visi kėsinosi: kėsinosi bolševikai, pasitraukiant vokiečiams, kėsinosi bermontininkai, o po to lenkai. Jei vokiečiai nebūtų pradžioj padėję, nebūtume atsilaikę prieš bolševikus. Padėjo, kol sustiprėjom. Rusus išvarėm iki Dauguvos. Atsirado bermontininkai. Juos išvarėm iki Rytprūsių. Tada vėl lindo lenkai. Prieš juos kovojom, iki buvo sudaryta sutartis.

KLAUSIMAS: Vos atsikūrus valstybei, juk nebuvo kariuomenės, bet kovojo savanoriai. Iš kur tie vyrai atėjo?

PULKININKAS GENYS: Jei nebūtų buvę karo, nebūtų buvę Lietuvos kariuomenės. Kai kas gali manyti: susirinko berneliai iš kaimo ir tuojau visus priešus išvarė. Taip nebuvo. Turėjo būti koks nors branduolys. Jis susidarė iš lietuvių karininkų, kurie buvo rusų kariuomenėj. Pradžioj jų užsiregistravo Vilniuj prie Tarybos. Dėl karjeros būtų buvę daug geriau likti rusų armijoj. Vienas kitas ir liko. Bet daugumas veržėsi j Lietuvą, tarnauti Lietuvai... O pačių kareivių, tai iš visur; pavyzdžiui, Dzūkijos daugiausia — bežemių, Suvalkijoj — ūkininkų... Ir mokinių, net ištisos klasės stojo... Iš pirmiausiai stojusių mokinių Karo mokykloj buvo parengti pirmieji karininkai iš Lietuvos.

KLAUSIMAS: Kokia buvo kovojančių vyrų dvasia?

PULKININKAS GENYS: Labai gera. Pradžioj ėmė baimė dėl ugnies, bet kai priprato, tai labai kovingi, drąsūs... Ėjo tiesiog stačiom.

KLAUSIMAS: Gal galėtumėt papasakoti kokių pasiaukojimo pavyzdžių?

PULKININKAS GENYS: Žmonės tikisi ko nors ypatingo. Kažkokių herojų. Nepriklausomos Lietuvos kariuomenė buvo kažkas tai šventa... O fronte pirmiausia reikia priprasti prie kulkų... Kai nebuvo kam, pačiam karininkui reikėjo eiti visur, pačiam reikėjo žvalgytis... Kai kas sako, kad savanoriai ėjo dėl žemių, paskelbus žemės reformą. Netiesa. Pradžioj nieko neskelbė. Ir pusę metų negavom nei algos, nei maisto. Viską valgėm iš to pat katilo — amerikiečių miltus.

O tiesa, galima prisiminti karininką Juozapavičių, pirmojo pulko vadą. Jis žuvo Alytuj ant tilto vasario 14 d., begindamas ginklus, gautus iš vokiečių.

Pulk. Petras Genys — vienas pirmųjų karininku Lietuvos kariuomeiėj, jon stojęs iš rusu kariuomenės. Nuolat fronte kovose už nepriklausomybę.