Prelatas Mykolas Krupavičius savo šakota visuomenine. politine ir socialine veikla daug pasidarbavo Lietuvos nepriklausomybei atgauti (seimų dalyvis 1917-1926), jos gerovei kalti (žemės reforma) bei prarastai nepriklausomybei vėl atkovoti (VLIKo pirmininkas 1945-1955).

PREL. MYKOLAS KRUPAVIČIUS

KLAUSIMAS: Kokių pasaulėžiūrų žmonės dirbo anuomet Lietuvos nepriklausomybei atgauti ir koks buvo katalikų vaidmuo tame darbe?

     Kalbėsiu tik apie politinius sambūrius. Paskirų asmenų neliesiu. Konstatuosiu tų sambūrių sprendimus Lietuvos laisvės reikalu. Nesileisiu j jų kritiką ir apeisiu jų realizavimą. Kalbėsiu tik apie tuos politinius sambūrius, kurie turėjo įtakos į lietuvių bendruomenę ir rado vietos istorijoje. Neieškosiu tų mažų grupelių, kurios kada-ne-kada ir kur-ne-kur pasireikšdavo, nepalikdamos jokių pėdsakų bendruomenėje ir pražūdavo, kaip sapnas.

1. KATALIKAI.

     Ne kartą kilo ištroškusi laisvės Lietuva, norėdama nusikratyti ruso okupanto jungu. Tie sukilimai įdomūs. Bet kadangi jiems vadovavo svetimi Lietuvos idealams žmonės, kuriems rūpėjo ne laisva Lietuva, bet sujungta su Lenkija, tad pro juos teks praeiti tylomis.

     Kun. A. Mackevičiaus vadovautas 1963 m. sukilimas buvo vienintelis tame amžiuje, kuris siekė Lietuvos išlaisvinimo iš carų okupacijos ir dvarininkų vergijos. Jo sukilimo programa buvo paskelbta manifeste trumpai: žemė ir laisvė. Tą šūkį tame pačiame manifeste ir savo prakalbose ir pamoksluose taip aiškino: iškovoti lietuvių tautai politines teises, tautai savarankiškumą ir pagerinti sunkią valstiečių padėtį (Lietuvos Enciklopedija, XVII t.). Tad jo sukilimas buvo grynai lietuviškas. Jis buvo grynai lietuviškas ne tik dėl to, kad Mackevičiaus būriuose buvo vartojama tik lietuvių kalba, bet svarbiausia dėl to, kad jis siekė Lietuvai nepriklausomybės ir atsijungimo nuo Lenkijos. Neklystant galima pavadinti jo sukilimą ir katalikišku. Mackevičius ir mūšiuose dėvėjo sutaną ir dažnai stulą. Jo būrių lyg himnas buvo Dievas mūsų gelbėtojas.

     Kunigai jo žygiui pritarė. Jo artimiausi pagelbininkai buvo kun. Čepavicius, kun. Noreika ir kiti. Jo būriai bažnytkaimiuose buvo sutinkami varpų skambinimu ir kunigų, kurie vadą iškilmingai įvesdavo į bažnyčią, kurioje jis laikydavo šv. Mišias ir sakydavo pamokslus. Tam sukilimui pritarė ir mūsų didysis vyskupas Valančius. Slaptai jis laimino sukilimo vadus.

     Muraviovas - korikas su Mackevičiaus sukilimu turėjo daugiausia vargo; net pripažino, kad šis sukilėlių vadas buvo "labai vikrus, veiklus, protingas ir fanatikas" (Muraviovo atsiminimai lenkų kalba, Italija, 1945 m., 55-56 psl.).

     Bet jėga nugalėjo jėgą; Mackevičius pralaimėjo. Jis su kitais 6 kunigais Kaune buvo pakartas. Už dalyvavimą Mackevičiaus sukilime įvairiais būdais buvo nubausti Žemaičių vyskupijoj 107 kunigai, Vilniaus apie 100. Mažiausiai nukentėjo Seinų vyskupijos kunigai: 1 buvo sušaudytas, 20 ištremta į Rusiją, kiti suskubo pasislėpti kitose valstybėse.

     Daug nukentėjo dėl to sukilimo Lietuva. Bet jis turėjo ir teigiamų pasėkų: 1) jis tautai parodė organizacijos jėgą; 2) įrodė, kad už jos reikalus stoja ir kunigija ne tik žodžiu, bet ir darbu, ir 3) sustiprino viltį bendromis pajėgomis išsivaduoti iš okupanto ir dvarininkų vergijos. Tos pasėkos pasiliko ne be įtakos ir mūsų istorijos eigai. (Krikščionis Demokratas. Nr. 3, 4 ir 5; Kaimas, 1927 m. gruodžio mėn„ 46-47 psl., ir Aug. Janulaitis. 1863-1864 m. sukilimas Lietuvoj; Kaunas, 1921 m., 18, 31-32 psl.).

     Savo teigimu, kad kun. Mackevičiaus sukilimas buvo katalikiškas, nenoriu paneigti galimybės, kad jo būriuose galėjo būti koks nuošimtis kitatikių ar netikinčiųjų. Jei jų buvo, tai ir jie ėjo savanoriškai po katalikų vėliava.

     "Apžvalga" ir "Tėvynės Sargas". Lietuva, Muraviovo nukruvinta, nualinta, suterorizuota, parblokšta ir sutrypta po nelaimingai pasibaigusio 1863 m. sukilimo, nutilo beveik 20 metų. Bet nei žiaurusis Muraviovas neįstengė tautoje užgesinti laisvės ugnelės. Ji slaptai buvo kurstoma, palaikoma ir plečiama. Po ilgų metų Lietuva atkiuto, užsigydė žaizdas, sustiprėjo ir vėl stojo į kovą už savo tėvynės laisvę tik ne šaunamu ginklu, o spausdintu žodžiu: eina 1883-6 Aušra, 1889-1906 Varpas, 1890-6 Apžvalga, 1896-1904 Tėvynės Sargas ir kiti. Tėvynės Sargas atsirado per nesusipratimą. Jokių esminių pakeitimų jis neįnešė. Mykolas Römeris, vėliau Vytauto Didžiojo universiteto profesorius ir rektorius, teisingai rašė: "Tėvynės Sargas savo turiniu pasekė Apžvalgą. Pabrėžiu žodį "pasekė", nes nieko nauja savo skiltysna neįnešė... Tėvynės Sargas yra Apžvalgos klerikalinės akcijos paveldėtojas... Apžvalgai žuvus svarbiausiu jos pakraipos reiškėju buvo Tėvynės Sargas. (Michal Römer, Litwa, Lvovas, 1908 m., 188 ir 309 psl.).

     Turėdamas tą faktą omenyje, paminėsiu tik tai, ką Apžvalga yra pasakiusi Lietuvos nepriklausomybės klausimu. Čia priminsiu, kad Apžvalga ir Tėvynės Sargas buvo potencialinių krikščionių demokratų organai, kaip Varpas buvo potencialinių liaudininkų organas.

     1891 metais Apžvalga taip nusako savo tikslą: "Iškariaut tikėjimo ir tautos liuosy-bę" (24 nr., 185-6 psl.). Kitur be pareikštų pirmiau minčių šiuo klausimu dar prideda: "Mes kariaujame už idėją, t. y. už savo bočių-prabočių šventą tikėjimą, už savo kalbą, už skriaudžiamus brolius, už mokslą ir apšvietimą, žodžiu sakant, mes kariaujame už savo tėvynę Lietuvą" (1895 m., 24 nr.).

     Apžvalga giliai tikėjo, kad Rusijos amžius jau neilgas; tai ypatingai stiprino jos energija ir ištvermę kovai vesti. Tų pačių 1895 m. 1 nr. ji rašė: "Kas pasidarys su Maskolija?" Į savo pastatytą klausimą ji pati taip atsako: "Pasidarys tai, kas ir su Rymo imperija pasidarė. Atsiskirs nuo kita kitos tautos ir taps savistovės viešpatystės, kuriose bus tikėjimo ir sąžinės liuosybė. Laikai, kai maskoliškas "milžinas" gaus galą rasit, jau visai netoli bėra". O kol tas galas ateis, ji ragina "drąsiai kariauti su savo tautos ir tikėjimo priešais, būti gerais ir nepakrutinamais žemaičiais arba lietuviais, kad pasidarius kokiai vėsulai ant Europos politiško regračio, galėtumėm ir mes pasinaudoti".

     Pranašystė. Jos išsipildymo nereikėjo ilgai laukti. Nuo 1914-15 metų Lietuva rusų jau nebematė.

     Tokios pat taktikos laikėsi ir Tėvynės Sargas.

     Pirmoji 1904 m. krikščionių demokratų susivienijimo programa. Ligi nepriklausomybės laikų katalikai buvo susibūrę vienoj krikščionių demokratų partijoj. Tad poltinėj srityj jie atstovavo Lietuvos katalikiją.

     Šios programos autoriai, trys Petrapilio dvasinės akademijos profesoriai — Jakštas, Maironis ir Būčys — į savo parengtą programą štai ką įdėjo Lietuvos ateities klausimu: "Liet. Krikščionių Demokratų darbavimos tikslas yra Lietuvos autonomija etnografiškose ribose, t. y. apimanti visą Kauno guberniją ir lietuviškai kalbančias dalis Suvalkų, Kuršo, Gardino ir Vilniaus gubernijų su miestu Vilnium, kaip visokeriopu to krašto centru. Autonomija susidės iš šitų tautos teisių: a) turėti savo šalies seimą Vilniuje, galintį ir turintį statyti teises ir skirti mokesčius visai autonomijos teritorijai, išrinktą lygiu, tiesiu, slaptu, priverstinu visų suaugusių gyventojų balsavimu, b) teismas ir administracija iš vietinių žmonių, c) visos mokyklos su vietine kalba ir su mokytojais iš vietinių žmonių, d) administracijos priegulmė nuo autonominio seimo ir jos atsakymas prieš jį, e) kariuomenės mokslo atlikimas savo krašte, i) sodžiuose ir miestuose vietinės savivaldos įstaigos skiria savo apskričiui policiją, jai moka algą ir jos darbus kontroliuoja..." (Krikščionis Demokratas, Nr. 3, 4, 5, Kaunas, 1927 m. gruodžio mėn., 189-200 psl.).

     Autoriai įvade pasisako, kad šioji programa yra skirta tik gyvenamoms sąlygoms. Joms pasikeitus, bus keičiama ir programa. Autoriai turi omenyje pagrindini klausimą: Lietuva — autonominis kraštas ar visiškai nepriklausomas. Jie pažymi, kad "programos pakraipa ir pamatinės tiesos nesimainys niekuomet".

     Didysis Vilniaus Seimas. Didysis Vilniaus Seimas 1905 metais Lietuvos laisvinimo reikalu priėmė tokią rezoliuciją: "Kadangi Lietuvos gyventojų reikalai gali būti pilnai užganėdinti tiktai prie tikros mūsų krašto autonomijos (savivaldos) ir kadangi norima idant ir kitos Lietuvoje begyvenančios tautos galėtų pilnai laisve naudotis, lietuvių suvažiavimas nusprendė: reikalauti Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotinu, lygiu, tiesu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos ir tikėjimo. Toji autonomiškoji Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografinės Lietuvos, kaip branduolio, ir tų pakraščių, kurie dėliai ekonomiškų, tautiškų ir kultūriškų gyventojų priklausyti prie jos panorės..." (Mykolas Römeris, Lietuvos konstitucinė teisė, I tomas, Kaunas, 1937 m., 455 psl.).

     Kokį vaidmenį šiame seime suvaidino krikščionys demokratai? Seime jie pasirodė pirmu kartu, kaip suorganizuota politinė grupė ir kalbėjo grupės vardu. Dėl pristatytos seimui tvirtinti rezoliucijos jie nieko negalėjo pridėti, nes metais anksčiau jų programoj iš esmės tokis pat reikalavimas buvo tilpęs. Seimo rezoliucijos "projekte buvo paskelbta žūtbūtinė revoliucija". Krikščionių demokratų frakcija, pasitarusi, pasiūlė "išbraukti iš rezoliucijos visa tai, kas faktinai reiškė kruviną revoliuciją", palikti ją "be smurto ir kruvinų pradų" (kun. P. Būčys, Prisiminimai, Tėvynės Sargas; I tomas, 255 psl.). Seimas pasiūlymą priėmė vienbalsiai (M. Römeris, Lietuvos konstitucinė teisė, 13, 14 ir 15 psl.).

(Tęsinys sekančiame numeryje)