KNYGOS
Skaitydami populiariąją amerikiečių spaudą apie Olandijos katalikus, galime susidaryti įspūdį, kad olandų katalikai eina klaidatikių keliais. Tačiau nuostabu, kad vietoj pasmerkimo Olandijos teologų parašytos knygos susilaukia nepaprasto viso pasaulio krikščionių įvertinimo. Tuojau po II Vatikano susirinkimo Olandijos vyskupai pavedė teologams parašyti “Naująjį Katekizmą”. Jis pavadintas “naujuoju", nes turėjo ištikimai išreikšti II Vatikano susirinkimo atsinaujinimo mintis. Jis pavadintas “naujuoju”, nes tos pačios tikėjimo tiesos yra išreiškiamos kitokiu būdu, kitais žodžiais, labiau suprantamais šių dienų žmogui. Katekizmas buvo ruoštas 150 specialistų. Olandijoj katekizmas atspausdintas 1966 metų gale, patvirtintas visų krašto vyskupų, su paties kardinolo Alfrinko “imprimatur”.
“Naujasis Katekizmas” Olandijoj tapo labiausiai perkama knyga — jo jau išplatinta 700 tūkstančių. Buvo pradėtas versti į šešias svetimas kalbas. Tačiau kai kas “Naujajame Katekizme” ėmė įžiūrėti dogminių klaidų arba bent užuominų, kurios veda į pavojingus dogmų išaiškinimus. Reikalas atsidūrė Romoje. Buvo sudaryta šešių kardinolų komisija, kuri gana ilgai studijavo, kol pagaliau šių metų pradžioj, Doktrininės Kongregacijos vadovui kardinolui Ottavianiui dėl senatvės atsistatidinus, paskelbė, kad olandų katekizme nesurasta klaidų. Kartu pareiškė, kad kai kurios katekizmo vietos turėtų būti naujai perrašytos ir išryškintos.
Kol komisija tikrino, buvo sulaikyti vertimų leidimai svetimom kalbom. Tačiau JAV katalikų leidykla Herder & Herder pereitų metų gale išleido “Naujojo Katekizmo” vertimą anglų kalba (šiam vertimui “imprimatur” patvirtinimas buvo gautas, bet dar prieš atspausdinimą “iš solidarumo” Romai atšauktas).
Nežiūrint to, katekizmas Amerikoje buvo sutiktas su tokiu susidomėjimu, kokio retai susilaukia religinė knyga. Jau parduota 75 tūkstančiai egzempliorių. Ji gavo šv. Tomo Moro Medalį už “labiausiai pasižymėjusį įnašą į 1967 metu katalikų literatūrą”.
Kuo tas olandų “Naujasis Katekizmas” ypatingas? Pirmiausia tuo, kad jis nepanašus į katekizmą. Tai didžiulis 526 puslapių, smulkaus šrifto veikalas. Jame nenaudojama klausimų ir atsakymų forma. Jis yra skirtas suaugusiems, protu bent pusėtinai prasilavinusiems. Jis suskirstytas į penkias, labai nevienodo ilgumo dalis. Jame suglaustai pateikta teologija, paskatinta II Vatikano susirinkimo.
ŽMOGUS
Pirmoje dalyje mes nerandame klausimo: “Kas yra Dievas?” Čia pradedama nuo žmogaus, nuo jo egzistencijos paslapties. Žmogus ieško atsakymo klausimui, “kuris visuomet yra didesnis negu atsakymas, kurį jis pats sau sugebėtų atsakyti: Kas aš esu? Kas yra žmogus? Kas yra tas tvarinys, kuris iškyla žmogiškosios dienos šviesoje ir šilumoje, kuris skuba savo keliu nuo savo kilmės paslapties iki savo mirties paslapties? Kokia yra gyvenimo prasmė? (4 psl.). Iškeliama žmogaus didybė ir žmogaus
Tiesa buvo suprantama kaip uola ir, jei ji nebuvo uola, ji negalėjo išlikti pati sau ištikima. Per mažai buvo kreipiama dėmesio į faktą, kad mes niekad neoperuojame tiesa kaipo tokia, bet tik ją išreiškiančiomis formomis. Ta pati tiesa privalo visuomet būti išreikšta nauju būdu ir pritaikyta naujoms aplinkybėms, kad ji neprarastų skonio ir neišblėstų.
(Olandų katekizmas, 366 psl.)
menkystė. Žmogaus kilmė aiškinama evoliucijos būdu. Žmogui nėra aiški jo ateitis, bet žmoguje yra dinamizmas, kuris esąs didesnis už patį žmogų. Tas dinamizmas reiškiasi žmogaus laimės ieškojimu ir jo troškimu būti “geru”. Jei žmogus tikrai norįs būti laimingas, jis turįs “gerumą” iškelti virš savo laimės, nes žmogus turi sąžinę.
Protavimo procese nuo riboto gėrio einame prie neriboto. “Tačiau patyrimas paprastai ro-do, kad žmogus tik tada priima proto įrodymus, kai jis prieš tai Dievą pažįsta tikėjimu” (16 psl.). Dėl žmogaus ribotumo ir dėl blogio buvimo reikėjo, kad absoliutas aiškiau į mus prabiltų. Jisai prabilo per Jėzų Kristų. “Tuo egzistencijos paslaptis dar nėra išspręsta. Bet tikėjimas į Kristų mums rodo kryptį, kur tiesa yra randama” (20 psl.). Stipriai akcentuojama, kad mūsų mąstymas ar kalba apie Dievą turi remtis tuo, ką Jėzus Kristus mus mokė (žr. citatą šio “L. L.” nr. 122 psl. apačioj).
Pirmoji dalis baigiama svarstymu priekaišto, kad žmogus, ieškodamas saugumo, pats esąs susikūręs absoliuto idėją, tarsi savo troškimų projekciją. Kai nusikratome savo iliuzijų, savo sukurtų dievų, pasilieka tiesa, kurios žmogaus išgyvenamoji realybė nepajėgia visiškai sunaikinti. Tai istorinis Kristus. “Kai mes iš savo tamsos šaukiamės Dievo, Jėzus, mūsų brolis, yra mūsų tarpe ir sako ‘Ateikite ir pamatykite’ (Jon. 1, 39)” (22 psl.). Šios knygos tikslas esąs paklusti šiam kvietimui. Kadangi Dievo garbė apsireiškė žmonijos istorijoje, todėl šios knygos dėstymo tvarka prisitaiko prie istorinės eigos.
Antroji katekizmo dalis pavadinta “Kelias į Kristų”. Pradžioje paminimos primityvios religijos, jų vystymasis civilizacijos įtakoje. Kalbama apie hinduizmą, budizmą, kiniečių “univer-sizmą”, islamą, humanizmą ir marksizmą. Visur randama tiesos ir gėrio. Kartojami šv. Am-broziejaus žodžiai: “Kiekviena tiesa, nežiūrint kas ją būtų išreiškęs, eina iš Šventosios Dvasios”. Apie marksizmą štai kas sakoma: “Kilęs
Iš tikrųjų buvo padaryta daug klaidų, aiškinant Senąjį Testamentą... Pavyzdžiui, pasakojimas apie pasaulio sukūrimą per šešias dienas yra poetinė forma. Tuo mums norėta tiktai pasakyti, kad visa išėjo iš Dievo rankos. (49psl.)[
iš žydų-krikščionių pasaulio, nežiūrint, kad jo buvo atmestas, iš jo pasisavino kai kuriuos elementus, pavyzdžiui, tą laukimą šviesesnės ateities arba tikėjimą, kad išganymas ateis iš “pažeminto žmogaus” (32 psl.).
Izraelio tautos kelias katekizme atskirai nupasakojamas. Paduodama trumpa išrinktosios tautos istorija. Ji jungiama su Šv. Rašto Senuoju Testamentu, kuris aiškinamas evoliucinėje šviesoje: dieviškasis apreiškimas atskleidžiamas palaipsniui. Senojo Testamento skaitytojas ras daug naudos, susipažinęs su katekizme vaizdžiai ir taikliai perduotų literatūrinių formų reikšme Šv. Rašte. Literatūrinės formos yra skirtingos poezijoje, skirtingos istorinėse knygose, skirtingos pamokomose knygose, skirtingos atskirose tautose ir laikuose. Aiškindami Šv. Raštą, visuomet turėtume kreipti dėmesį į šias literatūrines formas. Kaipo pavyzdį imkime Pradžios knygoje pasakojimą apie Adomą ir Ievą. Toks esąs buvęs žydų istorijos rašymo būdas: didžiuosius įvykius aprašyti su pagražinimais, o smulkias detales visai išleisti.
Pasakojimas iš Evangelijos nėra kažkas paprasto, kad mes galėtume atsisėdę nerūpestingai klausytis, koją ant kojos sudėję. Tai yra kažkas žadinančio mus atsistoti. (147psl.)
Adomo ir Ievos istorijoje svarbu buvo iškelti šiuos dalykus: Dievo ir žmogaus sutartį, žmogaus neištikimumą ir Dievo pažadą žmogų iš klaidos pakelti. Po kai kurių S. Testamento stebuklų paaiškinimo katekizmas trumpai supažindina skaitytoją su S. Testamento knygomis.
KRISTUS
Trečioji dalis, pavadinta “Žmogaus Sūnus”, bus lengviau suprantama kiekvienam katalikui, nes čia rašome apie Kristaus gyvenimą. Tačiau ir tas skaitytojas, kuris yra gerai susipažinęs su Kristaus gyvenimu iš evangelijų, čia atras naują įžvelgimą, naują šviesą, o taip pat Kristaus gyvenimo surišimą su liturgija ir su savo asmenine kasdienybe. Visuose Kristaus gyvenimo aprašymo epizoduose randame lyg pakvietimą skaitytojui priimti Kristaus išmintį ir veikti (žr. citatą šios kolonos viršuj).
Kristaus gyvenimo aprašymas katekizme yra glaudžiai susijęs su bažnytine liturgija. Kalėdos, Velykos, Sekminės ir kitos šventės nėra vien tik prisiminimas ar paminėjimas įvykių iš Kristaus veiklos, bet susitikimas su išganančiu Kristumi šių dienų tikrovėje. Tas pat dar labiau tinka, kalbant apie sakramentus. Kas yra tas Kristus, kuris įvairiais laikotarpiais uždega vis nauja dvasia bandančius jį pažinti žmones? “Mes dabar aiškiai matome, kad ankstesniuose ‘Jėzaus gyvenimo’ aprašymuose atsispindėdavo ne tiek paties Jėzaus mentalitetas, kiek dvasia to laiko, kuriame rašytojai gyveno. Apšvietos laikotarpyje Jėzus buvo mokytojas, kuris kalbėjo su giliu Dievo įžvelgimu ir dorybe. Romantizmo amžiuje jis atrodė kaip ‘religi-
Pirmiausia ateina tikėjimas. Gerosios Naujienos pažinimas yra gaunamas visišku savo asmens atsidavimu ir išėjimu iš paties savęs. Tokia būsena yra vadinama tikėjimu... Kelias į Kristų nėra neracionalus. Bet vis tiktai pirmasis žingsnis yra pasitikėjimo aktas. Jis tačiau nėra įvykdomas be apsisprendimo. Yra kita pažinimo rūšis, kuri yra kažkas daugiau negu grynasis protavimas. Tai yra kas tai gilesnio. Nes, nežiūrint kaip aukštai būtų vertinamas analitinis intelekto sugebėjimas, jis nėra nei pati giliausia žmogaus gelmė, nei jo didžioji visuma, nei jo aukščiausias pažinimas. Mūsų esybėje yra tam tikras lygis, gilesnis už intelektą, asmeniškesnis už jausmus, žmogiškesnis už pasąmonę. Šiame lygyje susijungia ir egzistuoja du didieji mūsų būtybės aspektai: pažinimas ir meilė. Žmogaus pastangos laikytis tiesos yra neatskiriamos nuo gėrio siekimo. Šioje pradminėje vienybėje pažinimas nėra šalta šviesa ir meilė nėra aklas geidulys. Pažinimas yra meilės pripildytas, o pati meilė turi viziją. (124-5 psl.)
nis genijus’. Kai Kantas pasidarė įtakingas, jis pasirodė panašus į Kantą, etikos mokytoją. Socialinių perversmų laikais jis buvo socialiniu reformų pradininkas, ir t. t. (145 psl.). Visi tie Kristaus asmens aspektų aprašymai dabar jau yra pasenę, bet jo mokslas yra išlikęs, nors klausimas liko nepilnai atsakytas: Kas yra tas žmogus? Gal ne tiek buvo stengiamasi i šį klausimą atsakyti, klek parodyti, kad Kristus yra gyvas mūsų tarpe.
BAŽNYČIA
Ketvirtoji dalis pavadinta “Kristaus Kelias”. Šiai daliai nemažiau tiktų pavadinimas: Bažnyčios Kelias. Ši yra Ilgiausia katekizmo dalis ir joje “senosios mokyklos šalininkai” atras jiems nepriimtinų teigimų arba nutylėjimų. Pradedama Bažnyčios istorija apaštalų laikais, pirmųjų krikščionių gyvenimu, jų plėtote įvairiuose kraštuose. Po to persekiojimai, klaidos ir susirinkimai klaidoms atitaisyti. Pateikiama trumpa Bažnyčios istorija, nesistengiant nuslėpti kai kurių negerovių. “Karai būdavo vedami Kristaus vardu, Bažnyčiai grėsė jos sutapdini-mas su pasauline valdžia — iš to pavojus prarasti jos skelbiamo mokslo paprastumą ir visuotinumą” (216 psl.). Neneigiama, kad tarp 900 ir 1000 metų buvo Bažnyčios tamsiausias laikotarpis: “Romoje skyrimas vyskupų ir rinkimas popiežių buvo patekęs į besivaidijančių kilmingųjų šeimų rankas. Niekad taip neverti žmonės nėra sėdėję šv. Petro soste” (217-8 psl.).
Nepaneigiama nei inkvizicijos padarytos žalos, nors inkvizicijos pristatymas istoriniame fone jau tuo pačiu įgauna švelnesnį pobūdį (žr. citatą šios kolonos apačioj).
Atėjusi pagaliau viena iš didžiausių nelaimiu Bažnyčiai — tai susiskaldymas, kuriam pradžią davęs Martynas Liuteris. Apie jį olandų katekizmas nerašo nei piktai, nei labai kritiškai: “Liuteris buvo gilių religinių isitikinimų žmogus, kalbantis pranašiškai įtikinančiais žodžiais. Jis apie 1517 metus Vokietijoje davė pradžią sąjūdžiui, kuris pasijuto negalis išlikti visuotinės Bažnyčios rėmuose” (223 psl.).
Bažnyčios istoriją sudaro ne vien tiktai matomosios apraiškos. Karai, popiežių valdymai, inkvizicijos, reformos ir kt. nėra nei tikra, nei pilna Bažnyčios istorija. Bažnyčios istorijos reikia ieškoti tarp žmonių, kurie, dorai gyvendami, ieškojo gėrio, meilės, ištikimybės, taikos ir kt. Tie žmonės sudarė Bažnyčią, jie begaliniai praturtino jos istorija. Bet mes negalime išskirti iš Bažnyčios istorijos ir tų, kurie gyveno klaidoje. Neatskirtini nei tie, kurie nesivadino krikščionimis, bet kurie gyvenime vadovavosi Kristaus mokslu ir siekė gėrio bei meilės. Pagaliau — ir tie, kurie niekad nepažino Kristaus mokslo, bet kurie girdėjo Dievo žodį savo sąžinėse ir savo įstatymuose. “Juk dvasia paruošia širdis nenusakomu troškimu siekti šviesos ir atgimimo, kurį duoda Kristus” (235 psl.).
Tačiau Bažnyčios istorija giliausiai vyksta pačiame žmoguje, žmogaus giliausiose gelmėse (žr. citata “L. L.” 122 psl.).
Plačiai diskutuojamas krikštas, jo reikalin-
Net Tomas Akvinietis pritarė inkvizicijai, bet mes klausiame savęs su pasibaisėjimu, kaip galėjo krikščionių bendruomenė panaudoti prieš kitaip galvojančius tokį pat beatodairinį įnirtimą, kaip Romos pagoniška imperija persekiodama krikščionis. Mes ir vėl pamatome, kaip Bažnyčios ir visuomeninių interesų sutapdinimas, kaip jis yra buvęs anais laikais, gali padaryti žalos Evangelijos paprastumui ir gležnumui. (222psl.)
gumas ir prasmė. Tačiau pabrėžiama, kad ir nekrikštytas sueinąs į sąlyti su Jėzumi vien dėl paties fakto, kad jis yra gimęs. Apie “limbo” nekalbama. Turįs būti koks nors būdas išganyti ir negimusius kūdikius. Mes nežinome kaip, “bet mes žinome, kad jie yra Kristuje” (252 psl.).
NUODĖMĖ
Kalbant apie išganymą, būtinai susiduriama su nuodėme. Olandų katekizme gimtoji nuodėmė yra glaudžiai susijusi su asmeniškąja nuodėme. Ne taip svarbu, kaip žmogus nusidėjo, svarbiau suprasti kad jis nusidėjo. Gimtoji nuodėmė esanti tarsi visuotinė kaltė. Ta visuotinė kaltė gal būtų galima išaiškinti dvasiniu nesubrendimu, būtent nesugebėjimu mylėti vienas kitą. Šventojo Rašto pradžioj žmogaus nupuolimas esąs aprašytas keturius kartus: “Valgymas uždrausto vaisiaus, brolio nužudymas, ištvirkimas Nojaus laikais ir statymas Babelio bokšto” (262 psl.). Tačiau kiekvieną kartą Dievas pasigaili ir padeda žmogui ar žmonijos daliai atsikelti ir atsinaujinti. “Nuodėmė, kuri sutepė kitus, buvo padaryta ne vien tik Adomo — žmonijos istorijos pradžioje, bet ‘Adomo’, žmogaus, kiekvieno žmogaus. Tai yra ‘pasaulio nuodėmė’. Į ją įeina ir mano nuodėmės. Aš nesu nekalta avelė, kuri buvo kitų sugadinta. Aš su savo darbais prisidedu prie sugadinimo” (266 psl.). Toks gimtosios nuodėmės aiškinimas, kaip matome, skiriasi nuo tradicinio aiškinimo. Tokiam aiškinimui pagrindą duoda dinaminis visatos supratimas. “Mūsų žvilgsnis į pasaulį jau nėra statinis, bet
Mūsų protui visada sunku suprasti, kaip prasidėjo nuodėmė— netgi mūsų pačių gyvenime. Kai mes tikrai nusidedame, savo sielos gilumoje suvokiame, kad taip padarėme. Mes žinome savo kaltę, tačiau su nustebimu patys savęs klausiame, kaip aš galėjau taip padaryti? Iš tikrųjų blogis yra nesuprantamas. Jis yra didysis absurdas, didžioji nesąmonė ir dėl to jo kilmė pasaulio istorijoje pasiliks nesuvokiama.
(264 psl.)
dinaminis. Tai reiškia, kad autentiško įžvelgimo reikia ieškoti ne pradžioje, bet dalykų eigoje ir jų augime. Tiksliau yra sakyti: ‘Dievas kuria’, negu sakyti: ‘Dievas sukūrė’. Paprastai tariant, jei jis (Dievas) nors momentui atitrauktų nuo mūsų savo kuriančią ranką, tuojau viskas pranyktų. Dievas nėra stalius, kuris gali nueiti šalin nuo savo darbo. Visata egzistuoja Dievuje ir nuo jo priklauso. Kūriniai auga jo rankose” (263 psl.).
EUCHARISTIJA
Savo ankstesniuose raštuose olandų teologai Eucharistijos paslaptį bandė išaiškinti kitokiais žodžiais. Jų aiškinimas susilaukė dalinio pasmerkimo popiežiaus Pauliaus VI enciklikoje “Mysterium Fidei”. Tur būt, dėl to šiame katekizme jie yra atsargesni, tačiau neatsisako nuo galimybės kitaip pateikti šią dieviškąją paslaptį. “Apie Eucharistiją dažnai buvo svarstoma, diskutuojama ir rašoma. Ir kiekviename amžiuje ji gali būti apšviesta nauja šviesa. Ji yra centras visų didžiųjų tikėjimo tiesų. Todėl nenuostabu, kad kiekviename Bažnyčios istorijos tarpsnyje šioje dieviškai paprastoje išraiškos formoje yra atrandami vis nauji aspektai ir vertybės. Vienu metu krikščionys čia labiau pabrėžia savo vieningumą, kitais laikais — padėką savo Tėvui, paskiau — auką, arba Jėzaus realų buvimą. Ir čia, šioje paslaptyje, vis turėtų būti atidengiami dar neatrasti lobiai. Jėzus savo didžiausioje paslaptyje visada yra naujas” (333-4 psl.).
Kalbėdamas apie Bažnyčios visuotinumą, apie santykius su kitomis religijomis, apie ekumenizmą, olandų katekizmas teigia, kad katalikų Bažnyčia neužtektinai pasinaudoja patyrimu ir mokslu, skelbiamu protestantų bažnyčiose. Tačiau Bažnyčia, kuri save vadina visuotine — katalikiška, neturėtų reikšti “tokios Bažnyčios, kur Kristaus tiesos vynas yra praskiedžiamas. Bet tai yra tokia Bažnyčia, kurioje neesminės apraiškos ir nuomonės bus pakeičiamos ir perreformuojamos. Mes turėtume pradėti bandyti džiaugtis ne vien tik tiesos dėstymu vienas kitam, bet įžvelgimu į viens kito tiesą ir jos pasisavinimu” (325 psl.).
TIKROVĖS IŠREIŠKIMAS
Liesdamas labai opią neklaidingumo dogmą, olandų katekizmas laikosi oficialaus ir tradicinio mokslo. Šalia popiežiaus neklaidingumo II Vatikano susirinkimo dvasioje, iškelia vyskupų kolegijos neklaidingumą. Tačiau čia pat pridedamos pastabos apie tiesos dinamiškumą. Neklaidingumas pačioje esmėje suponuojąs tam tikrą statinio elemento buvimą. Bet. tikrovės išreiškimas esąs visuomet spalvingas ir dinaminis (žr. citatą “L. L.” 123 psl.).
ŠEIMA
Skyriuje apie šeimą daug kalbama apie meilę, erotikos elementą, palyginamos Senojo ir Naujojo Testamento šeimos sąvokos. Taip pat pristatomos kai kurios problemos, kurios kyla šeimose grynai dėl Bažnyčios kanonų.
Pacituosime čia vieną atveji, kuris, jei bus pritaikytas, duos kai kam nemaža paguodos. “Gali atsitikti, kad krikščionis rimtai, sąžiningai ir maldoje apsvarstęs, prieis išvadą, kad jo moterystė neįpareigoja jo sąžinės ir kad antroji moterystė iš tikrųjų nebus ‘gyvenimas nuodėmėje’, nors, dėl suprantamų priežasčių, ji taip atrodys kitiems. Tokiais atvejais jis kenčia dėl savo ankstesnio neprotingumo. Taip pat jis neša įstatymo naštą, kuris nėra tobulas (netgi kanono įstatymai nėra tobuli). Jį taip pat sle-
Šioje žemiškoje Bažnyčios kelionėje įstatymai niekad nesutaps su sąžine, kanonai su meile, taisyklės su tikėjimu.(397psl.)
gia socialinės nuomonės svoris, kuris dažnai yra grubus, veidmainingas ir tikrai nekrikščioniškas. Iš tiesų, krikščionis tokiais atvejais turėtų susilaikyti nuo sprendimo ir nesmerkti kitų, nes mums nėra duota neklaidingumo galia žinoti, kas yra susituokęs Kristuje ir kas ne” (396 psl.).
Kalbant apie šeimą neapleidžiama pačios aktualiausios šeimos problemos — šeimos didumo planavimo. Neapleidžiamas, bet pilnai ir neišsprendžiamas. Neslepiama ir tendencija nukrypti nuo oficialaus Bažnyčios mokymo. “Kiekvienas žino, kad šiandien yra keli gimdymo reguliavimo metodai. Jie visi siekia, kad vyro ir žmonos lytinis santykiavimas būtų galimas išvengiant naujos gyvybės pradėjimo. II Vatikano susirinkimas konstitucijoje ‘Apie Bažnyčią moderniame pasaulyje’ atitinkamoje vietoje nieko nepareiškė apie bet kokius konkrečius metodus. Ši pozicija yra skirtinga nuo tos, kurios buvo laikomasi prieš trisdešimt metų, popiežiumi esant Pijui XI ir vėliau jo įpėdiniui. Mes čia aiškiai galime įžiūrėti Bažnyčios minties vystymąsi, kuris taip pat vyko šalia Bažnyčios” (402 psl.).
“Ar visi gimdymo reguliavimo metodai suderinami su krikščionio sąžine? Susirinkimas šiam klausimui atsakymo nedavė. Tačiau jis ragina visus vedusius sąžiningai savęs klausti, ar praktikuojami metodai derinasi su aukštomis žmogiškojo asmens vertybėmis, kurios išreiškiamos lytiniame santykiavime ir iš viso vedusiųjų gyvenime” (403 psl.). Patartina apie šiuos dalykus pasitarti ir su gydytoju, kuris padėtų apsvarstyti įvairuojančias aplinkybes ir po atitinkamo pasikalbėjimo galėtų nuspręsti, kas mediciniškai kiekvienu atveju yra geriausia. Tačiau paskutinis žodis priklauso ne gydytojui, ne išpažinti klausančiam kunigui, bet sąžinei. Tačiau pagarba gyvybei, be abejo, reikalauja pasirinkti tokį būdą, kuris nebūtų kenksmingas nei sveikatai, nei emociniam gyvenimui” (403 psl.).
KELIAS IKI PABAIGOS
Paskutinė, penktoji, olandų katekizmo dalis pavadinta “Kelias iki pabaigos”. Čia kalbama apie žmogaus gyvenimo vakarą, apie ligonių sakramentą ir mirtį. Kas mūsų laukia po mirties? Prisikėlimas, Viešpaties teismas, pasmerkimas arba gyvenimas naujoje, nuskaidrintoje būsenoje. Tada, pagauti Dievo meilės ekstazės, laiko nebeskaičiuosime. Tai vadinsime amžinybe.
Pačiame gale kalbama apie Dievą. Olandų katekizmas būdingas tuo, kad jis prasideda svarstymu apie žmogų, o užbaigia Dievu. Dievo esmė mums yra paslaptis (žr. citatą šios kolonos apačioj).
* * *
Čia pateiktos tiktai būdingesnės, autoriaus manymu, olandų “Naujojo Katekizmo” vietos. Katekizmo apimtis yra labai plati. Jame suglaustai paduodamas beveik visas katalikų Bažnyčios mokymas. Tačiau kai kurie klausimai visai nepaliečiami, nes jie šių dienų žmogui nieko nesako. Tai nereiškia, kad Bažnyčia
Dievo paslaptis nėra jo atsiribojime, bet draugystėje, kūryboje, pažinime, meilėje, duosniame davime ir priėmime. Štai dėl ko mes esame tokie, kokie esame. Mūsų žmogiškojo gyvenimo buvimas kaip tik įgalina mus santykiauti su Dievu tokiu, koks ji yra— meilė. (501psl.)
būtų atmetusi anksčiau diskutuojamas ir skelbiamas tiesas. įvairiais laikais vieni dalykai buvo labiau aktualūs, o kiti visai užmiršti. Taip yra ir šiandien.
Šiuo rašiniu buvo norima tik supažindinti skaitytojus su olandų “Naujuoju Katekizmu”, o ne jį vispusiškai įvertinti. Dėmesio kreipimas į žmogaus problemas, pastangos jį suprasti ir vengimas griežtų sprendimų bei aptarimų, duoda vilties, kad olandų “Naujasis Katekizmas”, ir po dabar daromų jame pataisų, bus dar ilgai skaitomas, cituojamas ir minimas.
Kun. Vytautas Zakaras 127
ATSPINDŽIAI
(128 psl.; Algirdo Grigaičio nuotrauka)