JAUNYSTĖ
GABIJA JUOZAPAVIČIŪTĖ
1967-1968 metų jaunimo konkurse pirmąją premiją laimėjęs rašinys
Gabija Juozapavičiūtė gimė Noranda, Quebec, Kanadoj, 1950 m. Baigė Loretto Akademijos mergaičių gimnazija Hamiltone, Ont., ir dabar ten pat lanko trylikta klasę. Žada studijuoti psichologiją. Taip pat baigė 10 klasių Hamiltono lietuvių šeštadieninėj mokykloj ir dabar ten pradėjo mokyti antrą skyrių. Buvo Hamiltono moksleivių ateitininkų kuopos pirmininkė. Priklauso “Ateities” redakciniam kolektyvui.
Daug ką reformuodama ir keisdama, Bažnyčia siekė padaryti visų gyvenimus prasmingus — kaip Dievo kūrinių, privalančių jam viską. Bažnyčia keitėsi besikeičiančiame pasaulyje.
Bet koks keitimasis pasaulyje šiandien pradeda visą eilę permainų arba ištisą keitimosi revoliuciją. Šis revoliucinis keitimasis greit pasidaro mada, kurią visi turi sekti, jeigu nenori atsilikti nuo to pasaulio, kuriame gyvena.
Su XVII-ojo šimtmečio gale ir XVIII-ojo pradžioje įvykusia industrine revoliucija paprastasis žmogus arba darbininkas pradėjo nerimauti ir reikalauti, kad jam būtų leista pasisakyti valdžios reikaluose. Pamažu jis įgavo daugiau galios, o su šia galia jis pasiekė patogaus ir saugaus gyvenimo. Jis įgijo visokių apdraudų, kurios davė jam apsaugą, ir įsteigė unijas, kurios davė jam galimybę pasipriešinti ir užtikrinti lygybę darbe. Jis įsipilietino visuomenėje. Kai vis daugiau žmonių gavo teisę balsuoti, paprasti žmonės galėjo dažniau pasisakyti ir aktyviau dalyvauti valdžios reikaluose, kol pagaliau jie dalinai ėmė valdžią kontroliuoti. "Mažajam žmogui", kuris sudaro daugumą žmonių visuomenėje, kuris metų metais buvo valdomas mažumos turtingųjų, stipriųjų aristokratų, be jokių teisių ar privilegijų — demokratija suteikė visuomeninę ir politinę apsaugą.
Dvidešimtas amžius davė pradžią pasikeitimams su savo staigia pažanga technologijoje ir gamtos moksluose. Dabar žmogui fizinis darbas ir gyvenimas buvo palengvintas. Dabar žmogus skrido apie žemę siekdamas kitų pasaulių. Tai padidino jo akiratį ir galvoseną. Jis turėjo daugiau laisvo laiko. Pažanga susisiekimo priemonėse pagreitino žinių plitimą ir sudarė galimybę daugumai sužinoti, kas dedasi kituose pasaulio kraštuose. Žmogus, gyvenąs savo gyvenimą kaip žmogus, o ne gyvulys, jautėsi įtrauktas į kitų vargus ir pajuto pareigą padėti artimui, gerinant jų gyvenimą. Senosios filosofijos buvo pakeistos XX-ojo amžiaus filosofijomis — marksizmu ir egzistencializmu. Antroji pasidarė vyraujanti ir visi, sekdami Descartės posakiu "Aš galvoju, dėl to aš esu", panoro būti individais, ieškoti ko naujo ir originalaus. Išaugo noras keistis, reformuotis, tobulėti, padidint ir padaugint su kitais ryšius, kurių pagalba galėtų daugiau išmokti, su kuriais galėtų pasidalinti idėjomis, įspūdžiais, kuriems padėdamas galėtų rasti savyje pasitenkinimą. Susiformavo naujasis, modernusis pasaulis.
Pagauta šio besikeičiančio pasaulio srovėje, Bažnyčia buvo priversta keistis ir prisitaikyti. Jos nariai, būdami šio naujai persiformuojančio pasaulio aktyvi dalis, nutarė, kad permainos yra būtinos. Taip Bažnyčia įvykdė tai, ką ji ilgai delsė padaryti. Suprasdama, kad ji dar nebuvo užtenkamai prisitaildus naujai galvojančiam žmogui. Bažnyčia sušaukė II Vatikano ekumeninį susirinkimą, kad priderintų save prie naujų situacijų, kylančių iš pasaulio, kuriame ji radosi. Susirinkimas buvo atidarytas šiais žodžiais: "Susirinkdami vienijimosi dvasioje iš įvairių kraštų, mes nešame savo širdyse fizinę ir protinę priespaudą, kančias, troškimus ir viltį visos žmonijos. Mes būtinai kreipiam savo mintis prie visos žmonijos rūpesčių, kurie ją kankina. Nusižeminę karštai prašome visų dirbti kartu su mumis, stengiantis pastatyti teisingesnį, broliškesnį tvirtovę-miestą šiame pasaulyje".
Pagal naują tradiciją Bažnyčia pasidarė atvira naujoms nuomonėms. Jos senas konservatyvus žvilgsnis į kitas religijas dabar pasidarė liberalus. Bažnyčios viršininkas susitiko su kitų religijų viršininkais ekumenizmo dvasioje. Visų religijų nariai buvo raginami laisvai bendrauti vienas su kitu. Skirtingų religijų vedybos dabar buvo leidžiamos. Atrodė, kad dabar nebereikia apsaugoti katalikiškumo, kaipo tokio, skirtingų religijų šeimose. Kristaus "meilės" įsakymas ir ugdymas gerų tikinčių asmenybių pasidarė vyraujantis. Garbinimo laisvė krikščionybėje ir ekumenizmo dvasia krikščioniškame pasaulyje perėmė senojo atsargumo vietą.
Bandydama išryškinti bendruomenės Dievo garbinimą, liturginė forma taip pat pasikeitė. Dabar mišios buvo sakomos vietovės ar parapijos kalba, kad visi galėtų geriau suprasti ką jie Dievui sako. Lotynų kalba buvo pasidariusi tik mokytų išminčių kalba, dauguma jau jos nebesuprato. Kada kunigas per mišias lotyniškai sakė maldas, niekas jo nesuprato ir dėl to nebeatsakinėdavo. Pagaliau klupčiukai buvo išmokyti atsakinėti lotyniškai, kad būtų palaikomas dialogas tarp kunigo ir žmonių, kol kunigas sau meldėsi prie altoriaus, o žmonės sau savo vietose. Garbinimas pasidarė individualus, ne visos bažnyčios bendras aktas. Su II Vatikano susirinkimu liturginis garbinimas grįžo į savo pirmykštę paprastą formą, kurią naudojo pirmieji apaštalai ir pirmieji krikščionys. Tapdama laisvesnių pažiūrų. Bažnyčia dabar nebijojo pripažinti savo klaidų ir bandyti jas pataisyti geresniais būdais, nors tai reiškė grįžimą į senąsias, originalias garbinimo formas.
Tada buvo panaikintas Bažnyčios įsakymas po nuodėmės bausme susilaikyti nuo mėsiškų valgių penktadieniais. Dabar buvo palikta individui laisvai apsispręsti asmeniškai atgailai. Buvo sumažintas privalomų švenčių skaičius.
Iš paviršiaus atrodė, kad Bažnyčia palengvino savo nariams jai priklausyti. Kai kurie sakė, kad ji pradėjo "suminkštėti"; kiti, kad ji turi būti "minkšta", jeigu nori pasilaikyti savo narius, kurie buvo pripratę gyventi "minkštai". Per šimtmečius ji buvo sudariusi įsakymus ir pateikusi planą geram krikščioniškam gyvenimui. Narių pareiga buvo sekti tą pateiktą planą be jokio stengimosi iš jų pusės. Jeigu nesekė šio plano — nusidėjo. Ir taip nariai sekė tą planą, kad nenusidėtų. Greitai viskas jiems pasidarė įpratimas. Daug negalvojo, kodėl šį ar tą daro. Jų atliekamos atgailos taip pat pasidarė automatiškos ir nedaug iš jų tegavo nuopelnų. Čia vėl Bažnyčia, pamačiusi savo klaidą, nuėmė tuos įsakymus, kurie buvo pasidarę automatiški, nebereikalaują galvojimo. Atrodė, kad ji palengvino katalikui priklausyti Bažnyčiai, bet iš tikro pasunkino. Dabar nariai nebeturėjo pateikto plano, kurį galėtų sekti. Jiems buvo leista daryti atgailą laisva valia ir tuo pačiu nusipelnyti didesnį atpildą.
Katalikai buvo pripratę prie lengvo gyvenimo. Įvedus reformas, nemaža katalikų prarado savo tikėjimą, nes jie negalėjo prisitaikyti prie naujų asmeninių reikalavimų. Tie, kurie pasiliko, buvo tikrieji gyvi katalikai, turį tikrą, gyvą tikėjimą.
Beliko tik vienas pagrindinis klausimas: ne "Ar tai bus nuodėmė?", bet "Ar tu tai nori?", apsisprendžiant už asmeninį įsijungimą ir aktyvumą. Kiekvienam yra daug lengviau atlikti darbą, kada jis yra užduotas. Žmogus tada jaučiasi įpareigotas. Pareigos jausmas pasidaro įpareigojantis jausmas, kuris sukelia nepasitenkinimą ir vidinį graužimą, kurį vadiname sąžinės graužimu ar kankinimu. Nors laipsnis priklauso nuo individo, visi jaučia šiokį tokį nepasitenkinimą neatlikta pareiga. Tai kildavo iš klausimo "Ar tai bus nuodėmė?" Dabar beliko tik — "Ar tu nori?" Senasis pagrindas — Kristaus Meilės įsakymas — tapo išryškintas. Buvo duota proga parodyti skirtumą tarp tokio krikščionio, kuris viską daro iš pareigos Bažnyčiai, iš nuodėmės baimės, ir tokio, kuris viską daro iš meilės Dievui ir artimui. Žmogus nebegali rasti paguodos išpažintyje, per kurią padarytos nuodėmės buvo atleidžiamos ir vėl iš naujo pakartojamos, nes žmogus turėjo užtikrinimą išpažintyje. Išpažintyje jis rado saugumą. Dabar nuodėmės bausmė nuo daugelio dalykų nuimta. Žmogus savo noru turi išreikšti savo tikėjimą meilėje. Bažnyčia jau nebe "slėptuvė", bet didis sambūris tvirtai įsitikinusių žmonių, kurie laisvai rodo ir skleidžia savo tikėjimą. Žmogus dabar asmeniniai atsakingas tiesioginiai prieš Dievą už savo laisvai atliktus, neįpareigotus darbus.
II Vatikano susirinkime Bažnyčia pabrėžė santykius tarp Bažnyčios ir moderniojo pasaulio. Tai buvo pirmas kartas, kada Bažnyčios susirinkimas tyrinėjo krikščionio rolę pasaulyje. Galima sakyti, kad praeityje Bažnyčia per daug rūpinosi "anuo pasauliu" ir pamiršo apie šį, kasdieninį pasaulį. Tiesa, jinai visada mokė socialines dorybes — meilę ir tiesą, bet baidėsi nuo socialinių problemų. Kristaus žodžiai "Mano karalystė ne iš šio pasaulio" buvo pažodžiui vertinami. Šiandien Bažnyčia pasikeitė. Jos misija pirmoj eilėj vis vien pasiliko dvasinė: skelbti pasauliui Kristaus evangelija ir patraukti visus žmones prie Kristaus; antroj eilėj gi spręsti žmonijos problemas. II Vatikano susirinkimas pareiškė: "Mūsų palankumas Kristui tikėjime mus pilnutiniai įpareigoja mūsų brolių patarnavimui. Mes tikimės iš šio susirinkimo dvasinio atsinaujinimo. Mūsų darbas šiame susirinkime yra svarstyti pasaulinio masto problemas, liečiančias taiką ir karą ir individinę žmogaus garbę — būtinumus socialiniam teisingumui".
Senasis Bažnyčios paveikslas, kaip tvirtovės, kaip priebėgos vieta, kurion žmogus galėjo pabėgti nuo pasaulio pavojų, užleidžia vietą naujam Bažnyčios supratimui — kaip dieviškai jėgai, siųstai į pasaulį jį perkeist pagal Dievo planą.
Gilumoj, po paviršiuje išreiškiamu gėriu, kiekvienas žmogus turi savyje nuodėmės ir malonės istoriją. Žmogiškasis išdavimas (apostazija), žiaurumai (karai ir inkvizicija), papiktinimai, indiferentiškumas, netikėjimas, neviltis, neapykanta— visa tai yra paties žmogaus giliausios gelmės. Tiems dalykams Dievas vis naujai ir naujai duoda savo malonės atsakymą. Tai yra tikroji gėrio istorijos apimtis. (Olandų katekizmas, 235-6psl.)
Mes turime vis labiau įsisąmoninti, kad mes tikrai pažįstame ir sutinkame jį (Dievą) tiktai per Kristų. Kiekviename klausime apie Dievą mes turime klausti savęs, ką jis yra apreiškęs Jėzuje.
(20psl.)