Spausdinti

Gali tik pauostyti

    Rodyti mes tikrai turime ką. Dabar jau turime ir kur rodyti. Vilniečiams ir sostinės svečiams architektai įteikė gerą dovaną — modernius, šiuolaikinius Parodų rūmus. Bet kaip mes rodome — jau kitas klausimas.

    Vaikščioji žmogus po pirmąją parodą naujuose rūmuose, gėriesi mūsų pramonės, statybininkų laimėjimais, stabteli prie nuostabių lietuviškų kilimų, papuošalų, keramikos. Ir, aišku, ilgai, ilgai vaikščioji skyriuje, kuriame rodomi lietuviški nauji baldai: prisižiūrėjusiam krautuvėse medžio drožinio standartu, Čia tikrai yra kam paglostyti akis. Baldai tikrai modernūs, gražūs ir pigūs.

    Ką daryti, kad jie įtilptų į mūsų butą? Ateityje, žmonės kalba, jau erdvesnius statys. Bet tada tie baldai jau bus pasenę.

    Na, kai prieini maisto pramonės gaminių skyrių, nuotaika visiškai sugenda — per daug jis puikus. Mat, prieš tave šviečia viskas, ką kulinarijų fantazija ir rankos sugeba padaryti iš paršiuko ar veršiuko, vilioja žuvis, masina saldainiai. Deja, gali tik pauostyti.

    Žmonės norėtų, kad parodos būtu susietos su jais pačiais, su dabartimi, gyvenimu, ypač tos, kurios pasakoja apie žmonių buitį. Gerai parodoje ne tik pamatyti daiktą, bet ir sužinoti, kaip ir kada ji gali įsigyti, pritaikyti sau. Juk parodos skiriamos žmonėms (Švyturys, 1968, 1 nr.).

Grąžtai į Švediją

    Pirmą kartą į Švediją pradėjo eksportuoti savo produkciją Vilniaus grąžtų gamykla. Siunčiami grąžtai, kurių diametras siekia nuo 1,5 iki 6,5 milimetro. Jie įpakuoti po trylika į dailias plastmasines dėžutes su firminiu ženklu.

    Vilniečių grąžtus perka Švedijos firma “Profila”. Apsilankę gamykloje, šios firmos atstovai gerai atsiliepė apie jos produkciją. Firma šiemet užsakė 10 tūkstančių komplektų grąžtų.

    — Tai, kad švedai tapo mūsų klientais, — pareiškė Eltos korespondentui įmonės direktorius P. Ramanauskas, — yra didelis laimėjimas. Švedija pati garsėja pasaulyje savo grąžtais. Iš viso dabar gamykla eksportuoja grąžtus į 40 pasaulio šalių (Tiesa, 1968. III. 5).

Sudominant šiurpu ir siaubu

    Š. m. antrojo “Švyturio” numerio viršelyje skaitome anonsą: “Ko ieško nakties svečias Šilų kapinėse? Ar suras jis Bertulio lobį? Atsakymą rasite 15-18 psl.” Perskaitai beveik keturių didelių žurnalo puslapių atsakymą į tuos du klausimus, ir iškyla šimtas naujų klausimų. Kas čia — apsakymas ar apybraiža? Jei apsakymas, tai jis tikrai nedaro garbės žurnalistui, o jei apybraiža, tai kodėl nuslėpta to “ižymaus žmogaus”, kurio “darbai žinomi net už respublikos ribų”, tikroji pavardė?... “Ši keista istorija neverta skatiko, vaikine”, — suniurna majoras šios siaubingos apybraižos pabaigoje. Nuoširdžiai pritariame jo nuomonei.

    Dar didesnė siaubo porcija laukia skaitytojo tame pačiame numeryje išspausdintame straipsnyje “Temidė kviečia ekspertą”. Retas sakinys čia be kraujo, šiurpių vaizdų, žudynių...

    Susidaro įspūdis, kad žurnalo redakcija pasuko mažiausio pasipriešinimo keliu, siekdama bet kuria kaina sudominti skaitytoją. Beje, “Švyturys” — ne vienišas tokio skaitalo tiekėjas. Minėtomis medžiagomis nė kiek nenusileidžia ir paskutiniuose “Kalba Vilnius” numeriuos spausdinama V. Misevičiaus “Šiurpo apybraiža” apie neseniai Vilniuje įvykusią žmogžudystę” (Literatūra ir Menas, III. 2).

Paskutinis Lietuvos pagonis?

    “Dalykas, rodos, mažai tikimas, tačiau paskutinis lietuviškosios Žiemgalos dalies pagonis mirė vos 1908 m. Ragaišių kaime, Kriukių apylinkėje. Tai Balčiūnas Minvydas-Vincas. Mirė būdamas 86 m. amžiaus.

    Balčiūnas buvo Melgužėlės dvaro eigulys... krikščioniškojo dievo (Dievas okupuotoje Lietuvoje rašomas iš mažosios raidės — M.B.) nepripažino. Bažnyčion nueidavo tik pono išvarytas. Pats gi slapta garbino savo senuosius dievus. Pasakojama, kad iš ryto, saulei tekant, ir vakare, saulei leidžiantis, jis garbindavo saulę, lenkdamasis jos pusėn, abiejų rankų pirštais užsidengęs akis, kalbėdavo kažkokius žodžius... Namuose laikydavo žalčius, kuriuos taip pat garbindavo.

    Galima abejoti, ar Minvydas Balčiūnas ir jo tėvai tikrai buvo iš savo senelių paveldėję senojo tikėjimo tradicijas, ar patys jas atsigaivino iš pasakojimų, o gal ir iš knygų. Bet jeigu, tai paveldėta tradicija, tada iš tikrųjų Minvydas Balčiūnas būtų buvęs paskutinis pagonis” (Mokslas ir Gyvenimas, 1967, 10 nr.).

Be geros pirties

    “Švenčionėlių mieste yra apie 6 tūkstančiai gyventojų. Tačiau geros pirties nėra. Yra sena geležinkelio pirtis, kuri negali patenkinti išaugusio miesto poreikių. Kiek žinoma, buvo sudarytas projektas naujos pirties statybai, paskirtas sklypas, bet tuo visas darbas ir užsibaigė” (Tiesa, III. 10).

Asmenybė, visuomenė, kultūra

1968 m. "Kultūros Barų" 1 nr. pagrindinė tema — "Asmenybė, visuomenė, kultūra". Žemiau dedame keletą pasisakymų iš pokalbio už apskritojo stalo:

    Docentas J. Repšys, filosofijos mokslų kandidatas: Visame pasaulyje plačiai analizuojama vadinama dvasinio elito ir masinės kultūros problema. Jos esmė ta, kad žmogus (tiek kultūros kūrėjas, tiek vartotojas) kaip asmenybė yra niveliuojamas, standartizuojamas, nes priklausomas nuo aplinkos, kurioje jam reikia gyventi; aplinkos, kurioje kultūros pažanga vyksta nevienodai, technikos pažangai supinant humanitarinę kultūrą. Dėl to dabar daug kalbama apie žmogaus nužmoginimo pavojų, technicizmo pavojų ir pan.

    K. Stoškus, Vilniaus valstybinio universiteto filosofijos katedros aspirantas: Naujos kultūros, tame tarpe ir meno, tendencijos ne visada palaikomos. Kartais joms gana smarkiai tenka grumtis. Ir net labiausiai išprususiam specialistui nelengva susigaudyti, kur yra trumpalaikės mados “riksmas”, o kur natūrali kultūros kitimo tendencija.

    Literatas T. Venclova, Vilniaus valstybinio universiteto užsienio literatūros dėstytojas: Asmenybės niveliavimas, plėtojantis technikai, mano manymu, nėra svarbiausia problema. Dėl vienokio ar kitokio žmogaus asmenybės nuskurdinimo, bent jau pas mus, kalta ne technika, apie ką ypač dažnai kalbama ir rašoma, o iš seniausių laikų likęs įprotis dogmatiškai, standartiškai, “programuoti” galvoti, kalbėti ir veikti. Su šiuo įpročiu grumtis, — visų mūsų pirmoji pareiga.

Žurnalas ir skaitytojai

    Žurnalas privalo ne tik turtėti savo turiniu, bet ir nuolat stiprinti poveikį plačiajai visuomenei, formuoti opiniją. Kas iš to, kad mes ir labai teisingai rašysime, pavyzdžiui, apie aplinkos grožio svarbą bei reikšmę šiandieniniame kaime, jeigu žurnalo neskaitys kolūkių pirmininkai, tarybinių ūkių vadovai, jeigu mes kiekvienu konkrečiu atveju nepasieksime ir neįtikinsime tų, nuo kurių praktinės veiklos, gerų norų ir administracinių teisių priklauso sėkmingas to ar kito klausimo sprendimas (Kultūros Barai, 1968, 1 nr.).

Plaučių ligos

    Vilnius, III. 20. Drėgnas ir nepastovus Pabaltijo oras — aktyvus talkininkas įvairių ligų sukėlėjams. Nepalankūs meteorologiniai faktoriai ypač pavojingi kvėpavimo organams. Netgi antibiotikai, paskelbę šiems neprašytiems svečiam karą, palaipsniui netenka savo aktyvumo. Medicininė statistika rodo, kad respublikoje vis dažniau pasitaiko bronchitas, lėtinių formų plaučių uždegimai ir kiti panašūs susirgimai.

    Kaip kovoti su šiomis ligomis? Kaip užkirsti jom kelią? Šiai temai buvo skirtas šiandien Vilniuje įvykęs respublikinis gydytojų terapeutų pasitarimas - seminaras (Tiesa, III. 21).

Nauja Grušo pjesė

    Išėjo iš spaudos nauja Grušo pjesė “Meilė, džiazas ir velnias” apie šių dienų jaunimą — grožio ir gėrio sunaikinimą. Anot jo, “sunaikinimas gėrio ir sunaikinimas etikos pagrindų yra galutinis žmogaus kritimas”. Juozas Grušas yra pats didžiausias, pats stipriausias šių dienų mūsų dramaturgas — su didžiomis mintimis, giliu psichologizmu, plačia erudicija, tvirtu tikėjimu žmogumi ir begaliniu sielojimusi dėl šių dienų negerovių, puvėsių, smukimo ir pragaišties. Jo kūryboje yra Šekspyro tragizmo, Hugo humaniškumo, Dantės pragaro ir Solovjovo šauksmo — skubėkite daryti gera!

Paruošė Mindaugas Banėnas (Laišku iš okupuotos Lietuvos.)