Spausdinti

PRANAS RAZMINAS

Pranas Razminas, gim. 1908 m. Kurtuvėnų parapijoj, Padubysio valsčiuj, yra išlaikęs prancūzų k. diplomatinius egzaminus Vytauto Didžiojo Universitete, Kaune, 1940 m. Buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas Lazdijų (1937-1944), Wiesbadeno ir Kasel Mattembergo gimnazijose. Mokytojo pašaukimui like ištikimas ir persikėlęs į Čikagą, visą eilę metu mokytojaudamas lituanistinėse mokyklose. Dar Lietuvoj pradėjęs rašyti į spaudą — į “Ateitį”, “Naująją Vaidilutę”, “Pavasarį”, teberašo išeivijoje, ypač bendradarbiaudamas “Drauge”. “Laiškų Lietuviams” straipsnio konkursuose pirmąją premiją yra laimėjęs 1961, 1964 ir 1965 m.

 

"Laiškų Lietuviams" konkurse šiam Prano Razmino ir Juozo Toliušio (žr. 143 psl.) straipsniams buvo padalinta antroji ir trečioji premija.

Faktiškumas ir asmeniškumas keliamose problemose

     Tema iškelia daug problemų. Bažnyčia, kaip ir pasaulis, pergyvena sunkią krizę, iš kurios pakilti reikia stebuklo. Tačiau pati Bažnyčia yra amžinasis stebuklas, ir tai teikia vilčių, kad po audrų ateis ir giedros metas. Tikrai nuostabūs momentai iškyla šiuo metu ekumeninės dvasios raidoje. Šalia viešpataujančio blogio bei neapykantos ir demoniško tikinčiųjų persekiojimo, pasigirsta balsas, kviečiąs visus krikščionis ir visą pasaulį į tikėjimo ir dvasios vienybę.

     Patys krikščionys šiandieną gyvena negirdėtame svyravime tarp gėrio ir blogio. Jaučiamas lyg pasimetimas, ir krikščioniškosios masės eina nukrikščionėjimo kryptimi. Tai, kas šiais laikais dedasi Bažnyčioje, vienus džiugina, kitus sukrečia bei piktina. Tie, kurių žvilgis labiau krypsta į šį, negu į aną pasaulį, tiki, kad Bažnyčia, pradėjusi nuo pasninkų naikinimo, liturgijos pakeitimo bei gyvųjų kalbų įvedimo į liturgiją, eis toliau ir atleis kai kuriuos moralės varžtus. Nuogąstis ima, kad krikščionys pradeda nusigręžti nuo krikščioniškųjų vertybių, laikydami jas nepastoviomis, o jų galvojimas, kad, kas šiandieną draudžiama, rytoj bus leista, stipriai trukdo ekumeninės dvasios plėtojimąsi. Su naujomis reformomis Bažnyčia pastūmėjo tikinčiuosius į asmeninių problemų sūkurį. Kiekvienas įvykis žmogaus yra savaip pergyvenamas, tad ir jų apibendrinimas negali būti vienodas. Faktiškumas priklauso nuo teisingo žvilgio į tuos reiškinius, kuriuos mes stebime. Tačiau kiekvieno stebėtojo asmeninė prizmė išduos tam tikrą atspalvį. Įvykiai dar tebėra per karšti ir neišryškinti, ir vos klijuojamas dialogas vienoje ar kitoje srityje dar neduoda aiškaus atsakymo. Tad ir šiame rašiny bus apsiribota tik pačiomis probleminėmis idėjomis.

Šiomis dienomis vykstantį Bažnyčioje stebuklą galės pilniau aprėpti tik būsimos kartos, kai jau bent iš dalies bus praėjusi dabartinė krizė.

     Dabarties teigiami ar neigiami vertinimai gali būti labiau subjektyvūs, negu objektyvūs, nes mes gyvename dar tik to didžiojo krikščioniškojo sūkurio pačioje užuomazgoje. Dar nesusėdo katalikų teologai su atsiskyrusiųjų brolių vadais diskutuoti teologinių ir kitų problemų, kurios kažkada juos išskyrė. Kada tos dienos ateis, dar nežinome. Dar nežinia, ar kelyje į vienybę neatsiras juodesnių debesų dėl mūsų pačių rėkiančių netobulumų ir visokeriopo nuosmukio. Kas dabar daroma, yra tik pirmieji bandymai. Juk ne paslaptis, ką apie mus galvoja ir Rytai, ir Vakarai. Jeigu pirmiesiems mes esame supuvę vieno Dievo garbintojai, tai paskutiniesiems, kuriuose Kat. Bažnyčia (ir apskritai krikščionys) labiausiai įsišaknijusi, nesame jokia patraukli nežinomybė. Čia tai jau mes patys esame kalti, nes ką mūsų uolieji apaštalai pastato, tai mūsų krikščioniškieji biznieriai sugriauna. Kartais atrodo, kad mes nebeturime ženklų, iš kurių galėtų atpažinti, jog esame krikšičonys, o dar labiau katalikai.

     Daugelis katalikų perdaug kritiškai žiūri į naująsias Bažnyčios reformas, bet jie turėtų rodyti daugiau meilės, lojalumo ir patys turėtų uoliai įsijungti į didįjį atsinaujinimo darbą. Negalima prarasti kantrybės. Užvilkintos problemos neišsprendžiamos trumpu laiku. Iš to dėsnio negali išsijungti ne tik pasaulis, bet ir Bažnyčia. Amžiais trukęs nesutarimas bei pyktis negali išnykti vienu simbolišku pasibučiavimu, nors einančiu iš širdies gelmių. Tam tikras atsargumas visados stovės šalia vieni kitų, ir menkiausias neatsargumas gali visą vienybės darbą apgriauti. Tik besąlyginė abipusė meilė gali visų nesutarimų pėdsakus dildyti. Juk ir Kat. Bažnyčia negali nei visko iš savo atsiskyrusiųjų brolių priimti, nei visko savo išsižadėti. Bažnyčia atvira savo atsiskyrusiems broliams, bet ištikima Kristaus mokslui. Ji keičia tik formas visu atsargumu žiūrėdama į šiuo metu iškilusias pasaulio problemas. Nežiūrint kai kurių lūkuriavimų, krikščionių bažnyčios artėja į vienybę. Ypatingai katalikus turėtų džiuginti Pauliaus VI ir patriarcho Atenagoro žygiai. Jei taip nuoširdžiai bus kalbamasi ir toliau ir jei neatsiras priešingumų, tai reikėtų laukti, kad katalikų ir stačiatikių vienybė jau ne už kalnų. Tačiau ir laiminguoju atveju dar reikės nugalėti dialoginiu keliu ne vieną teologinį bei apskritai religinį klausimą. Tik abiejų pusių iškentėtos kančios ir patirti persekiojimai už tą pačią tikėjimo meilę gali būti artimos vienybės ženklas.

Ekumeninė dvasia valdyme ir apaštalavime

     Jau taip susidėjo aplinkybės, kad šiandieną tikintysis vis sunkiau pavaldomas. Po II Vatikano susirinkimo jis labiau linkęs į pokalbį ir išsiaiškinimą, negu į besąlyginį paklusnumą. Taip į jį lengviau įstengia prabilti apaštalas negu valdytojas. Šių laikų tikintįjį greičiau paveiksi mylėdamas, negu jam įsakinėdamas, jį bardamas ar bausdamas. Juk jis ir taip apkrautas viešojo gyvenimo įstatymais net iki paties gyvenimo džiaugsmo praradimo, tad dar ką nors jam įsakyti yra gana rizikinga. Čia neturima galvoje tų, kurie įstatymų vengia dėl nežabotos gyvenimo laisvės supratimo. Šiandieną, tikintysis savarankiškesnis, ir jo pažiūra į Bažnyčią keičiasi. Tas, kas nori kalbėtis, turi neaiškumų, o tas, į kurį kreipiasi, turi jausti būtiną pareigą klausiančiam atsakyti. Kas šiuo atveju užtrenktų duris, elgtųsi ne tik nekrikščioniškai, bet ir neišmintingai. Jis būtų užmiršęs, kad tas, kuris klausia, ieško tiesos. Pirmiausia jo nebūtų galima pavadinti apaštalu, o tik valdytoju, kuris linkęs įsakinėti, bet ne išklausyti savo valdinio žodžių. Jei reikalas suktųsi apie krikščioniškosios vienybės reikalus, tai būtų įtartina, kad toks vadas tebegyvena nebesugrąžinama praeitimi. Jis pasinaudoja valdymo teise, bet ne apaštalavimo dvasia. Juk Bažnyčios gyvybė plaukia iš apaštalavimo, bet ne iš valdymo, o valdymo teisė įgyjama tik apaštalavimu.

     Tiesa, viduramžiais kai kada pirmiau buvo šalis užkariaujama, o paskui krikštijama. Bet ir tada kilo apaštalų, kurie, be jokių intencijų valdyti, vyko į nekrikštytųjų šalis, ten mokė ir net mirė kankiniais už savo misiją. Šiandieną apaštalui veiklos dirva yra ne tik krikščionybės nepažįstą žmonės, bet ir patys krikščionys. Taip pat ne paslaptis, kad šiandieną krikščionybei yra labiau pavojingi krikštytieji, negu nekrikštytieji. Apaštalo dialogas visados bus. sėkmingesnis, negu valdytojo, nes jame vyraus meilė žmogui ir pakanta jo silpnybėms.

     Valdytojas iš esmės yra priešingas dialogui, nes sėkmingame dialoge turi vyrauti lygybės principas. Valdymas krikščioniškame pasaulyje negali būti sėkmingas be apaštalavimo. Valdymas kratosi asmeninio atsakingumo, visas bėdas suversdamas savo valdiniams. Kai valdymas aukščiau pastatomas už apaštalavimą, tada ima dominuoti supasaulėjimas, nes juk ir pasaulis pasižymi didžiausiu troškuliu valdyti bei įsakinėti, bet ne mylėti ir atleisti. Apaštalavimas eina su altruizmu, valdymas — su egoizmu. Vien tik valdymo geismas neturi meilės apraiškų. O kur nėra meilės, ten nėra ir tobulumo.

     Neturima intencijos tų reiškinių suvisuotinti, grįžtant į mūsų dienas, tačiau šie reiškiniai gana gausūs ir stipriai jaučiami. Visi žino ir visi mato, kad apaštalas be meilės kiekvienam žmogui ir net kiekvienam gyviui, nieko daugiau neturi ir nieko nenori turėti. Meilė yra visas jo gyvenimo ir veiklos turtas. Tik apaštalai gimdo apaštalus, kurių mūsų gyvenimas ir mūsų krikščioniškoji aplinka stokoja. Juk ir žydai turėjo kunigų ir levitų, turėjo pranašų, bet neturėjo apaštalų. Tik Kristus pašaukė savo ištikimuosius į apaštalų eiles, į didžiosios misijinės meilės darbą, kurį ką tik taip ryškiai pabrėžė ir kardinolas Leger, atsisakydamas visko ir išvykdamas į misijas, kur, be meilės, jis daugiau nieko neturės ir nieko neieškos. Ir tuo žygiu jis parodė, kad Bažnyčia pirmoje vietoje yra apaštalavimo institucija.

Dialogo linkme

     Dialogas yra didžioji priemonė ekumeninei dvasiai plėtotis. Tik įsakinėjimas yra kažkur išjungtas iš vienos krypties judėjimo ir nebesugrąžinamas į dialogo amžių. Kartais kyla klausimas, ar įsakinėjimas nepakerta dialogui užsimegzti pagrindinių saitų ir ar nėra apaštalavimo dvasiai pirmoji nesėkmė. Šiandieną dialogas dar neturi tinkamos formos. Vienų bijomasi per daug nusileisti, o kitų vis dar ieškoma pozityvios formos, kad ne tik būtų susikalbėta, bet ir išlaikytas tam tikras pokalbio orumas, o tokioje padėtyje sunku laukti abipusio nuoširdumo. Vargu ar yra šviesus ekumeninės dvasios reiškinys, kai sakoma savo broliui krikščioniui: "Arba turi taip būti, kaip mes sakome, arba jūs esate menki krikščionys". Netikslūs krikščionių vadų sprendimai neigiamai atsiliepia į tikinčiųjų paklusnumą. O tai gali prisidėti ir prie silpnesniųjų nukrikščionėjimo arba net atkritimo.

     Už krizę pasaulyje atsakingas visas pasaulis, tačiau krikščionys yra atsakingi už krizę pasaulyje ir už krizę Bažnyčioje. Štai dėl ko Bažnyčia veda dialogą ir su pasauliu, nes ji jaučia atsakomybę ir už viso pasaulio likimą. Šiuo metu dialogas reikalingas ne tik ten, kur nėra vienybės, kur yra neaiškumų, bet ir ten, kur vyrauja priešingumai.

     Nei išskyrimais, nei atkritimais nebus lengvinama krizė nei Bažnyčioje, nei pasaulyje. Nuoširdus dialogas gali išgelbėti nuo tokių pražūtingų žingsnių. Tragiškuose konfliktuose dažnai nė viena šalis nėra absoliučiai nekalta. Kas nori kalbėtis krikščioniškais reikalais, yra pakankamai taurus žmogus, nes bedieviai tais dalykais sau galvų nekvaršina.

     Pagrindinė religinio vado autoriteto žymė yra jo apaštališkoji meilė. Jis nesako: "Aš jūsų vadas", bet jis sako: "Mano broliai, aš jus myliu ir savo meilę jums įrodau. Aš pas graikus esu graikas, pas airius — airis, o pas lietuvius — lietuvis. Aš esu visiems viskuo". Ir nuo čia, nuo šių žodžių, prasideda krikščioniškasis dialogas ir tikroji ekumeninė dvasia. Šiandieną Katalikų Bažnyčia pasklidusi po visas pasaulio šalis. Jai pasaulis didžiulė diaspora, kurioje garbingiausia vieta priklauso tik apaštalams, per kuriuos gali ateiti ekumeninė vienybė. Tiesa, tebėra ganytojai, tačiau avių paklusnumo sąvoka jau pasikeitusi, ir ganytojo botagas yra jau praeities ženklas. Ir čia apaštališkoji meilė užima pirmąją vietą. Kas žino? O gal būtų išvengta kai kur ir taip pavadinto "gatvių dialogo", jei būtų atsiradę apaštalų, kurie būtų prabilę, "geriesiems" ir "blogiesiems" meilės žodžiais, bet neatsistoję tik "gerųjų" pusėn. O ką bekalbėti, kai toks dialogas vyksta tarp ganytojų ir ganomųjų.

     Tai vis tragiškieji gyvenamojo momento ženklai. Mūsų artimiausiąją aplinką supa krikščioniškųjų tautų babelis. Ir krikščionių vadas, kuris ateina jų mokyti, negali būti niekuo kitu, kaip tik meilės apaštalu, kuris yra lygus visiems. Jis, aplankęs graikų bažnyčią, yra tik graikas, lenkų — lenkas, vokiečių — vokietis, o lietuvių — lietuvis. Jis turi užmiršti, kuo pats esąs, jei nori būti teisingas visiems savo ganomiesiems. Jei jis, būdamas graikas, neturėtų tokios pat meilės ir lietuviui, jis nebus sėkmingas tarp lietuvių apaštalas. Yra visais įstatymais atmestųjų brolių už geležinės uždangos, tačiau krikščioniškasis pasaulis turėtų tuo kratytis. Krikščionių vado autoritetas tada didelis, kada jis ganomųjų yra priimamas iš širdies, be išviršinio spaudimo. Jei tai atsitiktų tarp kurio nors krikščionių vado ir eilinio tikinčiojo, tai galėtum teigti, kad ten nebuvo krikščionių pokalbis krikščioniškais reikalais.

 

 

Pertemptas ekumeninis stropumas?

     Ekstravagancija nepritampa nei prie vadovavimo, nei prie apaštalavimo. Ji yra neigiama vienybės apraiška. Toks mūsų aplinkoje pasirodęs prieš kurį laiką religijos vadovėlis, kaip ir katalikų pastebėta, niekuo neprisidėjo prie krikščioniškosios vienybės stiprinimo. Argi čia neiškyla realus gyvenimo nepažinimas? Katalikai žino, kad yra šventųjų iš visų rasių ir visų spalvų, tačiau jie savo vardus įrašė į šventųjų knygas, mylėdami ne tik savo brolius, bet ir savo priešus, patys už juos aukodamiesi ir net mirdami. Argi buvo reikalinga ieškoti tokių pavyzdžių ir paskelbti juos palyginimui ir sekimui savo tikintiesiems? Net ir tie tikintieji, kurie iš savo dvasios vadų lauktų daugiau lengvatų, nuo tokio pigaus neapdairumo su pasipiktinimu nusisuka.

     Kaip matome, ekumeninės vienybės pavojų yra ir ten, kur, rodos, eiliniai tikintieji negalėtų ir tikėtis. Negalima vienybės minties perteikti kitiems, patiems neišmokus vieningai gyventi ir vieningai išpažinti. "Nors ir nežmoniškai, kad tik kitoniškai" — nėra mums nei priimtina, nei sektina. Tikėjimas nestiprinamas nežinoma ateitimi ir klaidingomis prielaidomis, bet labiau praeities patirtimi. Jau du tūkstančiai metų, kaip kenčia ir miršta milijonai kankinių ir didžių dorybių krikščionių. Tad pilnai suprantamas ir daugelio Bažnyčios dignitorių atsargumas su kai kuriomis neišbandytomis naujovėmis.

     Sakysim, mūsuose diskretiškas laidojimo ir kapinių ginčas yra iš esmės ne toks jau paprastas ir lengvai užmirštamas. Čia neužtektų tik vieni kitiems papriekaištauti. Atrodo, kad mūsų artumoje kylantieji nesklandumai yra dialogo stoka. Mes vis dar vengiame kalbėtis ir kultūringai nuomonėmis pasikeisti. Dialogas gali būti tik laisvo su laisvu. Negalima laukti rimto dialogo viršininko su valdiniu, jei valdinys dėl kurio nors charakterio bruožo lengvai atsiduria už durų, o į jo vietą pakviečiamas kitas, sukalbamesnis. Tai vis mūsų gyvenimo disonansai.

     Bažnyčios ir pasaulio krizė neigiamai veikia į vienybės idėją, kai šiuo metu kiekvieną krikščionį turėtų traukti ne tik tobulas evangelijos žodis, bet ir galimai tobulas jo pritaikymas gyvenime. Tačiau šiandieną sunku pasakyti, ar krikščionių masės nusiteikusios bent trokšti tobulumo. Daug ženklų rodo, kad jų gyvenimas eina priešinga evangelijos dvasiai kryptimi. Pasaulio dulkės ant visų luomų ir pašaukimų kojų rodo labiau supasaulėjimą, negu apaštališką uolumą. Kyla klausimas, ar katalikų masės naująją Bažnyčios dvasią nesupranta tik kaip visą virtinę lengvatų patogesniam gyvenimui? Tomis savo nuotaikomis jos krizę ne mažina, bet didina, turėdamos net teologų savo pusėje. Yra tikinčiųjų, kurie, ir gerai pažindami krikščionybės principus, kasdieniniame gyvenime elgiasi pagoniškai, tarsi jokide gyvenimo principai jų nesaistytų. Jie visados ieško lengvatų, pro kurias galėtų su savo gyvenimo silpnybėmis pralįsti. Tai nutobulėjimo vyksmas, tai linkimas į išsivadavimą, iš krikščioniškųjų principų. Jų religinio gyvenimo esmės supratimas yra apgailėtinai žemas. Viskas, ką Bažnyčia paskelbia kaip palengvinimus, jų priimama ir suprantama, kaip krikščioniškųjų principų nepastovumas. Jiems nieko nėra pastovaus. Jei šiandieną leista tiek, tai rytoj bus leista dar daugiau. Jiems ir apaštalo meilė tėra atgyvenusi seniena. Tokie tebetiki tik dar į savo autoritetą ir išmintį, kaip į ramstį gyvenimo kliuviniuose.

     Štai masės praktikuojančių (nesakoma sąmoningų) katalikų "tiki" į skyrybas, į gimdymo kontrolę visomis valstybių toleruojamomis priemonėmis, "tiki" į visų tikėjimų gerumą ir tolygumą, tuo pačiu silpnai tikėdami į Kat. Bažnyčios dogmų neklaidingumą ir krikščioniškosios moralės pastovumą.

     Kai kam gali atrodyti tikrai keista: vakar už pasninko laisvą ar be leidimo sulaužymą buvo sunkus prasikaltimas, šiandieną (išskyrus metuose keletą kartų) valgyk, kiek nori ir ko nori. Vakar sąmoningas žmogaus sutrukdymas ateiti į pasaulį — sunkus prasikaltimas, šiandieną teologai ir pasauliečiai laisvai diskutuoja pro ir contra, o rytoj ar poryt, gal būt, atsiras ir lengvatų. Aštrėja ir šventų dienų šventimo klausimas bei tomis dienomis mišių išklausymo sunkumai.

     Su entuziazmu sutiktos pirmosios reformos, tačiau jau ir dabar pradedama atvėsti. Krikščionio gyvenimas negali susidėti tik iš lengvatų. Pagrindinis jo gyvenimo bruožas yra pareigos savo artimui, visuomenei, savo šeimai, savo religinei bendruomenei. Be pareigų nesuprantamos ir teisės, į kurias visi turi nesulaikomą linkimą. Ne visa bus galima palikti ir sąžinės teismui, nes, nors ji ir budri, tačiau netobula ir paties gyvenimo gali būti gerokai apgadinta. Kai "plačios" sąžinės tikintiesiems būtų daug kas leidžiama, tai "skrupulantams" visur vaidinsis tik prasikaltimas.

Didysis savų namų rūpestis

     Nenutolstant nuo savųjų namų, reikėtų manyti, kad lietuviai katalikai plačiame pasaulyje neatliks pilnai savo kenčiančiai krikščioniškajai tautai įsipareigojimų, kol neturės visus katalikus jungiančios autoritetingos bendros sielovados. Tam reikia labai ryžtingo ir kartu labai kultūringo sąjūdžio. Gal silpnesnieji nuo mūsų ir nusigręš, tačiau bendras tikslas didesnis už atskirų asmenų sutiktus nepatogumus.

     Čia iškyla didžioji lietuvių katalikų tremtyje problema, nuo kurios vieni su pasipiktinimu nusigręžia jau dabar, kiti svyruoja, ir tik drąsesnieji atvirai spaudoje ir gyvenime ieško šiai problemai išspręsti kelių. Apie šį gyvybinį reikalą atvirai kalba jaunimas ir kai kurie katalikiškieji žurnalai, kaip "Laiškai Lietuviams", "Ateitis". Jie turi tam rimto pagrindo. Kas nežino, kad savo tautoje ir tarp savųjų yra daug lengviau gyventi ir savo tikėjimą išpažinti. Laimingi tie krikščionys, kurie po savo kojomis jaučia gimtąją savo ir savo tėvų žemę.

     Tai didysis lietuvių katalikų rūpestis tremtyje. Kol mes neturėsime centralizuotos lietuviškos sielovados, tol ir Vatikano susirinkimo naujoji dvasia turės kliūčių į mus visu savo kilnumu prabilti. Reikia prisipažinti, kad mes dažnai įžvelgsime ir ten kliūčių apaštalavimui, kur jų, gal būt, ir nėra. Tą mūsų kartais pertemptą dėl žinomų aplinkybių jautrumą sumažintų šioje šalyje sukurtas ar paskirtas sielovados centras. Tačiau prie to galima eiti ne reikalavimu, bet prašymu. Juk ir evangelijoje parašyta: "Prašykite, ir jums bus duota; belskite, ir bus atidaryta".

     Mums reikia lietuvio apaštalo, kuris mus jungtų į vienybę ir meilę. Prašyti apaštalo nėra mums jokio nepatogumo, bet dvasinės gyvybės reikalas. Mes turime Bažnyčiai didžių pareigų, mes turime savo krikščioniškajai tautai neužmirštamų įsipareigojimų, tačiau mes jų neatliksime be apaštalų, kilusių iš mūsų tarpo. Šitą žygį mes turime pradėti dabar. Tik jame neturėtų rasti vietos lengvapėdiškumas. Sprendimams turėtų vadovauti tik protas, bet ne jausmai, kaip ne kartą yra mūsuose pasitaikę. Įvesta lietuvių kalba liturgijon dar mūsų visų troškimų nepatenkina ir visos krikščioniškosios vienybės dvasios neišsemia.

     Po mišių liturgijos reformos, dabar kunigas meldžiasi su tikinčiuoju jo gimtosios kalbos žodžiais. Tačiau kai kam ir tai nepatinka ir vis apgailestauja buvusį kunigo atsiskyrimą nuo tikinčiųjų. Tad dar visur pilna disonansų. Tie, kurie pilnai neįsijungs į reformų dvasią, pasiliks prieštaravimuose. Vis jiems bus negerai, vis neaišku.

     Jeigu kam nors gėda būti lietuviu ir mieliau glaudžiasi prie kitų, kai Bažnyčios susirinkimas buvo toks mielaširdingas visoms tautoms ir visoms kalboms, sunku atrasti atleidžiantį žodį.

     Lietuviui girdėti lietuvių kalbą savo statytoje ir išlaikomoje bažnyčioje šiandieną jau nėra kieno nors malonė, bet teisė, ir tos teisės niekas neturėtų paneigti. O kad reikėtų dar už tą teisę kovoti ir dar kuriomis nors sąlygomis būti apkrautam, tai tikras nesusipratimas. Lietuvių kalba lietuviškose parapijose yra ne užsispyrimo reikalas, bet mūsų tautinės gyvybės ir krikščioniškųjų tradicijų išlaikymo būtinybė. Krikščioniškosios tautos nuo seno turi savo labai gražių religinių papročių. Nuo jų neatsisako ir tie tautos nariai, kurie dėl kurių nors priežasčių yra priversti palikti savo gimtąjį kraštą. Krikščioniškųjų tautų religiniai papročiai kaip tik eina su naująja ekumenine dvasia.

     Reikia konstatuoti, nors ir nemiela, kad lietuviai katalikai praeityje yra patyrę daug sunkių valandų ne tik nuo savo mirtinų priešų, bet ir nuo savo tikėjimo brolių. Romai mus teko ginti ir nuo krikščionių vadų sauvaliavimų. Tad, kaip sakoma, esame vėtyti ir mėtyti. Tačiau prie Romos mes visados glaudėmės ir šiandieną glaudžiamės, nes iš jos esame patyrę daug malonių. Mes nenorime nei airėti, nei italėti, bet išlikti lietuviais katalikais su savo krikščioniškais papročiais, savo kalba tol, kol mes jausime savo širdyje atsakomybę už savo tautos visų brolių dvasinį likimą. Būdami istorijos pamokyti ir turėdami pagrindo savo ypatingiems troškimams, negalime save leisti nukreipti nuo savo tikslų ir pareigų dėl kurių nors tariamų nepatogumų, nedrąsos ar baimės. Nieko mes nesiekiame daugiau, kaip tik tai, kas mūsų brangiam tikėjimui ir tautinei gyvybei palaikyti yra būtinai reikalinga.

(Žr. jury komisijos pastabas 147 psl.)