Berlyne mėnesi truko 24 metų studento Fritz Teufel teismas — jis buvo kaltinamas metęs akmenį policininko link demonstracijos prieš Irano šachą metu Berlyne 1967 birželio 2 d. Teufel sakėsi nekaltas — ir buvo išteisintas, nes trūko įrodymų — tačiau jis daug kartų teisme prisipažino esąs kaltas neapykanta dabartinei Vokietijos visuomenei, sukilęs prieš visuomenę ir kovojąs prieš ją humoru kaip pagrindiniu ginklu. Po savo teismo — ir išleistas iš “Untersuchungshaft”, jis buvo draugų apvainikuotas eglišakių vainiku ir publikai pareiškė: “Dėl mano ilgo apsistojimo daboklėje turiu būti dėkingas vokiečių pareigūnams, nes yra lengviau raguotai karvei išlįsti pro adatos skylę, negu vienam vokiečiui pareigūnui nepatikėti kito vokiečių pareigūno žodžiu”.
Vokietijos ir bendrai Europos studentų protestai daugiausia kyla iš noro pakeisti nuo viduramžių užsilikusią universitetų tvarką. Štai žiemos semestras Sorbonoje prasidėjo studentų demonstracija prieš studentų perkimšimą universitete: Sorbonoje studijuoja 160,000, gi vietos tėra tik 130,000. Demonstracijoje dalyvavo 3,000 studentų — kilo ir muštynės su ginkluotais policininkais, kurie atvyko demonstraciją sustabdyti. Madrido universitete 3,000 aktyvistų (iš 20,000 universitete studijuojančių) jau ne kartą žygiavo gatvėse, demonstruodami už teisę turėti nepriklausomas nuo valstybės aparato universitetines organizacijas.
Daugelyje Vokietijos universitetų šį rudenį įvyko studentų ruošti pokštai, kurie ramybę mėgstantiems administratoriams įskaudino galvas. Incidentai prasidėjo didžiuosiuose universitetuose, vėliau persimetė ir į provinciją. Hamburgo universitete tvoros nakties metu pasipuošė nežinomų poetų darbu: “Zieht die Magnifizenzen an ihren ideologischen Schwänzen” (traukit prakilnybes už jų ideologinių uodegų), “Ehrlicher wird immer entbehrlicher” (Ehrlicher darosi vis mažiau reikalingas; Werner Ehrlicher yra Hamburgo universiteto rektorius). Galop rektorius, bekalbėdamas studentams, buvo priverstas nutilti, nes studentų choras jam nuolat šaukė: “Rektor, du ekelst uns an” (Rektoriau, tu sukeli mumyse pasibiaurėjimą).
Frankfurto Johann Wolfgang Goethe universitete lapkričio 20 dieną apie vidudienį paskaitų salėn pro šonines duris įsiveržė 24 studentai, apsiautė profesorių Carlo Schmid ir ant jo paskaitos teksto “Theorie und Praxis der Aus-senpolitik” metė popieriaus sąvaržas ir degtukus. Berlyno Kirchliche Hochschule bekalbant miesto burmistrui Schütz staiga pasigirdo choras: “Brecht dem Schütz die Gräten, alle Macht den Räten!” (sulaužykit Schützui šonkaulius, o visiems patarėjams jėgą).
Gi demonstrantų klaunas dvidešimtaštuonmetis Dieter Kunzelmann užšoko ant podiumo ir bandė ant burmistro burnos užlipdyti agitacini lapelį, kurio tekstas: “Treibt Moabit den Teufel aus!” (skaitytojai turėtų įvertinti žodžių žaidimą: Teufel yra jau mums pažįstamas studentas, kuris tuo metu sėdėjo Berlyno Moabit daboklėje).
Müncheno universitete profesoriams bežygiuojant iškilmingoje procesijoje (profesoriai, aišku, buvo apsirėdę viduramžių iškilmių rūbais), studentai mėtė konfetti ir popieriaus girlandas, pūtė muilo burbulus ir šaukė: “Mes sveikiname mūsų universiteto vienuolikos kvailių tarybą!”. Hamburge įvesdinant naują rektorių, procesijos metu studentai išvyniojo transparentą su užrašu “Unter den Talaren Muff von 1000 Jahren”. Orientalistikos ordinarijus Spuler, išvestas iš kantrybės, šaukė demonstrantams: “Sie gehören alle ins Konzentrationslager!” (jūs visi turėtumėt būti pasodinti koncentracijos stovyklon).
Hamburgo incidentas gal paaiškina studentų demonstracijų - pokštų išdavas ir iš dalies priežastis: žinia apie incidentą pasklido visuose krašto laikraščiuose ir ta pačia proga pasklido studentu reikalavimai reformuoti universitetą. Tie reikalavimai jau seniai buvo keliami, bet niekas nekreipė į juos dėmesio. Tuo būdu paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, į farmacijos fakultetą 1967-1968 m. žiemos semestrui iš 600 padavusių prašymą buvo priimti tik 16, kad 3000 pedagogikos studentų susigrūdę į kambarius, kurie skirti tik 800, kad visiškai nėra naujų laikų vokiečių gramatikos kurso, lygiai trūksta ir kurso pradedantiems matematikos studijas. Hamburgo universitetas nėra vienintelis, kuriame studentai jaučiasi sukimšti kaip silkės ir bruzda prieš jiems kvailai atrodančią tvarką.
Vakarų Vokietijoj yra apie 300,000 studentų, iš kurių tik apie trys nuošimčiai priklauso organizuotom politinėm grupėm, ir šiųjų tik dalis kairiosiom organizacijom kaip SDS (Sozialistische Deutsche Studentenbund), SHB (Sozialdemokratischer Hochschulbund) ir LSD (Liberaler Studentenbund Deutschlands). Iš šių trijų triukšmingiausia ir savo mintimis įdomiausia yra SDS.
REVOLIUCIONIERIUS DUTSCHKE
Vokiečių studentai protesto pavyzdį ir kai kuriuos protesto metodus pasisavino iš Amerikos studentų, ypatingai iš Berkeley universiteto Kalbos Laisvės Sąjūdžio (Free Speech Movement) 1964 metais. Ir Vokietijoj, kaip ir Amerikoj, studentų demonstracijos prasideda su reformų universitetuose reikalavimais, kurie labai greitai prasiplečia, įgaudami visuotinių bruožų. Tokiu būdu Berkeley studentų sukilimas atsikreipė prieš pati universitetą, į kurį studentai žvelgė kaip į fabriką standartizuotiems žmonėms gaminti. Sukilėliai norėjo, kad Amerika būtų daugiau negu vartotojų rojus. Jie priešinosi biurokratijai, kuri pasireiškia gausybe IBM kortelių universitete, prieš gigantu tapusią pramonę, kuri, sukilėlių nuomone, vis labiau valdo krašto gyvenimą.
Berlyno studentų grupė, kurios centre yra 27 metų sociologijos studentas Rudi Dutschke, turi tuos pačius tikslus, naudoja tuos pačius argumentus. Iš tikrųjų, Dutschke yra panašus į Mario Savio — abu vadai, patraukia pasekėjus savo kalbos dovana ir giliu pasitikėjimu savo paties subrandinta ideologija. Pašalietį stebina abiejų sąjūdžių įsitikinimas, kad jie turi atsakymą ir patarimą visa kam pasaulyje: štai SDS delegatų konferencijoje, kuri neseniai įvyko Frankfurte priimta šešiasdešimt puslapių tankiai mašinėle prirašytų rezoliucijų. Viena iš rezoliuciju: “SDS pasmerkia “paliaubų” politiką respublikoniško, valstybės-kapitalistų režimo Jemene su feudalinėmis jėgomis Saudi Arabijoj ir Persijos įlankos šachais”.
SDS organizacija jaučiasi sąmoningiausia vokiečių studentų dalis. Ją sudaro 2000 studentų, kurie susibūrę 30 aukštesniųjų mokyklų grupėse. Anksčiau SDS buvo Vokietijos socialistų partijos (SPD) padalinys, tačiau 1960 metais sąjūdis buvo iš partijos išskirtas dėl nukrypimų i kairę. Todėl dažnai dabar SDS veikėjai savo sąjūdį vadina “nukirsta kairiąja socialinės demokratijos uodega”. Pasakymas simbolizuoja sąjūdžio dabartinę dvasią: iš vienos pusės yra įsitikinimas, kad sąjūdis saugoja grynąjį, bekompromisinį socializmą, iš kitos pusės neišvengiamai įvedamas studentiškas humoras, ezoteriškas žargonas. Štai Mūncheno SDS centre nuo sienų žvelgia Karl Liebknecht, Friedrich Engels ir Ho Chi Minh. SDS veikėjų žodžiai senajam revoliucionieriui ar moderniajam darbininkui nebūtų suprantami, nes tai dabartinis vokiečių sociologijos žargonas (ir nenuostabu, nes SDS taryboje didžiausia profesinė grupė yra sociologai). Dutschke nuolat kartoja žodžius kaip “represija” — sociologinis terminas, kuris reiškia žmogaus išsivystymo galimybių užkirtimą, “integracija”, kuri sociologui reiškia žmogaus įjungimą į esamą ekonominę ir politinę aplinką, “reprodukcija” — marksistinis terminas visuomeniniam procesui, kuris institucijas perduoda be išvystymo, be esminių pakeitimų; galop, “manipuliacija” — žmogaus sąmonės įtaigoj imas per valdymo instrumentus, kaip masines susižinojimo priemones.
“Der Spiegei” savo 1967. XII. 11 laidoj skiria pagrindinį straipsnį Rudi Dutschke. Reporteris mato jo žvilgsnį į pasaulį šitaip: valdantieji manipuliuoja mases, kurios tokiu būdu negali išsivystyti į pilnesnį žmogiškumą. Darbininkai esą integruoti į kapitalistinę visuomenę ir todėl netinka revoliucijai, kuriai likus tik viena bazė — studentija, nes studentai dar nėra integruoti į visuomenę ir stovi šalia produkcijos proceso. Studentai turi privilegiją — jie turi išvystyti kritišką protą, kuris galėtų pamatyti manipuliaciją ir iš viršaus ateinančią represiją ir šią įžvalgą mokėtų pateikti kitiems, tuo būdu studentų aplinkoje esančius žmones padarydami sąmoningesniais. Tai Dutschkei yra pradžia revoliucinio proceso, kuris kurią nors tolimą dieną veda į išsilaisvinimą. Dutschke nepasitiki partijomis ir valstybės aparatais — jis temperamentu panašus į ispanų anarchistus.
Berlyno SDS grupė, pasak stebėtojų, turi savo 260 narių tarpe tik 15 ar 20 asmenų, kurie tikrai kietai dirba sąjūdžiui. Tačiau šiam mažam būreliui žmonių atskirais atvejais pasiseka mobilizuoti didesnius studentų būrius, ir tai daugiau dėl policijos ar viešųjų įstaigų reakcijos, negu dėl savo politinės programos — taip bent galvoja Hamburgo profesorius Roeder. Pasak Dutschke, jis gali Vakarų Berlyne per naktį išvesti tarp keturių ir šešių tūkstančių žmonių į gatves — “ir kokia partija federalinėj respublikoj gali pasinaudoti 4000 iki 6000 aktyvistų savo narių tarpe?”
ŽVELGIANT Į STUDENTŲ SĄJŪDĮ
Didžiausia sąjūdžio stiprybė: regėjimas, kad gyvenimas nėra toks, koks jis galėtų būti. Jei esi įsitikinęs, kaip Dutschke yra įsitikinęs, kad tu gyveni miegančiųjų krašte, yra visai suprantama, kad naudosi triukšmą ir sukrėtimą prikelti miegančius. Visa tiktai bėda, kad iš miego pabudę nebūtinai tau bus dėkingi: štai vienas iš paskutinių incidentų — Kūčių vakarą Berlyno didžiausioje protestantų bažnyčioje vyksta pamaldos — jų metu įsiveržia Dutschke ir būrys draugų, apspinta pamokslininką, demonstruodami prieš karą Vietname.
Skaitytojui, aišku, pirmiausia kils pyktis ant nachališkų studentų, kad trukdo bažnyčios ramybę. Vietoj to, kad atkreiptų dėmesį į karo nuterioto krašto žmonių kančią, šioji demonstracija dėmesį tik atkreipė į pokštaujančius studentus. Tačiau, mielas skaitytojau, ar nereiktų ir šiame atvejuje tau ir man susimąstyti: kuris mielesnis Dievo akiai — ar mudu, kurie matome blogį ir jaučiamės bejėgiai jo akivaizdoje, ar šventas idiotas Rudi Dutschke, kuris įbėgęs į bažnyčią, šūkauja prie altoriaus?
A. L.
Redakcijos pastaba: Galima prileisti, jog to studentų sąjūdžio stiprybė yra regėjimas, kad gyvenimas nėra toks, koks jis galėtų būti. Tačiau tikrai kyla klausimas: Argi tokiais metodais, kaip, pavyzdžiui, asmenis pažeminančiu užgauliojimu, galima gyvenimą padaryti idealesniu? Tokie metodai "pabudina", pribloškia, bet neįtikina.