Spausdinti

ŠEIMA.

Norintiems gali padėti šeimų patarėjas

DR. DAVID R. PACE

     Trims savaitėms praslinkus po žmonos apleidimo, Lari Grenas paskambino vedybų patarėjui. Jo žodžiais — susigrąžinti žmoną. Atėjus vizitui, jis buvo ramesnis ir daugiau susivaldantis negu kalbėdamas telefonu. Pradėjęs pasakoti žmonos apleidimo priežastis, staiga nesusilaikė ir bejėgiškai prapliupo:

     —    Aš noriu susigrąžinti žmoną. Viskas tik kvailas nesusipratimas. Ji atrado mano kišenėje vienos moters laišką. Aš žinau, kaip įtartinai atrodo. Bet man ta moteris bereikšmė. Aš noriu susigrąžinti žmoną ir vaikus. Bet ji net nekalba su manimi. Ar galėtumėte ją prikalbinti, daktare?

     —    Žinoma, aš jums padėsiu, jei galėsiu, — užtvirtino patarėjas. Bet pirmiausia, kodėl man nepapasakojus daugiau apie save ir žmoną. Tuomet man bus aiškiau, ką mums bedaryti.

     Kitų trijų vizitų metu Laris vis laisviau kalbėjo apie save. Jis prisipažino, kad visuomet jam esą sunku atvirai kalbėtis su kitais žmonėmis. Tačiau patikimoje vizitų aplinkumoje sugebėjo išsireikšti, tuo patenkindamas ir nuramindamas save.

     Jis buvo vienturtis vaikas, gimęs ir augęs mažame mieste. Tėvas žuvo geležinkelio nelaimėje, jam esant 5 metų. Našlė motina viena jį užaugino. Jų artumas buvo malonus abiems. Tik kartais Laris jautėsi lyg surakintas motinos baikštumu ir rūpestingumu. Prisiminė turėjęs labai mažai draugų. Daugiausia jis skaitė, eidavo pasivaikščioti ir praleisdavo ilgas valandas, skambindamas pianinu. Motina padėdavo mokytis muzikos ir paruošti pamokas. Jis stengėsi jai įtikti gerais pažymiais ir būti mėgiamas mokytojų.

     —    Kolegijoje buvo tas pat, — tęsė jis. — Aš buvau stropus studentas, niekuomet neprasikalsdavau ir tuo pačiu niekuomet neturėjau draugų.

     —    Jūs galvojate berniukų ar mergaičių, ar abiejų lyčių?

     —    Abiejų. Bet ypač buvau baikštus kalbėtis su mergaitėmis. Man patiko mergaičių draugėje klausytis plokštelių. Bet pasimatymo — tai ne. Neužteko drąsos paskirti pasimatymą mergaitei iki 20 metų. Ir ta mergaitė buvo Thelma.

     Laris ir Thelma susipažino universiteto religiniame būrelyje. Ji buvo baigusi kolegiją, bet gilinosi mokytojų praktikos specialybėje. Dvejais metais vyresnė už Larį, atrodė rimta, pastovi, pasitikėjimo verta asmenybė. Su ja jis jautėsi laisvai, ko niekuomet nebūdavo anksčiau. Besibaigiant studijoms, kai Thelmai buvo laikas išvažiuoti, Laris pasipiršo. Thelma sutiko, bet su vedybomis nutarė palaukti, kol Laris baigsiąs kolegiją. Abu nusprendė atidėti ir lytinį bendravimą iki vedybų. Nors jie jautėsi įsimylėję, bet draugystė buvo paremta daugiau nuoširdžiu pasitikėjimu, o ne lytiniu patraukimu. Prisimindamas anuos laikus, Laris kalbėjo:

     —    Būti drauge su Thelma — tai buvo svarbiausias mano gyvenimo tarpsnis. Tai tikras dvasinis pergyvenimas. Aš jaučiausi pasitikįs savimi ir draugiškas kitų žmonių atžvilgiu. Visai skirtinga savijauta už ankstybesnį gyvenimą, o net ir už visus pirmuosius vedybų metus. Buvo gera.

     —    Bet dabar taip nėra. Kas atsitiko?

     —    Ak, aš nežinau. Pradžioje menkniekiai.

     Paskui — ir lytinis bendravimas. Po vedybų Thelma buvo jautrios šilimos, bet, tapus nėščia, pradėjo manęs vengti. Tas mane pykino ir reikalaudavau, kas man priklausė. Manau, kad ir aš nebuvau švelnus, bet nepernešiau jos šaltumo.

     — Ir kiti dalykai prisidėjo. Thelma yra labai tvarkinga. Ji gyvena pagal planą. Aš irgi galiu. Bet kartais norisi ką nors staigiai padaryti. Neapgalvotai, besisvečiuojant išeiti vidurnakty pasivaikščioti, vėlai vakare paskambinti garsiai pianinu. Tai pykdo Thelmą. Ji sako, kad aš nesusivaldąs. Vieną vakarą nesusilaikiau. Net sudaviau jai. Gėdžiuosi tuo veiksmu, bet negaliu prisipažinti kaltas esąs ir nepajėgiu atsiprašyti.

     Iš Lario vizitų pasakojimų patarėjas suprato, kad jis tikrai norėjo susigrąžinti žmoną. Bet tuo pačiu paaiškėjo, kad jam skaudžiau jaustis apleistam už rūpesti vyro ar tėvo atsakomybe. Apie savo vaikus beveik nekalbėjo. Paminėjo tik, kad sūnus 3 metų, o mergaitė 8 mėnesių. Berniukas gimė, praėjus metams po vedybų, nes Thelma norėjo tuojau kūdikio. Buvo aišku, kad vedybų metu Laris tesirūpino savo norais ir nepajėgė išugdyti tėviškų jausmų vaikams. Nors ir nebūdamas užtektinai savarankiškas tėvas ar vyras, sugebėjo prisirišti prie žmonos.

     Patarėjas tikėjo, kad, jiems susitikus ir be pykčio išsikalbėjus draugiškoje aplinkumoje, kur abu jaustųsi užtikrinti nuomonių supratimu, Laris atgaivins atsakomybės jausmą.

     Pagaliau Lariui pasisekė pasiekti Thelmą jos tėvų namuose. Pasipasakojo, kad ieškąs pagalbos pas vedybų patarėją ir prikalbino susitikti. Pasimačius, jis sugebėjo įtikinti ją sugrįžimo troškimu ir patarimų vizitų tąsa. Taip užtikrinta, ji grįžo pas vyrą.

     Atėjus į patarėjo įstaigą, Thelma pradžioje buvo labai santūri. Išvaizda maloni, protinga ir patraukli. Ji atitiko Lariui pasitikėjimo sąvoką. Taip pat buvo pastebima, kodėl vyrą veikė griežtumu ir susivaldymu.

     —    Mano tėvai priešingi mūsų susitikimui, — pradėjo ji. — Prisipažinsiu, kad ir aš abejoju. Mane paskatino tik Larlo pasimokymas iš jūsų pasikalbėjimų. Jei jūs tikite, kad tikrai mums galėsite padėti, aš stengsiuos pabandyti.

     Užtikrinus, kad dabar jie turi puikia progą pradėti vienas kitą geriau suprasti, o tai esąs pirmas žingsnis į tvirtesnes vedybas, Thelma pradėjo pasakoti apie save.

     Vaikystė prabėgus be ypatingų atsitikimų. Jos tėvas buvo pastorius, auklėjęs vaikus griežtai ir senoviškai. Prisiminė tik vieną reikšmingą įvykį. Tai suslžiedavlmas su jaunu gražiu vyriškiu. Jis sugebėjęs ją sužavėti savo atidumu trumpo ir audringo įsimylėjimo metu. Tą draugystę užbaigusi tik prieš Lario susitikimą. Jai kėlė baimę jo aistringumas ir tėvų prieštaravimas.

     Susipažinus su Lariu, ji atrado ramumą jųdviejų draugystėje. Jo netikrumas su mergaitėmis ir stoka tvirto pasitikėjimo savimi jai įkvėpė visišką pasitikėjimą. Būdama protaujanti, suprato, kad užimanti jo gyvenime motinos vietą. Tai atitiko jos norus. Lariui perkelti priklausomumą motinai į žmoną gana puikiai pasisekė. Ir ateitis atrodė žadanti.

     —    Kodėl viskas pašlijo? — užklausė patarėjas.

     Jos manymu, Lari niekuomet nepajėgė būti atsakomingu vyru ar tėvu. Ji skundėsi jo neprotinga ir staigia elgsena, jo lytiniais reikalavimais ir užsidarymu savyje.

     —    Juo negalima pasitikėti, — tęsė ji. — Baigęs kolegiją, jis pradėjęs mokytojauti. Mes nutarėme, kad aš būsiu namuose, be to, tuojau po vedybų tapau nėščia. Bet Lariui nesisekė mokykloje. Jis nesugebėjo suvaldyti klasės. Vaikams išdykaujant, nesusivaldęs ir skundžiamas turėjęs nemalonumų su vedėju. Aš bandžiau padėti, bet, gimus kūdikiui, jis buvo nesukalbamas. Pradėjęs kalbėti apie metimą mokytojauti. Norėjęs pasidaryti pragyvenimą vien iš muzikos profesijos. Buvau priešinga, ir mudu daug apie tai ginčijomės. Jis nejautė šeimos išlaikymo atsakomybės.

     — Po dviejų mūsų vedybinių metų mirė jo motina. Jį labai paveikė; tapo nerūpestingas ir prarado darbą. Man teko eiti mokytojauti. Laris bandė gilintis muzikoje ir verstis pamokomis, tikėdamas kada nors dėstyti muziką kolegijoje. Ant mano pečių gulė šeimos išlaikymo našta. Aš pajėgiau, kol tikėjau, kad kuriame ateitį. Ir tada užtikau tą baisų laišką. Daug galiu pakęsti, bet neištikimo vyro — tai ne. Ar jūs smerkiate mane, kad jį palikau? Ką kita galėjau daryti? Pasakykite daktare, — maldavo ji, — ar jis tikrai baigė su ta moterimi? Jis prisiekė, kad taip, bet aš nežinau, ar galiu juo tikėti.

     Thelmos nustebimui, patarėjas nebuvo pasiryžęs šį klausimą nagrinėti. Jis žinojęs “kitos moters” buvimą, bet neprašęs smulkių žinių apie bendravimo artumą. Jo manymu, tai nebuvę svarbu.

     Prasidėjus bendriems pašnekesiams, iškilo “kitos moters” klausimas. Laris drąsiai pasakojo. Susitiko ją koncerte ir pajuto staigų patraukimą. Keletu metų vyresnė žavėjo jį išreikštu dėmesiu ir pagarba jo idealams ir siekimams. Tarp jų nebuvę lytinio bendravimo. Ta moteris užėmus motinos ir žmonos vietą. Ji mokėjus jį išklausyti, paguosti ir pastiprinti. Thelma suprato, jei būtų buvusi giliau įžvelgianti žmona, varžovės baimė būtų bereikšmė.

     Laris suprantamai blogai pasielgė. Tačiau jiems išsikalbėjus apie visas sunkiai veikusias gyvenimo aplinkybes, pasidarė aiškiau. Jo tėvo ankstyva mirtis ir motinos lepinimas stabdė jame subrendimą. Vis jautėsi noras pabūti staigiu ir nerūpestingu vaiku. Tai sunkino save įsivaizduoti tėvo padėtyje. Laris suprato, kad Thelma galėtų būti jam atitinkanti žmona, jeigu jis parodytų daugiau nuolatinio nuoširdumo. Iš Thelmos pusės noras nubausti ir varžyti vyrą nutolindavo ją. Stebuklas neįvyko, bet jų gyvenime buvo palaipsniui brandinamas supratimas, kuris atgaivino šilimą ir pasitikėjimą. Baigiantis vizitams, jų problemos nesibaigė. Lariui reikėjo laiko pribręsti iki tikro tėvo atsakomybės pajutimo. Bet vaikai sugeba savitu būdu padėti tėvams. Paskutinio vizito metu jie atrodė labiau suartėję, negu kada nors svajojo.

Išvertė Gailutė Valiulienė