Spausdinti

ATSAKANT

Gerbiamoji Redakcija,

     Šiuo metu Šv. Tėvas pripažįsta, kad protestantų ir kitų krikštytų žmonių tikėjimas yra toks pat geras, jeigu jie tiki tą patį Dievą, kalba Tėve mūsų, pildo dešimt Dievo įsakymų ir daro gerus darbus. Reikėtų pastudijuoti ir pagalvoti, kodėl mes, žmonės, turėdami bendrą tikėjimą, nevienodom priemonėm prie jo prieiname. Vieni su džiaugsmu ir meile, o kiti su baime ir meile. O gal dabar galima pasirinkti, kaip nori?

     Ne kiekvienam yra lengva ausinė išpažintis dėl įvairių priežasčių, kurių čia neminėsiu. Bet faktas, kad yra žmonių, kuriems išpažintis yra sunku atlikti. Gal būt, tai yra dvasiniai ligoniai, kuriems būtinai yra reikalinga Dievo malonė — Švenčiausias Sakramentas.

     Išpažinties atlikimas yra sunkus ne tik vyresnio amžiaus žmogui, bet ir jaunesniam. Ar nebūtų geriau, kad žmogus susikauptų, apgalvotų ir, apgailėjęs savo nuodėmes, su pasitikėjimu ir džiaugsmu artėtų prie Dievo stalo? Tada gal iš tikrųjų visi tikintieji, o ne vienas kitas ir vis dažniausiai tas pats veidas, džiaugtųsi Kristaus paliktomis malonėmis. Juk Kristus atėjo į šią žemę ne sveikų, bet ligonių gydyti. Dievas nori žmogaus linksmo, gerai nusiteikusio ir jį mlylinčio.

     Jeigu ausinė išpažintis žmogų kankina, tai reiškia, kad ji netinka. Netiesa, kad pasisakymas žmogui palengvina. Čia gal priklauso nuo individo. Yra duomenų, kad išpažintis kartais net žmogų susargdina, o sakramentai teigiamai veikia, kaip vienas žmogus yra pasakęs: “Aš noriu Komunijos, aš noriu gyvenimo jėgos, bet išpažintis mane vargina, išsemia mano paskutines jėgas”.    

Adomas

Mielasis Adomai,

     Jūsų laiške išreikštos idėjos gal yra trupučiuką sumaišytos ir neaiškios, tad čia pasistengsime jas “atmaišyti” ir paaiškinti, sugrupuodami klausimus ir atsakymus į keturias dalis:

     1. Ar Šv. Tėvas yra pasakęs, kad visi tikėjimai yra vienodai geri? 2. Kaip mes turime eiti prie Dievo? 3. Ar užtenka tik susikaupti, apgalvoti ir apgailėti nuodėmes?

Ar visi tikėjimai vienodai geri?

     “Girdėjo skambinant, bet nežino, kurioje bažnyčioje”, sako lietuviška patarlė, kuri labai tinka dabar, po II Vatikano susirinkimo. Ji tinka ir tokiam pasakojimui, jog popiežius teigęs, kad visi tikėjimai yra vienodai geri. Popiežius niekad taip nėra sakęs, tik yra pabrėžęs, kad mes kitų tikėjimų žmonių neturime niekinti, laikyti žemesniais už save ar iš jų tikėjimo tyčiotis. Kiekvienas žmogus, kokiam tikėjimui bepriklausytų, gali būti išganytas, jeigu jis mano, kad jo tikėjimas yra geras, jeigu jis gyvena pagal savo sąžinę ir pagal savo tikėjimo reikalavimus. Bet tai dar nereiškia, kad visi tikėjimai būtų vienodai geri ir tobuli. Argi krikščionis gali sakyti, kad jo tikėjimas nėra nė kiek geresnis už kokio nors Afrikoje gyvenančio stabmeldžio tikėjimą? Tiesa, kad tiek krikščionis, tiek tas stabmeldys gali pasiekti amžiną gyvenimą, jeigu gyveno pagal savo sąžinę ir pagal savo tikėjimo reikalavimus, bet ir gyvenimas, nors ir amžinas, nelygus gyvenimui. Gyvena modernusis dvidešimtojo amžiaus žmogus, gyveno ir priešistorinių laikų urvinis žmogus, bet ar jų gyvenimas yra vienodai patogus ir tobulas, ar jis yra vienodai geras? Kristus atėjo į šį pasaulį tam, kad žmonės turėtų apsčiau gyvenimo, kaip sako Šv. Raštas. Jis nori, kad visi išpažintų jo paskelbtą mokslą, kad visi priklausytų jo įsteigtai Bažnyčiai. Jis įsteigė vieną Bažnyčią, ne daugelį viena kitai prieštaraujančių bažnyčių. Jis įsteigė išganymo priemones — sakramentus. Tad jo įsteigtoji Bažnyčia yra saugiausia vieta bręsti žmogaus gyvenimui, iki jis pasieks amžinybę. Tik jo įsteigtoje Bažnyčioje žmogus gali labiausiai priartėti prie dieviškojo gyvenimo, kuris bus jo didesnės ar mažesnės amžinosios laimės pagrindas.

Kaip eiti prie Dievo?

     Ar prie Dievo mes turime eiti su džiaugsmu, su meile, ar su baime? Mūsų tėvai dažnai sakydavo: “Bijok tu Dievo... argi tu nė Dievo nebijai?...” Šie pasakymai rodo, kad Dievo baimė žmogui yra reikalinga. Toji baimė — tai paklusnumas Jo valiai, jo įsakymams. Bet Dievui tarnauti tai nereiškia vergauti, bet viešpatauti. Dievo įsakymai yra duoti tik tam, kad jie apsaugotų žmogų nuo pražūties. Tai yra lyg kelrodžiai ar ženklai, rodantieji kelią į amžiną laimę. Žmogaus žemiškoji kelionė nėra beviltiška laidotuvių procesija, bet triumfo eisena prie Dievo. Prie Dievo jis turi eiti su viltimi, su džiaugsmu, su meile. Viltis ir džiaugsmas žmogų gali lydėti tik tada, kai jis myli, kai jis nuodėme nenusigręžęs nuo Dievo ir nenutraukęs su juo santykių, kai gyvena pašvenčiamoje Dievo malonėje.

Ar užtenka tik susikaupti?

     Tikinčiam katalikui, be abejo, aišku, kad Komuniją gali priimti tik tas, kurio sąžinė yra laisva nuo sunkios nuodėmės, kuris yra susitaikęs su Dievu. Bet kai kurie mano, kad susitaikyti su Dievu galima ir be išpažinties, ar bent be ausinės išpažinties. Jie mano, kad užtenka tik susikaupti, pagalvoti, apgailėti savo nuodėmes ir atsiprašyti įžeistą Dievą. Jie aiškina, kad ką įžeidi, tą turi ir atsiprašyti: jeigu įžeistum kunigą, tai turėtum jį atsiprašyti, bet jeigu įžeidi Dievą, tai turi Dievą tiesioginiai ir atsiprašyti, kam dar reikia tarpininko — kunigo?

     Jeigu Kristus nebūtų šio klausimo kitaip sutvarkęs, jeigu nebūtų įsteigęs išpažinties sakramento, tai toks aiškinimas būtų visai logiškas. Deja, Kristus nėra pasakęs, kad už savo nuodėmes žmogus tiesioginiai jį prašytų atleidimo. Kristus davė apaštalams galią jo vardu atleisti ar sulaikyti nuodėmes. Šv. Jonas savo evangelijoje aprašo, kad Kristus, pasirodęs apaštalams, tarė: “Ramybė tebūnie su jumis. Kaip Tėvas mane siuntė, taip ir aš jus siunčiu. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir jiems tarė: “Imkite Šv. Dvasią. Kam nuodėmes atleisite, tam jos atleistos, ir kam sulaikysite, tam jos sulaikytos” (Jono 20, 21-23). Atrodo, kad šie žodžiai yra labai aiškūs ir visai nedviprasmiški.

     Išpažintis Bažnyčioje buvo praktikuojama nuo pat pirmųjų amžių. Tiesa, kad ne visuomet buvo tas pats jos atlikimo būdas, bet pagaliau buvo nustatyta slapta ausinė išpažintis, kuri yra praktikuojama iki mūsų laikų. Pirmaisiais amžiais praktikuota vieša išpažintis, nors ir už viešus nusidėjimus, tikrai nebuvo lengvesnė už dabartinę. O kokios sunkios tada buvo atgailos, visi ne kartą yra girdėję. Tad tikrai mes užsipelnome lazdų, jeigu skundžiamės dabartinės išpažinties sunkumu ir nepatogumu.

     Taip pat nėra labai sunku suprasti, dėl ko Kristus nesakė, kad nusidėjus užtenka tik susikaupti, apsigalvoti ir apgailėti savo nuodėmes, bet norėjo, kad jas išoriniu būdu atleistų apaštalai ir jų įpėdiniai — vyskupai ir kunigai. Kristus gerai pažinojo žmogaus psichologiją. Jis žinojo, kad žmogui, sudėtam iš kūno ir dvasios, nepakanka tik grynai dvasinės, platoniškos religijos. Religiniame gyvenime turi dalyvauti visas žmogus, su kūnu ir siela.

     Jeigu klausiama, dėl ko negalima tik mintimis priimti atgailos sakramento, tai būtų galima taip pat paklausti, dėl ko tik mintimis nebūtų galima priimti ir kitų sakramentų. Kam krikšto sakramente vartoti vandenį ir įvairias maldas bei apeigas? Juk ar neužtektų tik panorėti krikšto, t. y. pašvenčiamosios Dievo malonės, ir Dievas tuoj suteiktų? O kam dar eiti į bažnyčią, norint priimti Komuniją? Juk ar neužtektų tik panorėti, kad Kristus ateitų į mano širdį, ir jis ateis? Ir reikia pasakyti, kad kai kuriais atvejais taip ir leidžiama elgtis. Kiekvienam, be abejo, teko girdėti apie troškimo krikštą ir apie dvasinę Komuniją. Nei troškimo krikšto nei dvasinės Komunijos Bažnyčia nelaiko tikrais sakramentais, nes sakramentas yra Kristaus įsteigtas išorinis ženklas Dievo malonei įgyti. Be išorinių ženklų, vien tik troškimu ir prašymu, Dievo malonę galima įgyti tik tokiais atvejais, kai kitos galimybės nėra. Tai tinka ir išpažinties sakramentui. Žmogus, sunkiai nusidėjęs ir praradęs pašvenčiamąją Dievo malonę, ją gali tuoj atgauti, sužadindamas tobulą gailestį — pareikšdamas tikrą meilę įžeistam Dievui. Tačiau vis tiek pasilieka pareiga pirma proga atlikti išpažintį ir tą nusikaltimą pasakyti. Jeigu žmogus neturėtų tokio nusiteikimo atlikti išpažintį, kai tik galės, tai tas jo “gailestis” nebūtų tikras ir tobulas, nes jis nebūtų pasiryžęs klausyti Dievo, kuris yra taip sutvarkęs, kad už savo nusidėjimus žmogus ne tik gailėtųsi, bet ir juos išpažintų, prašydamas atleidimo.

     Tik mintimis pačiam Dievui atlikta išpažintis žmogaus nepatenkintų ir nenuramintų, nes jis niekad negalėtų būti tikras, ar tikrai jis nuoširdžiai prašė, ar tikrai Dievas jam nusikaltimus atleido. Nors toki abejojimai gali kilti ir tada, kai kunigui atlieki išpažintį, bet vis tiek ji žmogų labiau nuramina, nes jis girdi jam kaltę atleidžiančius kunigo žodžius ir mato jo pakeltą atleidimo ranką. Kunigas čia veikia ir kalba nematomo ir negirdimo Dievo vardu.

     Neramus žmogus būtų ir dėl savo paties užsidėtos atgailos. Dabar, kai jis atlieka nors ir labai mažutę kunigo užduotą atgaila, yra ramus: juk ne jo, o kunigo reikalas duoti vienokią ar kitokią atgailą. Bet kokią atgailą užsidės pats žmogus? Ar jis neužsidės per mažos? Ar nebus jo egoizmas, nenuoširdumas su savimi, užsidėjus tokią atgailą, kurią bus lengviau ir patogiau atlikti?

     Tad aišku, kad ausinė išpažintis yra kiekvienam sunkesnė už paprastą maldą ir paprašymą, kad Dievas atleistų nusikaltimus, bet ji žmogų labiau nuramina. Jūs kalbate tik apie labai retas išimtis, pasakodamas, kad išpažintis žmogui išsemia paskutines jėgas, jį kankina ir neduoda jokios paguodos. Gal panašiai gali būti tik su tais, kurie visiškai nesupranta išpažinties reikšmės ir nemoka jos tinkamai atlikti.

J. Vaišnys, S. J.