KUR KIEKVIENAS TIKINTYSIS IŠKLAUSOMAS
VYTAUTAS KUTKUS
Detroite jau kuris laikas tęsiasi arkivyskupijos sinodas, svarbus JAV Katalikų Bažnyčiai savo atviru demokratiškumu. Kaip tik dėl to atvirumo ten yra svarstomi ir lietuviškieji bažnytiniai reikalai. Raštu apklausinė-jus sinode besireiškiančius lietuvius, pirmiausia spausdiname į pačius galutinius pasitarimus išrinkto Vytauto Kutkaus atsakymus.
1. Kaip apibūdintumėte ir kaip asmeniškai vertintumėte savo aktyvaus dalyvavimo patirtį Detroito arkivyskupijos sinode?
Pirmiausia noriu prisipažinti, kad dalyvauti Detroito arkivyskupijos sinode mane paskatino mūsų didysis tautos patriotas prel. Mykolas Krupavičius. Jis dar 1967 m. vasario mėn. 22 d. man taip rašė: “Šiandien ši laišką rašau štai dėl ko: Detroito arkivyskupijoje rengiasi šaukti sinodą. Svarbus įvykis. Jo svarbą didina toji aplinkybė, kad tos arkivyskupijos arkiv. Deardenas yra JAV-ių episkopato pirmininkas, todėl jo nutarimai gali tapti pavyzdžiu visoms kitoms vyskupijoms jų šaukiamuose sinoduose”. Raginimą baigia šiais žodžais: “Padarykite visą, kad jie (lietuviai — V. K.) tame sinode dalyvautų, kaip katalikiškos bendruomenės atstovai... Koki mūsų gali būti reikalavimai? Čia, išeivijoje, gauti tokių sąlygų ir priemonių, kuriose galėtumėm išlaikyti savo ir busimųjų kartų savo lietuviškas sielas, kad galėtumėm išlikti gyvais katalikais ir lietuviais patriotais”. Taigi visa tai buvo prieš 15 mėnesių, kada Detroito šv. Antano parapijos nariai kovojo už antras lietuviškas šv. Mišias lietuviškoje parapijoje. Tada buvo tik prasidėję Detroito arkivyskupijos sinodo paruošiamieji darbai. Bažnyčiose buvo platinami sinodo reikšmę nušviečiantieji aplinkraščiai. Straipsniai apie sinodą buvo arkidiecezijos savaitraštyje “Michigan Catholic”. Tačiau minėtoji įtampa mūsų parapijoje gal buvo dalinai kalta, kad palyginti mažas skaičius lietuvių aktyviai įsijungė į šį sinodą, nors. net 21 kartą rašiau spaudoje, dažnai šv. Antano parapijos klebono kun. W. Stanevičiaus ir savo vardu ragindamas visus Detroito lietuvius jame dalyvauti. Aš pats jau 23 vakarus praleidau to sinodo paruošiamuosiuose darbuose, visuotiniuose susirinkimuose, diskusinėse grupėse ir rajoniniuose bei dekanato posėdžiuose. Maždaug kita tiek laiko sugaišau, informuodamas visuomenę spaudoje.
Kadangi sinodas vykdomas demokratiniais pagrindais, todėl iš savo asmeniškos patirties žinau, jog, parodžius truputį daugiau entuziazmo diskusijų metu, gerai susipažinus su sinodo tvarka bei eiga ir perskaičius visą tuo reikalu pateikiamą literatūrą, nėra didelių sunkumų būt išrinktam atstovu nei į rajonų, nei į dekanatų, nei į visos vyskupijos posėdžius. Vyskupijos posėdžių dalyviai išsirinks po tris atstovus į įvairių temų komisijas. Viso bus devynios tokios komisijos. Ar bus sunku būti ten išrinktam, nežinau, nes vyskupijos posėdžiai dar neprasidėjo.
O būti atstovu tuose posėdžiuose labai svarbu, nes ten galima lietuviškus reikalus aiškinti, ginti ir įtaigoti kitus atstovus už juos balsuoti.
2. Kaip vertinate sinodo jau atliktą darbą bei pramatomus rezultatus krikščioniškuoju požiūriu?
Man atrodo, kad po Antrojo Vatikano suvažiavimo Katalikų Bažnyčia suka teisinga kryptimi, nes ją sudaro ne vien tik kunigai su vienuoliais, bet ir visi jos nariai. Sinode leidžiama visiems katalikams pasisakyti jiems rūpimais Bažnyčios klausimais ir kelti net visai naujas mintis. Sinode ir pasaulietis tampa lygiateisiu Bažnyčios nariu. Taipgi tokio sinodo metu parapiečiai sueina i artimesnį kontaktą su savo kaimynais, klebonais ir net pačiu arkivyskupu. Užsimezga pokalbis, ir visi turi gerą progą vienas kitam atverti savo širdis. Jei šia kryptimi bus einama ir toliau, tada visi krikščionys pasijus esą vienos didelės ir tvirtos šeimos nariais. Tada Katalikų Bažnyčia rūpinsis ne vien tik popiežius su savo kardinolais, vyskupais, kunigais ir vienuoliais, bet ir visi kiti Bažnyčios nariai. Bandymas įtraukti visus pasauliečius į Bažnyčios tvarkymą yra sveikintinas reiškinys. Tik tegul jie ateina ir tampa aktyviomis Bažnyčios organizmo celėmis.
3. Kaip vertinate sinodo jau atliktą darbą bei pramatomus rezultatus lietuviškuoju požiūriu?
Lietuviškuoju požiūriu sinodas yra labai svarbus dėl to, kad, nežiūrint ar klebonams patinka ar nepatinka, lietuviai turi retą progą ir, sakyčiau, net pareigą iškelti visus lietuvybę liečiančius klausimus. Ir be piktumų, nes sinodas vykdomas arkivyskupijos įsakymu, todėl ne tik vyskupas, bet ir klebonai ragina visus sinode aktyviai dalyvauti. Taipgi čia nėra jokių užkulisių, jokių bereikalingų burbėjimu prieš klebonus ar vyskupus. Visi pasiūlymai yra viešai parapijose paskelbiami ir balsuojami.
To nepakanka, nes visi pasiūlymai vėliau yra svarstomi rajonuose, dekanatuose, vyskupijoje ir atskirų temų komisijose, todėl tuos pasiūlymus tenka aiškinti kitų parapijų atstovams ir juos ginti, nes kiekvienas pasiūlymas yra balsuojamas ir perbalsuojamas vis aukštesnėj ir aukštesnėj instancijoj. Rezultatas yra tas. kad vieni kitus geriau pažįstame. Mes pajutome, ko siekia amerikiečiai savo parapijose, o daugelis amerikiečiu pirmą kartą išgirdo apie egzistuojančias lietuvių tautines parapijas, jų struktūrą, ribas ir pageidavimus. Mes daugumui jų tapome artimesni, suprantamesni, ir daugumas jų net savo balsu parėmė mūsų pasiūlymus. Žinoma, žmonės pasilieka žmonėmis, sunkumų yra, bet juk tik maži klausimai yra lengvai išsprendžiami. Darbo ir pasiaukojimo reikia ir čia.
Koki šio sinodo pramatomi rezultatai lietuviškuoju požiūriu, nedrįsčiau pranašauti, nes prieš akis dar ne tik vyskupijos ir paskirų temų komisijų posėdžiai, bet ir galutinis arkivyskupo John Dearden sprendimas. Tačiau šiaip ar taip mūsų arkivyskupas susidurs su lietuvių iškeltais pasiūlymais, nes jie jau sėkmingai praėjo tris pirmąsias sinodo fazes: buvo didele dauguma priimti parapijos balsavimuose, vienbalsiai patvirtinti rajoniniuose posėdžiuose ir, tik vienam kitam susilaikant, paremti dekanato nutarimuose (Čia turiu galvoje administracinius pasiūlymus). Esu išrinktas atstovauti vyskupijos posėdžiuose kurie netrukus prasidės, ne tik lietuviškuosius, bet ir visus dekanato administracinius sumanymus. Šiuose posėdžiuose dalyvaus ir aukštieji dvasiškiai bei teologai. Ar jie taip pat supras ir atjaus lietuviškuosius reikalus, kaip suprato eiliniai parapijos atstovai, parodys netolima ateitis.
4. Ką dar norėtumėte pasakyti šio sinodo reikalu?
Dar kartą norėčiau kelti mintį, kad prie Lietuvių Bendruomenės Tarybos būtų sudaroma kompetentinga komisija, kuri rūpintųsi lietuviškumu mūsų parapijose. Į ją turėtų įeiti ir mūsų aukštieji dvasiškiai. Juk visiems labai aišku, kad tikrai lietuviška parapija yra labai svarbus veiksnys lietuvybės išlaikyme, tad kodėl nedaroma jokių centralizuotų ir planingų pastangų nors egzistuojančias lietuvių parapijas išlaikyti lietuviškomis? Nejaugi tai, ką anksčiau atvykusieji lietuviai sunkiai prakaitu uždirbtu pinigu pastatė, mes lengva ranka atiduosime svetimiesiems? Gerai, kad mes finansiniai tvirtai atsistojome ant kojų ir statomės priemiesčiuose šaunias rezidencijas, tačiau negerai ir labai negerai, kad, apleisdami senąsias lietuviškas bažnyčias, nesugebame ir neturime pinigų ar noro kurti naujas tokio pat šaunumo lietuviškas parapijas savo naujosiose vietovėse. Jei esame toki silpni ir negabūs, tai gražių apylinkių sąskaiton neapleiskime nors tai, ką mums senieji lietuviai paliko, nes gamta tuštumos nemėgsta. Mūsų paliktas bažnyčias palaipsniui vis daugiau užpildo kiti, o mes, kaip kampininkai, svetimų bažnyčių piliorių šešėliuose meldžiamės angliškai. Žinau, kad pasroviui plaukti daug lengviau, tačiau mes, lietuviai, turime likti tvirti kaip ąžuolai prie Nemunėlio ir nepasiduoti laiko tėkmei. Lietuvi, argi tu nesugebėsi atsispirti nutautimo grėsmei?!
Toki sinodai, kaip dabar vyksta Detroite arkivyskupijoje, vyks ir kitose Amerikos vietovėse. Jau dabar šio sinodo posėdžius stebėti atvyksta atstovai iš kitų valstybių. Arkivyskupija gauna įvairių pasiteiravimų laiškais net iš kitų kontinentų. Toji prie Lietuvių Bendruomenės sudaryta komisija turėtų ateiti į talką toms vietovėms, kur toki sinodai vyks ateityje ir kur yra nors viena lietuviška parapija. Ši komisija būtų gerai susipažinusi su Antrojo Vatikano suvažiavimo nutarimais ir galėtų atskiroms vietovėms patarti, kokius pasiūlymus reikėtų kelti tų nutarimų šviesoje. Mes Detroite darėme, kaip išmanėme. Pavyzdžiui, mūsų parapijoj buvo iškeltas sumanymas, kad Amerikoje būtų įsteigta lietuviška vyskupija, kuriai priklausytų visos Amerikoje esančios lietuviškos parapijos. Mums tai atrodė logiška, galima ir lietuviškumui net būtina, nes mes galvojome taip: jei mūsų arkivyskupas net pageidavo, kad sinodo dalyviai pasisakytų kunigų celibato klausimu, kurio net visi amerikiečiai išspręsti negalėtų, tai, palyginus su tuo, lietuviškos vyskupijos įsteigimas yra tik mažas techniškas administracinis klausimiukas. Iki šiol šis sumanymas Detroito sinodo dalyvių buvo gana palankiai sprendžiamas. O jei planinga ir vieninga veikla šis pasiūlymas būtų iškeltas Amerikos visose vyskupijose, kur yra bent vienas lietuvis, tikiu, kad šis grynai techniškas klausimas gali būti išspręstas mums palankia prasme ir mes galime turėti lietuvišką vyskupiją Amerikoje.