MYKOLAS KRUPAVIČIUS
2. LIETUVOS DEMOKRATŲ PARTIJA
Ši partija pradžioje vadinosi Lietuvių Demokratų partija, o nuo 1905 metų Lietuvos Dem. partija. Kaip krikščionių demokratų partijos protėvis buvo Žemaičių ir Lietuvninkų Apžvalga,pradėjusi eiti 1890 m., taip LDP protėvis buvo Varpas,pradėjęs eiti 1895 metais. Tad šiuo metu gimė potencionalinio periodo LDP. Į aktualinį periodą įėjo 1902 m., kai Dabikinės varpininkų suvažiavime nutarė steigti minėtu vardu partiją ir pavedė komisijai parengti programą. Šioj programoj buvo reikalaujama Lietuvai autonomija. Tai šių dienų reikalavimas ir siekimas. Galutinis ateities partijos tikslas buvo programoje taip nusakytas:
"Laisva ir nepriklausoma kitoms tautoms ir viešpatystėms Lietuva — tai tolimasis siekis mūsų LDP." Ši programa ar, teisingiau sakant, programos projektas buvo išspausdintas Varpo12 nr. 1903 m. LDP atstovų suvažiavime, įvykusiame Vilniuje Jono Vileišio bute, tarp kitų klausimų buvo svarstomas ir partijos 1902 m. parengtos programos projektas. Tačiau, nepriėjus vienos nuomonės, programa nebuvo priimta. Buvo priimtos ir paskelbtos Varpo1903 m. 9-10 nr. trys tezės. Jų tarpe ir tokia: "LDP idealas yra liuosa ir savo etnografinėse ribose neprigulinti nuo kitų viešpatysčių ir tautų Lietuva, pačių gyventojų valdoma slapčių, betarpišku, visuotiniu, paremtu ant lygybės pamato balsavimu".
1904 m. įvyko LDP suvažiavimas Aleksandrovo dvare. Bet šio suvažiavimo net protokolas nebuvo surašytas. Programos klausimas ir čia nebuvo išspręstas. 1906 m. buvo priimta programa ir atskiru leidiniu paskelbta. Ją parengė K. Grinius, J. Vileišis ir P. Višinskis. Lietuvos laisvės reikalu paskelbė mintis, kurios buvo partijos anksčiau skelbiamos, būtent: "Partijos idealas — laisva, niekam nepriklausanti demokratiška Lietuvos Respublika su teisingu turtų padalinimu, suvienyta su kaimyniškomis demokratiškomis valstijomis federacijos ryšiais, o artimesnis gi partijos tikslas — plati demokratiška etnografiškos Lietuvos autonomija su Seimu Vilniuje, be skirtumo tautos, tikėjimo ir lyties". Čia LDP pirmu kartu pasisakė už federaciją su kaimyniškomis valstybėmis.
Tais pačiais 1906 m., renkant Valstybės Dūmą, Kauno LDP skyrius paskelbė savo reikalavimų 8 punktus. Jų tarpe buvo ir toks reikalavimas: "Kad Lietuvai būtų duota koplačiausia savivalda". Patekę į Valstybės Dūmą, LDP nariai Dūmai įteikė tokį ne reikalavimą, bet pageidavimą: "Kad Valstybės Dūma pamatiniais valstybės įstatymais pritartų Lietuvai autonomiją su Seimu Vilniuje..."
1912 m. Vilniuje buvo sušaukta LDP konferencija. Joje buvo naujai svarstoma partijos programa. Jai parengti išrinkta komisija, kurioje daugiausia dirbo Albinas Rimka. Programos projektas buvo paskelbtas 1914 m. Varpo3 nr. Ji su mažomis pataisomis buvo priimta 1914 m. konferencijoj Vilniuje. Lietuvos laisvės reikalas nusakytas joje labai neaiškiai: "Politikoje — tautų tolerancija, kurion lygiomis teisėmis ir lygiomis pareigomis įeina ir laisva demokratiška Lietuva". Kiek šviesos įneša to reikalavimo aiškinimas, kai toliau konkretina Lietuvos autonomijos politinius, kultūrinius ir ekonominius reikalus (Lietuvos Enciklopedija,str. "Lietuvos Demokratų partija", 111 psl. ir toliau).
Vienas LDP šulų ir 1914 m. partijos programos redaktorių Albinas Rimka savo knygelėje "Lietuvių tautos klausimas Europos karės metu" (1915 m. Niujorke) plačiai rašo apie LDP partiją. "Visai aiškiai savo politiškai - tautiškuosius idealus ir artimuosius reikalavimus tuo tarpu — kaipo organizuota sriovė — yra apsisprendusi Lietuvos demokratų partija. Ši sriovė pirmuose savo programos projektuose... stovėjo už Lietuvos respubliką. 1906 m. pataisytoje programoje išreikšta federacijos idealas, bet dar ne visai aiškiai, ir iš žodžių "laisva niekam nepriklausoma Lietuva" galima dar padaryti išvadą, būsią svajojama apie Lietuvos nepriklausomybę. Bst šiems visiems nesusipratimams galą padarė šių 1914 m. Lietuvos demokratų partijos suvažiavimas. To suvažiavimo galutinai priimtoje programoje aiškiai pabrėžta, kad tolimasis demokratų partijos politiškai-tautiškas idealas yra — federacijinis sutvarkymas, kurin lygiomis teisėmis ir lygiomis pareigomis įeina ir demokratiška Lietuva (cituoju A. R. iš atminties), o artimesnis partijos tikslas — plati demokratiška etnografiškos Lietuvos autonomija su seimu Vilniuje, išrinktu visuotinu, slaptu, betarpiu ir lygiu balsavimu, be skirtumo lyties, tikėjimo, kilties ir tautos, pagal proporcionalinės sistemos.
Taigi tolimuoju savo idealu pasistačiusi federacįjinį sutvarkymą, o artimesniu tikslu — demokratišką etnografiškos Lietuvos autonomiją, Lietuvos demokratų partija tuo pačiu visiškai išmetė iš savo programos Lietuvos neprigulmybės idealą — ne iš nesusipratimo ar neapsiskaitymo, bet gerai dalyką apsvarsčiusi ir įsitikinusi, kad prie dabartinio surėdymo visai neprigulminga Lietuva išsilaikyti negalėtų ir dėl to jai dabar gali būti naudingiausia autonomija; o ateityje, kuomet sąlygos atsimainys, tai geriausia galės plėtotis federacija" (48-49 psl.).
Kas Lietuvai naudingiausia šiuo metu? A. Rimka šiam klausimui skiria savo knygelėj net 10 psl. — nuo 55 ligi 66. Pirmiausia jis išnagrinėja terminų savivaldybė, neprigulmybė ir autonomija prasmę ir paskui po ilgesnio argumentavimo daro išvadas. Čia pravers pažymėti, kad anais laikais dažnai ne tik gyvoje kalboje, bet ir spaudoje savivaldybę ir autonomiją laikė sinonimais, vienreikšmiais terminais. Tų terminų neskyrė ir LDP žmonės. Jau minėtas LDP Kauno skyrius rašte, skirtame lietuviškai visuomenei, skelbia savo reikalavimų tarpe: "Kad Lietuvai būtų duota koplačiausia savivalda, o Dūmai skirtame rašte savivaldą pakeičia autonomija". Albinas Rimka savivaldą skiria nuo autonomijos ir ją laiko Lietuvai nepriimtina. Išnagrinėjęs ir plačiai argumentais parėmęs savo galutinę išvadą apie neprigulmybės terminą, A. Rimka skelbia tokią išvadą: "Dėl visų šitų ir dar dėl kitų čia neminėtų priežasčių Lietuvos neprigulmybė dabartinėse sąlygose lietuvių tautai galėtų atnešti daugiau bėdos ne kai naudos" (60 psl.). Skyrių apie neprigulmybę A. Rimka taip baigia: "Prie dabartinio visuomenės gyvenimo sutvarkymo, prie niekuo nereguliuojamų lenktynių, kurios yra išsigimę į varžytines, — mažesnėms ir silpnesnėms tautoms ir yra geriausias išėjimas priklausyti didelei ir galingai valstybei, kuri savo gamtos turtų įvairumu ir pajiegų didumu gali atsispirti kitų didelių tautų ar valstybių grobimo politikai. Reikia tik, kad tokių mažų ir priklausomų tautelių individualiniai reikalai būtų tinkamai aprūpinti" (62 psl.).
Autonomijos skyriuje A. Rimka paminėjęs anų laikų kraštus, turėjusius autonomijos teises, kaip Suomija Rusijos ribose, Zelandija — Anglijos, Bavarija, Vestfalija, Saksai ir kiti — Vokietijos, rašo: "Tokia plati autonomija reikalinga ir mums lietuviams" (63 psl.). "Taip dalykams esant mūsų tautos ir kultūros reikalai ne tik nenukentėtų, bet dar galėtų būti geriau aprūpinti, negu esant Lietuvai visai neprigulmingai" (64 psl.).
Bus naudinga grįžti prie Petrapilio lietuvių seimo 1917 m. Šių straipsnių serijos pirmame skyriuje "Katalikai" savais žodžiais atpasakojau (pilno teksto nepavyko surasti) liaudininkų lyderio M. Sleževičiaus kalbą, kurią jis pasakė Seimo salėje. Jis, kaip esu minėjęs, palaikė ne savųjų-kairiųjų rezoliuciją, bet vadinamų nepriklausomybininkų bloko, kuris reikalavo dabar, nelaukiant Steigiamojo Seimo, paskelbti Lietuvą nepriklausoma valstybe. Už tai jį ir kitus tos minties žmones 1917. IX. 14 Socialistų liaudininkų partijos konferencija nutarė pašalinti iš partijos. Tada jis suorganizavo Socialistų liaudininkų demokratų partiją ir 1918 m. Voroneže leistajame Varperašė: "Kalbėdami dėl Lietuvos ateities, visuomet atsiminkime vieną dalyką: tokie istorijos momentai nesikartoja kasmet, kas dešimts metų ar kas šimtmetis. Jei kada nors galime įsigyti Lietuvos nepriklausomybę, tai tik dabar. Išsikovoję Lietuvai nepriklausomybę, visuomet spėsime arba jos išsižadėti arba tik dalimi prisidėdami prie kurios nors kaimyninės valstybės ir pasilikdami sau tik savarankiškumą" (Lietuvos Enciklopedija, XXVIII tomas, 140 psl.).
(Tęsinys sekančiame numeryje.)