GRAŽINA TULAUSKAITĖ
PUTINAI
Negaliu daugiau paeiti—
Čia sustokim būtinai.
Ko išbalo kaip mergaitės,
Kaip balandžiai— putinai?
Kai sušvilps ruduo, balandžiai
Kažin kur visi išskris.
Tu stebėsies— krūme žaidžia
Liepsnomis rudens ugnis.
Ar ne mes, ne mes taip žydim
Kaip baltieji putinai,
Kad papuoštum kelią didį
Ir kad degtum amžinai?
LIETUVOS AGUONAI
Taip džiaugiuos, kad lyg dangų parodai
Mum krašteli savosios širdies:
Tau dainuojant, pražysta čia sodai,
Kai kankles tik bandai tu paliest.
Juk ir upės nemoka tekėti,
Išvarytos iš savo vagos—
Nežinojau, ar žydi saulėti,
Ar dar sodai žydės Lietuvos.
O dainoj tu tokia pasirodai
Ir šviesi, ir drąsi, ir jauna...
Pas tave, kai dainuoja ten sodai,
Naktį bėgčiau audroj tekina.
Tave myliu kaip lauko aguoną,
Degant saulei širdim atvira—
Kai saulėlydis dega raudonas,
Širdyje mano skamba giedra.
MOTINOS SKUNDAS
Kad tu būtum pridėjusi ranką
Prie taip degančios mano kaktos,
Kai matei, kad gyvybė jau senka—
Kad tu būtum pridėjusi ranką.
Kad vandens man paduotum bent lašą —
Bent suvilgyt suskirdusioms lūpoms,
Kai užgęstančios akys to prašė—
Tik vandens kad paduotumei lašą.
Kad pagalvę man būtum pataisius,
Kai galvos negalėjau pakelti—
Mano žaizdos nedegtų taip baisiai,
Kad pagalvę man būtum pataisius.
Aš galėjau užtrokšti nuo rožių,
Kada laukiau tik tavo maldos,
Nuoširdžios ir tylios, kai atrodžiau,
Kad baigiu jau užtrokšti nuo rožių.
VYNUOGIŲ KEKĖ
K.J.P.
Tu man atnešei vynuogių kekę
Persavas vardines.
Mano žvilgsniai jau buvo išsekę
Besidairant, kur saulė vėl švies.
O antradienį snigo ir pustė,
Šėlo tokia baisi dargana...
Vieno žodžio ir širdžiai pabusti
Ir pavasariui grįžti gana.
Kai man atnešei vynuogių kekę
Persavas vardines,
Aš žiūriu— paukščiai grįžtantys lekia—
Baisiai skuba pasveikint tavęs.
Gražina Tulauskaitė (Babrauskienė), gyvenanti Cicero, Ill. (JAV), yra išleidusi savo eilėraščių rinkinius tėvynėj ir tremty. Pirmieji jos eilėraščiai buvo atspausdinti 1924 metais.