Spausdinti

JAUNYSTĖ

Užmezgus pokalbį apie subrendimą ir populiarumą

Šių metų sausio numeryje jaunimo skyriuje spausdinome Tėvo Kęstučio trumpą rašinį "Ar nori būti suaugęs? (Tik nusikratęs vaikiškumu gali subręsti)". Nors rašinyje buvo kreipiamasi į jauną skaitytoją "Tu", tačiau bent kai kam jis galėjo sudaryti monologo įspūdįjei ne žodžiais, tai bent dvasia. Tad šį kartą, pasitaikius progai, Kunigas Kęstutis užvedė pokalbį ta pačia tema su šešiolikmete Ilona Marcinkute... Suprantama, dvi poros akių niekad nematys to paties...

Pokalbis prasidėjo klausimu, kaip patiko aukščiau minimas rašinys.

ILONA: Man viskas patiko, ypač pradžioj ir gale yra gerų idėjų, tik nepatinka ta vieta, kur nurodomi du pavyzdžiai apie jaunimą: apie rūkymą ir “deitus”.

TĖVAS KĘSTUTIS: Kodėl nepatinka?

ILONA: Ne visi taip daro.

T. KĘSTUTIS: Aš nesakiau, kad visi taip daro. ILONA: Taip, bet kiti jaunuoliai rūko ne dėl to, kad nori pasirodyti suaugę, bet dėl to, kad visi kiti draugai rūko. Jei tu nedarai to, tai tu išsiskiri. Kiti su tavim jaučiasi nemaloniai. Jie sako: Tu prie mūsų nepriklausai. Vienam būry visos draugės rūkė, tik ne aš. Jos sakė, kad jos galvojo, jog aš norėjau pasirodyti geresnė už kitas.

T. KĘSTUTIS: Tu teisingai pastebi, kad yra jaunimo, rūkančio dėl įvairių priežasčių. Kalbėdamas apie kai kurių norą vaizduoti suaugusius, sakiau, kad kai kurie dėl to rūko... Nesakiau, kad visi. Žinoma, kad yra rūkančiųjų ir dėl ko kito. Pavyzdžiui, kad ir kaip tu sakei: ne dėl to, kad suaugę rūko, bet kad jų vienaamžiai draugai rūko. Ir čia kai kurie rūko vien dėl kompanijos, bet kai kurie — tik norėdami pataikauti kitiems, kas irgi yra nesubrendimas, panašiai, kaip ir jei kas neitų į bažnyčią dėl to, kad kiti išjuokia. Tai rodytų, kad jie, kaip vaikai, neturi savo įsitikinimų arba, jei ir turi, drovisi pagal juos gyventi.

ILONA: Kitas dalykas — tai “deitai”. Čia vėl. Ne visi eina į juos dėl to, kad nori pasirodyti suaugę. Gali eiti ir dėl to, kad tikrai vienas kitą mėgsta... Arba — dėl saugumo: kai vieną turi, esi užtikrinta, kad nebūsi palikta. Tai natūralu.

T. KĘSTUTIS: Taip, sutinku. Vėl — aš kalbėjau tik apie tuos, kurie eina, norėdami vien vaidinti suaugusius. Tie atvejai yra labai dirbtini ir nenuoširdūs — tikrai be subrendimo... Na, o tau ar patinka, jei pastebi, kad kas iš tavo draugu ar draugių vaidina suaugusi ar suaugusią? ILONA: Ne, nepatinka... Pažįstu tokią vieną... Ji vis taikosi prie suaugusių. Vaidina idealią mergaitę, viskam geriausią. Bet kitos jos nemėgsta, todėl ji neturi draugių. Bet ji žiūri į jas iš viršaus, lyg sakydama: “Man nelabai svarbu”. Tokios nemėgstu.

T. KĘSTUTIS: O kokia yra mėgiama?

ILONA: Labiausiai mėgiama yra populiari mergaitė. Ji nėra “tobula”, bet ji su visom sugyvena. Daro ne kas jai, bet kas kitiems patinka. T. KĘSTUTIS: Populiari... Visur centre? ILONA: Nebūtinai... Bet ji yra “viena iš mūsų”. Ji mėgina atsižvelgti į tai, kas visiems patinka. Pavyzdžiui, jei ji klasės seniūnė, tai ji nediktuoja savo idėjų mums, kaip kokia diktatorė, bet ji apklausinėj a, sužino mūsų nuomones ir pagal jas padaro.

T. KĘSTUTIS: Sugyventi su visom nėra lengva. Ieškoti, kas gera kitiems, ne sau — tai nesavanaudiška. Tokiu būdu tikrai galima subręsti. Tik visur reikia tikrai norėti kitiems gero, ne sau iš to naudos — čia tikras subrendimas... Na, ir aš išmokau kai ką iš šio pasikalbėjimo — būtent, ką ir kaip jauni vertina, o taip pat kad negali viską iš karto pasakyti, o kai bandai sakyti siaurindamas, kiti tą temą, nori-nenori, patys išplečia... Taip išėjo ir dabar... Pokalbis visada padeda.