Psichologiniais tyrimais neseniai nustatyta, kad ne tik paaugliai, bet ir vaikai prieš paauglystę (11-13 m. amž.) patiria nemaža fizinių ir emocinių neramumų, kaip pvz. kūno jautulius ar neišaiškinamą liūdesį, vienišumą ar svetimumą. Tai reiškia, kad jau ir tais, ligi šiol laikytais “ramiais” metais, vaikų emociniame gyvenime daug kas atsitinka: jie yra jautrūs ir lengvai pažeidžiami. To amžiaus vaikų tėvams Celia Neiman “The Parents’ Magazine” žurnale šių metų gegužės numery pataria:

    1)    Tėvai turi žinoti, kad tas amžius yra keitimosi ir perėjimo laikotarpis, sudarąs vaikams sunkenybių. Jei vaikas bus apsuptas meile šeimoj, jis pajėgs tinkamai pergyventi tų neramiųjų metų blaškymąsi.

    2)    Tėvai turėtų prisiminti savo tame amžiuje patirtus jausmus — rūpesčius apie savo išvaizdą, trūkumus bei pasisekimus, kad galėtų geriau suprasti vaiką.

    3)    Padėdami vaikui, tėvai turi ieškoti jo problemų priežasčių ne vien jo elgesy namuose, bet ir kitų nusistatymuose jo atžvilgiu, mokslo pažymiuose ir t. t.

    4)    Vaiką reikia skatinti pačiam kai ką nuspręsti, nutarti. Žinoma, nereikia tikėtis subrendusio sprendimo svarbesniems reikalams ar tolimesnės ateities planams.

    5)    Tėvai neturėtų apsunkinti vaiko savo neigiamais jausmais: jie neturėtų keisti savo normalaus elgesio jų atžvilgiu, būdami supykę, didžiai susirūpinę ar jausdamiesi nelaimingi.

    6)    Jei kartais vaikas ima tiek baimintis, kad nebeįmanoma tos baimės apvaldyti, tėvai neturėtų dvejoti pasikviesti pagalbos. Kai kada mokytojas ar kas iš giminių gali padėti labiau negu patys tėvai. Rimtesniu atveju reikia kreiptis pas gydytoją ar mokyklos psichologą-patarėją.

    Svarbiausia, tėvai neturėtų baimintis, kad jų vaikai gali būti pažeidžiami tame pereinamame laikotarpyje. Priešingai, jie turi priimti šį vaiko atvirumą kaip progą juos paveikti savo gera įtaka. Tai amžius, kada tėvai gali vaikams perduoti nemaža savo gerų vertybių, savo idealų ir gyvenimo būdo.

Parengė Gailutė Valiulienė