Spausdinti

ONA SAULAITIENĖ

Ilgametė jaunimo auklėtoja skautų organizacijoje žvelgia į šių laikų naujas liturgines apraiškas bei jų dvasią.

MIŠIOS PRIVAČIUOSE NAMUOSE

     Užėjau pas prancūzus kaimynus ir tuoj pastebėjau džiaugsmingą nuotaiką namuose.

     —    Norėčiau Jums kai ką papasakoti, — pasakė man duris atidaręs šeimininkas. — Mes šįryt turėjome Mišias savo namuose!

     —    Ar šitaip? — atsiliepiau. — Labai norėčiau išgirsti, kaip tai atsitiko.

     Nuėjome į virtuvę, kurioje šeima ką tik buvo pusryčiavusi. Supamojoje kėdėje sėdėjo kaimynes pusbrolis Afrikos misijonierius.

     Pasirodo, Mišios buvusios atnašautos ne tik tą rytą kaimynų salionėlyje, bet ir dieną anksčiau kitos pusseserės namuose. Susirinkę net dvidešimt šeši giminės, visi priėmę komuniją, o po to buvę bendri pusryčiai, kurie buvę panašūs i pirmųjų krikščionių bendravimą.

     Misijonierius pasakojęs apie savo darbus ir pergyvenimus Afrikoje —- ne kartą jam pasirodžiusios džiaugsmo ašaros akyse, ir visi jautėsi perkelti į jo pasauli.

     Prieš išleisdama mane, kaimynė mane dar nusivedė į svečių kambarį.

     — Štai kur stovėjo altorius, — sakė ji. — Mums buvo leista patarnauti kunigui, uždegti žvakes ir priimti Viešpati dviem pavidalais. To niekad nepamiršime.

     Grįžau namo laiminga, kad Mišios gimtąja kalba privačiuose namuose taip nuoširdžiai apjungė žmones ir suteikė jiems brangių atsiminimų.

LIGONIŲ SAKRAMENTAS

     Jis nekentė ligoninių. Tvirtos, sveikos prigimties, jam sirgti atrodė tartum pasiduoti nelemtam priešui, todėl jis kovojo su negalavimais kaip liūtas.

     Kai jį kelionėje ištiko širdies priepuolis, jam nieko neliko kaip klausyti daktaro nurodymo atsigulti bent trim savaitėm. Bet jis pareikalavo, kad jį grąžintų į vietą, kurioje jis gyveno.

     Ligoninėje jam taikė širdininkų dietą. Visa jo būtybė piktinosi: kaip žmogus, badu marinamas, galėtų pasveikti? O gulėjimas — ar jis nesilpnina jėgų?

     Taigi, ligonis nutarė kovoti, kad jam leistų eiti namo. Tas jam pasisekė, bet gydytojas atsisakė bet kokios atsakomybės už tolimesnę ligos eigą. Tada grįžusiam į namus patarė dėl visako prašyti Paskutinio patepimo, kurį dabar vadina Ligonių sakramentu.

     Ligonis sakėsi nesąs dar pasiruošęs, dar pakankamai nepasimeldęs, bet už kelių dienų sutiko, kad kunigas ateitų, ir — stebuklas — visai nebuvo baisu: kunigo lietuvių kalba tarti žodžiai nuostabiai ramino ir stiprino. Tai nebuvo kažkoks pasmerkimas mirti, bet Dievo valios pripažinimas — ją ligonis buvo pripažinęs visą savo gyvenimą — ir net sveikatos prašymas.

     Gimtoji kalba buvo tiltas tarp žmogaus ir Dievo.

     Šiandien, keletą mėnesių po tos dienos, mūsų žemaitis, ačiū Dievui, vėl dirba, kaip dirbęs.

KALBA PAVEIKSLAIS

     Nuvedė mus žiūrėti kolegijos kalėdinių papuošimų.

     Be įprastų žalių vainikų su raudonais kaspinais rotundoje, einančioje per keturis aukštus, kabėjo naujai padarytos spalvotos vėliavos su simboliais ir reikšmingais įrašais. Pritaikytos prieškalėdiniam laikui vėliavos buvo kabinamos po vieną ir lydimos giesmių bei šventraščio skaitymų. Buvo gražu.

     Pabuvome taip pat erdvioje ir aukštoje kolegijos koplyčioje, o paskui, paėjėję koridoriumi, atsidūrėme kitoje neseniai įrengtoje namų koplyčioje.

     Baltai išdažytoje klasėje stovėjo paprastas baltas altorius. Langas už altoriaus buvo geltono stiklo, koki randame duryse, o kiti langai buvo užleisti dryžuota medžiaga.

     Tik atsisukę išeiti, pastebėjome tai, kas labiausiai istrigo į atminti: abi rašomosios lentos sienose buvo aplipintos iškarpomis iš laikraščių ir žurnalu. Jų buvo šimtai. Ten galėjai rasti nuotraukas išbadėjusių ir suvargusių, ligonių ir sužeistų, verkiančiu ir šaukiančiu iš skausmo ir pasibaisėjimo. Atstovaudami visus žemynus, visas rases ir tikybas, jauni ir seni veidai nuotraukose žiūrėjo i mus, ieškodami mumyse pagalbos bei užuojautos.

     Tyliai išėjome į koridorių. Viešų rezoliucijų nereikėjo.

GIESMĖS ŠVYTINČIAIS VEIDAIS

     Rodos, taip neseniai gimė mano bičiulės dukrelės Marytė ir Janė, bet dabar jos jau ketvirtojo ir šeštojo skyriaus mokinukės, linksmos ir smarkios, pilnos visokių sumanymų ir nuomonių.

     Antai susitikome po ilgesnio laiko. Mergaitės ką tik buvo grįžusios iš “savo” Mišių, kurioms ilgokai ruošėsi.

     Visi mokyklos penktųjų ir šeštųjų skyrių mokiniai atėję, buvę ir tėvų bei seserų ir brolių. Komunijos ėję visi, ir buvę labai gražu.

     Mergaitės pagiedojo man dvi giesmes, kurios buvusios lydimos dūdelių ir gitarų. Gaidos buvo paprastutės, o tekstas maždaug toks:

     —    O Viešpatie, Tu šventas ir geras. Tu mus myli. Mes atėjome, nes mes Tave mylime ir norime tapti panašios į Tave.

     Ir vėl:

     —    Dėkui Tau, Dieve, už draugus, namus, sveikatą ir maistą. Laimink mus. Atidaryk mūsų širdis tiems, kurie vargsta. Mes visi broliai ir Tavo vaikai.

     Giedančių mergaičių veideliai švietė.