MYKOLAS KRUPAVIČIUS
2. LIETUVIŲ DEMOKRATŲ PARTIJA
(tęsinys)
Kai buvo Voroneže organizuojama Vyriausioji Lietuvių Taryba, Sleževičius su savo grupe į ją įstojo. Kai buvo Voronežo komisaro biržiškio lietuvio Plepio įsakymu areštuoti Tarybos nariai ir ateitininkų vadai, jų tarpe buvo ir Sleževičius.
Savo minėtais pareiškimais Petrapilio Seime ir Voroneže Sleževičius išbraukė iš LDP Rimkos parengtos programos kelius, kuriais jis siekė Lietuvos laisvės, o paskelbė tuos, kurie buvo Petrapilio Seimo didžiumos nustatyti ir priimti. Paskutinis Sleževičiaus voronežinio pareiškimo sakinys buvo skirtas nuraminti tiems, kurie buvo palinkę į A. Rimkos programos tezes. Bet joms palaikyti po šio įvykio partijos narių neatsirado. Tie, kuriems Sleževičiaus pareiškimas buvo nepriimtinas, kaip Balys ir kiti, nuėjo talkininkauti bolševikams. Naują kelią į Lietuvos laisvę nustatė naujai susidariusios Rusijos likimo sąlygos.
Kaip esu minėjęs, LDP pagimdė Varpas. Pradžioje varpininkų tarpe buvo nemaža kunigų, klierikų ir pasauliečių katalikų. Vėliau jų sumažėjo. Ligi galo pasiliko Petras Kriaučiūnas, dr. Rugys ir kiti. Tad LDP nebuvo vienlytės pasaulėžiūros sudėties. Joje buvo katalikų, indiferentų katalikybei ir net demokratijai, bet didžiumą sudarė tie žmonės, kurie vėliau sudarė Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą. Pažymėsiu čia tik svarbesniuosius, kurie nepriklausomoj Lietuvoj buvo užėmę svarbias valstybines vietas ir plačiai pasireiškė visuomeniniam darbe: Kazimieras Grinius, Jonas Vileišis, Jurgis Šiaulys, A. Rimka, Povilas Višinskis, Mykolas Sleževičius, Gabr. Petkevičaitė, Felicija Bortkevičienė ir daugelis kitų. LDP irimas prasidėjo I Didžiojo karo metu. Atsidūrę Rusijoj, partijos nariai pasireiškė kito vardo sukurtoj organizacijoj. Ji užbaigė savo gyvenimą 1920. V. 20. Į Steigiamojo Seimo rinkimus nieks neišėjo LDP sąrašu.
Valstiečių Sąjunga. Valstiečių Sąjunga buvo įkurta 1905 m. Vilniaus Seimo metu. Ją įkūrė jaunieji LDP nariai: E. Galvanauskas, J. Gabrys-Paršaitis, P. Ruseckas, V. Pauliukonis ir kiti. Varpe (1953, Nr. 1, 21 psl.) B. Almantas rašė: "LDP gavo sau tuo būdu aktyvų talkininką (Valstiečių Sąjungą — M. K.) visuose uždaviniuose..." Bet ne taip žiūrėjo LDP į Valstiečių Sąjungą jos organizavimosi metu. Rimka viename savo rašte rašo, kad partija žiūrėjo į naujai gimdomą kūdikį susiraukusi. Lietuvos Enciklopedijoj (XVI, 112 psl.) rašoma: "Iš pradžių LDP rezervuotai sutiko šią naują sąjungą". Ir Valstiečių Sąjunga nepasitikėjo LDP. Ji dėl to nesirinko pas "savuosius", bet kun. J. Ambraziejaus - Ambrazevičiaus bute. Gabrio straipsnį apie Valstiečių Sąjungą, tiesa, išspausdino Lietuvos Ūkininkas, bet pažymėjo, kad ne su visomis mintimis sutinka. Ir tik po to, kai svarbiausieji Sąjungos kūrėjai, E. Galvanauskas ir J. Gabrys, dėl policijos persekiojimo pasišalino į užsienius, Valstiečių Sąjunga pateko į LDP žmonių vadovybę. E. Galvanauskas ir J. Gabrys negrįžo nei į savo sukurtą Valstiečių Sąjungą, nei į Lietuvos Valstiečių Liaudininkų Sąjungą, į kurią 1922. XII. 4-6. įsijungė ir Valstiečių Sąjunga.
Kaip Valstiečių Sąjunga sprendė Lietuvos ateitį? Steigiamajame Sąjungos susirinkime 1905 m. tuo reikalu buvo priimta E. Galvanausko atsivežtoji ši Čypėnų rezoliucija: "Mes Lietuvos valsčionys tvirtai tikime, jog tada tik galėsime žmoniškai gyventi, kada mes patys valdysimės, kada valdžią sau rinksime, kada visą mūs kraštą — Lietuvą valdys Seimas Vilniuje..." 1919. IV. 26-27. Valstiečių Sąjungos atstovų suvažiavimas Kaune priėmė savo programą, kurioje apie Lietuvos ateitį taip nusakyta: "...Lietuva nepriklausoma demokratinė respublika su sostine Vilniuje" (Lietuvos Enciklopedija, 68-69 psl.). Valstiečių Sąjunga šiuo savo sprendimu aiškiai pasisakė už nepriklausomybę, kuri Valstybės Tarybos buvo paskelbta 1918 m. vasario m. 16 d.
Valstiečių Sąjungą neišskyriau į atskirą skyrių, bet prijungiau prie Lietuvos Demokratų partijos dėl to, kad ją, kad ir be noro, pagimdė LDP, su kuria vėliau sudarė vieną politinį vienetą — Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą.
3. LIETUVOS SOCIALDEMOKRATŲ PARTIJA
Socialdemokratai pradėjo veikti pavieniais žmonėmis, vienur kitur sukurta maža kuopelė. Kada jie pradėjo šią savo veiklą, sunku nustatyti. Plačiau ji pradėjo reikštis 1893. Tad šie metai laikomi Lietuvos socialdemokratų partijos gimtadieniu. 1896 m. ji išėjo į pasaulj su savo programa, kuri buvo priimta tų metų gegužės 1 d. "Reprezentantai Lietuvos darbininkų luomos ant susirinkimo 1 dieną gegužės pripažino Lietuviškos socialdemokratiškos partijos programą". Po to seka tos programos 1 punktas, kuris skelbia tokį reikalavimą: "Savystovios demokratiškos respublikos, susidedančios iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremtos ant liuosos federacijos". Iš tos programos komentaro aiškėja, kad į jos skelbiamą federaciją dar turi įeiti Latvija, Gudija, ir Mažoji Rusija - Ukraina, t. y. Vytauto Didžiojo imperijos plotai. Lietuva joje — lašas jūroje (žr. Lietuvos Enciklopediją, XXVIII, 219 psl.; S. Kairio Lietuva budo, 1957 m., 275-6 psl.).
Lenkijoj tais pačiais 1893 m. įsikūrė Lenkų socialistų partija (Polska partja socialistyczna, sutrumpintai PPS). Ji nesutiko, kad Lietuvos socialdemokratai kištųsi į lenkiškai kalbančių darbininkų reikalus ir lenkiškai kalbančių darbininkų tarpa pradėjo organizuoti savo partiją. Bet dėl jos programos skirtumo nuo LSDP savo pradėtame darbe neturėjo pasisekimo. Todėl persikrikštijo į Lietuvos socialistų partiją, (Socialistyczna partja Litwy). Bet ir naujas krikštas nieko nepadėjo. Lietuviai socialdemokratai lenkams nenusileido. Tų dviejų socialistinių partijų tarpusavio kova baigėsi Lietuvių socialdemokratų laimėjimu. Lenkų nauju vardu įkurta partija priėmė Lietuvių socialistų partijos programą ir susijungė su lietuviais socialdemokratais. Po to susijungimo lietuviai socialdemokratai pakeitė savo vardą: vietoj Lietuvių socialistų partijos pasivadino Lietuvos socialdemokratų partija.
Neįsileidimas lenkų socialistų partijos į Lietuvą yra nemažas socialdemokratų nuopelnas ir jų lietuviško patriotizmo parodymas. Tai buvo 1906 metais. Tuo metu Lietuvos socialdemokratai jau buvo atsižadėję istorinės Lietuvos — nuo marių ligi marių — ribų ir apsistojo prie etnografinės Lietuvos. 1905 m. manifestu socialdemokratai reikalavo laisvos demokratinės Lietuvos su Seimu Vilniuje.
Lietuvių socialdemokratų partija, atsiribojusi nuo lenkų ir neįsileidusi jų minėtos partijos į Lietuvą, panašiai pasielgė ir su rusų socialdemokratų partija. Partijos suvažiavimas 1904 m. Vilniuje rusų socialdemokratų partijos, besiveržiančios plėsti savo veiklą Lietuvoje, reikalu paskelbė per savo centrinį komitetą tokią rezoliuciją: "Kadangi RSDDP, stovėdama ant centralistiškų pamotų, savo praktikoje nepripažįsta tiesos atskiroms tautoms spręsti apie savo likimą, suvažiavimas, stovėdamas ant federacijos pamatų, pripažįsta jos darbą už kenksmingą Lietuvos proletarų reikalams" (Lietuva budo, 343 psl.).
Socialdemokratai savo santykius su Rusija jau 1896 metais taip nusakė: jei reikėtų kovoti už Rusų konstituciją, tai partija kovotų tik tuo atveju, jei dėl jos būtų kovojama prieš kovą už Lietuvos respubliką, bet po konstitucijos išsikovojimo kovos toliau už savo platesnį siekimą. Rezoliuciją atpasakojau savais žodžiais, nes pati redakcija painoka, S. Kairys po tos rezoliucijos tekstu prideda tokią išvadą: "Vadinasi, sieks visiško nuo Rusijos atsiskyrimo” (Lietuva budo, 276 psl.).
Petrapilio Seime socialdemokratai palaikė rezoliuciją už apsisprendimą, ne už nepriklausomybę. Nelaimėję, išėjo iš Seimo su kitais pirmiau minėtais kairiųjų partijų atstovais. Tačiau M. Sleževičius tuoj savo partiją įjungė į Voroneže suorganizuotą Vyriausiąjį Lietuvių Komitetą. Socialdemokratai gi į jį savo atstovų nepasiuntė.
Tačiau, kai neseniai paskelbtai Lietuvos nepriklausomybei grėsė rimtas pavojus žūti, į 1919 m. balandžio m. 12 d. sudarytą vyriausybę įėjo du socialdemokratai: Darbo ir socialinės apsaugos ministeriu — J. Paknys ir Tiekimo ir maitinimo ministeriu — Steponas Kairys. S. Kairio ministerija buvo nepopuliariausia ir kelianti daug nepasitenkinimo vokiečių apiplėšto ir nualinto kaimo. Kairys tai žinojo, bet pasiėmė ant savo pečių tas pareigas ir jas garbingai atliko. Tuomi jis pasirodė kilniu patriotu ir nepriklausomybės gynėju. Antru kartu socialdemokratai pasirodė vyriausybėje tik trečioje Seimo sudarytoje liaudininkų vyriausybėje. Į "buržuazines" vyriausybes jie buvo nusistatę neiti. Ir to nusistatymo laikėsi. (Tęsinys sekančiame numeryje.)