Spausdinti

Ne piliakalnis, bet bulviarūsis?

     Ilgą laiką okupuotoje Lietuvoje nebuvo kreipiama dėmesio į gamtovaizdžių, piliakalnių priežiūrą nei į provincijoj esančių istorinių ir architektūrinių paminklų ir pastatų apsaugą. Piliakalniai buvo užariami, kartais visai išardomi. Gamtovaizdį puošiančios medžių salelės ir paskiri medžiai galulaukėse ir tarplaukėse dažnai tapdavo melioratorių aukomis. Pradėję griūti seni dvaro rūmai nevienu atveju tapo trūkstamos statybos medžiagos, ypač plytų, šaltiniu! Nors paskiri jautresni ir kultūringesni asmenys jau seniai kėlė balsą prieš krašto gamtovaizdžio ir senovės paminklų naikinimą, sistematingos organizuotos akcijos nebuvo. Vienok paskutiniųjų kelerių metų bėgyje spauda vis dažniau ir garsiau ima pasisakyti prieš šią negerovę. Čia spausdiname keletą pastabų iš satyros ir humoro žurnale "Šluotoj" (1968, Nr. 10) spausdinto rašinio "Tam, kas darko krašto grožį, šluotkočiu per sprandą vožiam"!"

     Nuo seno mokslininkai buvo įsitikinę, kad Vilkijos apylinkėse, tarp Strūnos ir Voverių upelių, pūpso Užbalių piliakalnis. Tačiau mokslininkų įsitikinimui skaudžiai triuškinantį smūgį sudavė Kauno rajono vykdomasis komitetas, kuris savo raštu Kultūros ministerijai pranešė. nustatėme, kad piliakalnio nėra... Patikrinimo metu rasti trys veikiantieji rūsiai bulvėms... Bet tai nėra piliakalnis”. Nustebę ir sumišę Mokslų akademijos, Istorijos instituto bei Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybų atstovai tuoj pat nuvyko į Strūnos ir Voverių upių santaką, Čia jie išvydo nors ir suluošintą, bet vis dėlto Užbalių piliakalnį. Nors mokslininkai išsijuosę įtikinėjo, kad piliakalnis yra ir reikia jį saugoti, tačiau rajono vykdomojo komiteto nuomonė nepakito. Jis laikosi savo versijos: tai ne piliakalnis, o “trys veikiantieji rūsiai”.

     Įmonių, Visuomeninių Organizacijų Ir Privačių Piliečių Dėmesiui! Pranešame, kad nuo šių metų antrojo ketvirčio architektūrinio paminklo — buvusių Pabaisko dvaro rūmų plytų atleidimas (griovimas - ardymas, pardavimas (?) — M. B.) jau užbaigtas, nes iš buvusių 170 kambarių beliko vienas bokštas. Šio bokšto plytų atleidimas nebus vykdomas, nes į jį spėjo įsikraustyti Pabaisko tarybinio ūkio darbininkai. Suinteresuotiems asmenims, tebenorintiems įsigyti šio bokšto plytų, siūloma kreiptis adresu: Pabaiskas. Tarybinis Ūkis.

     Kupiškio Rajono “Aukštaičio” kolūkio įsipareigojimai.Siekiant sparčiau davesti iki dar istoriškesnio lygio mūsų kolūkyje esanti senojo Palėvenės vienuolyno ansambli, kuriame įsikūrusi kolūkio kontora, įsipareigojame: Turėdami omenyje, kad planingai griūvančio mums patikėto vienuolyno išvaizda įgauna vis labiau senovinį pavidalą ir tuo pačiu mūsų apylinkėms suteikia nepakartojamą žavesį, ir toliau dėsime visas pastangas jo neremontuoti, kad glaustais terminais (trumpiausiu laiku — M. B.) ši buvusi liaudies opiumo citadelė taptų kokybinių plytų griuvėsių kalnu. 2) Įvesti etatą nuolatiniam budėtojui, kuris pastebėjęs, jog staiga griūva paskutinis vienuolyno priestato stogas (po kuriuo randasi mūsų kontora), savalaikiai (laiku — M. B.) įspėtų kontoros darbuotojus, kad jie suspėtų pasišalinti be aukų”.

     Turiste! Keliaudamas pro Kėdainius, neužmiršk aplankyti Rambynės skvere esančio garsaus Lietuvos XVII amžiaus gydytojo F. Kenainio kapo. Praskleidęs vešlius dilgynus, Tu išvysi marmurinį antkapį, nuo kurio Tau maloniai leidžiama, kaip ir kitiems suvenyrų mėgėjams, atsignybti (sic!) marmuro gabalą, kurį panaudosi kaip pustyklę skustuvui ar peiliams.

Kur Maironio gimtinė?

     Raseinių rajonan atvykęs svečias nutarė aplankyti poeto Maironio gimtinę. Klausia mieste vieną žmogų, klausia kitą — niekas nežino, kur ji. Pagaliau vienas rajono vykdomojo komiteto darbuotojas sutiko nuvežti jį į vietą. Tačiau palydovas gimtinėje pats senokai buvo buvęs, tad ir pamiršo tikslų kelią. Prisiartinęs prie kaimo, ilgai klaidžiojo, kol pasiekė sodybą. Pakely nerado jokios rodyklėlės, jokio užrašo, kaip pasiekti visiems mums brangią vietą (“Tiesa”, 1968, VI. 12).

Šviesuolis ir menas

     Šiandieninis inteligentas (ir ne tik inteligentas!) godžiai ieško rimtesnės literatūros įvairiais meno klausimais. Ir neranda. Mokėdamas užsienio kalbas ir gyvendamas Vilniuje, jis gali nueiti į Respublikinę biblioteką pasiskaityti naujausių dailės žurnalų, gali gauti vieną-kitą knygą; bet ką daryti tam, kuris gyvena rajone arba svetimų kalbų nemoka?... Juk dažnai mūsų inteligentas, atsidūręs užsienyje, pirmiausia bėgioja po krautuves. Atvestas į muziejų ir šiek tiek pasižvalgęs į šalis, toks šviesuolis skuba greičiau iš ten pasišalinti. Iš tikrųjų apmaudu, kad diplomuoto inteligento dvasiniai interesai kartais prasideda ir baigiasi kramtoma guma arba neiloninių kojinių pora... Tačiau ne vien jis pats dėl to kaltas. (“Kultūros Barai”, 1968, Nr. 5).

Menininkas ir visuomenė

     Menininkų uždarumas irgi turi savo priežasčių. Jis atsiranda savaime, jei menininkas negali pakankamai savo kūryba bendrauti su visuomene. O mūsų dailininkai toli gražu neparodo publikai viso, ką jie galėtų parodyti. Labai opus nedidelių personalinių parodų klausimas — joms plačiau išpopuliarėti trukdo ir patalpų stoka, ir tam tikros inteligentų dalies inertiškumas, kategoriškas noras diktuoti savo skonį ir supratimą... (A. Sluckaitė “Kultūros Barai”, 1968, Nr. 5).

Tebelaukia šiandieninio herojaus

     “Kaip Jūs žiūrite į šiuolaikinį romaną bei apsakymą, jų problematiką ir meninę išraišką?”... Studentas iš Kauno Robertas Šaulys ironiškai pastebi: “Mūsų rašytojai "per daug “atsilieka” nuo gyvenimo: jie dar “tebevykdo” kolektyvizaciją, vargsta, seną gyvenimo būdą keisdami nauju”. Tą pačią mintį plėtoja ir kiti skaitytojai. S. Renčys būkštauja, kad prozą užvaldė klasių kovos tema. “Nesinorėtų, kad ši tema taptų mada, antplūdžiu. Labai nudžiugintų (ypač mus, jaunimą) nūdieninis romanas su aštriomis aktualiomis mūsų gyvenimo problemomis”. I. Urbanavičiūtei irgi norėtųsi, kad prozininkai daugiau rašytų apie dabartį. I. Gaškaitė rašo: “Vis dar laukiame šiandieninio herojaus (tik jau ne abejingo žmogelio ir ne nuobodžios teigiamybės!), kurį galėtume rodyti pavyzdžiu jaunimui. O ką dabar nurodyti? Juk daugelis herojų vis dar iš pokario laikotarpio”... (“Literatūra ir Menas”, 1968. VI. 29).

Apdovanotas diplomu

     II tarptautinėje plakato bienalėje Varšuvoje, šalia kitų tarybinių dailininkų darbų, buvo eksponuotas ir mūsų plakatisto Jono Gudmono plakatas: “Kamerinės muzikos festivalis”. Šis kūrinys apdovanotas bienalės Garbės diplomu (“Literatūra ir Menas”, 1968. VII. *29).

Paruošė Mindaugas Banėnas