Pas mus, lietuvius
Jungiant veiksnius ir viršūnes: “Vienas pagrindinių trečiojo PLB seimo klausimų turėtų būti šis: kokią poziciją užims PLB valdyba ir visa Bendruomenės organizacija sekančiame penkerių metų laikotarpyje? JAV-se daugelis mano, kad Bendruomenė yra tik grynai kultūrinė organizacija, neturinti maišytis į politiką ir reprezentaciją, tačiau daugelyje kitų kraštų Bendruomenė yra viskas. Šie kraštai mano, kad JAV-se yra per daug veiksnių, kurie ne visada sutardami, visi kartu nepadaro tiek, kiek galėtų padaryti vienas gerai organizuotas, visų pripažintas, iš pajėgiausių asmenų sudarytas finansiškai stiprus centras...
Konstatavus išskirtinę Bendruomenės padėtį, jau su šiuo seimu reikia pradėti Bendruomenę stiprinti... jau ateinančiame seime pakeisti Bendruomenės konstituciją, įvedant naują organą — PLB tarybą. Tai būtų nuolatinis didžiąsias pasaulio lietuvių problemas sprendžiantis organas, pakeičiantis šiuo metu gana pripuolamai vykdomas veiksnių konferencijas. Nuolatinis PLB tarybos nariais būtų pakviesti VLIKO, ALTos, didžiųjų organizacijų ir sąjūdžių pirmininkai. Kitą PLB tarybos narių dali, sutarta proporcija, išrinktų PLB seimas. PLB valdyba būtų PLB tarybos vykdomasis organas” (A. Rinkūnas, “Tėviškės Žiburiai”, liepos 18).
Šokis gali tapti malda: “Kai šokis virsta įkvėpimu šokėjui ir žiūrovui, kai jis pakelia žmogų iš kasdienybės ir prakalba neaptariamu grožiu bei gėriu, tada mes galime klausti, ko gi jam trūksta priartėti prie naujos — aukščiausios transformacijos, kurioje jis galėtų tapti malda — tuo dialogu su Dievu, kuris išsiskleidžia ne tik žodžiais, bet ir bežodžiu pergyvenimu?
Gal ne visi šokėjai iš pusantro tūkstančio bus pasirengę ar nusiteikę tokiai religinei transformacijai. Bet tiek darbo ir aukos sudėję, šokėjai ir šokių mokytojai, labiau negu žiūrovai supras, jog tobulybė menuose prašyte prašosi aukuro, ant kurio galėtų sudėti, kaip Čiurlionis savo “Aukure”, kūrybinį rezultatą”
(iš kun. St. Ylos žodžio, pasakyto JAV ir Kanados III tautinių šokių šventės pamaldose liepos 7 Čikagoje; “Draugas”, liepos 13).
Pas amerikiečius
Plinta trumpalaikė samprata: “Dabar taip dažnai moksluose pasitaikanti vos dešimt metų pasiekusi samprata plinta visur tvirtindama, kad niekam nereikia nieko kito žinoti, išskyrus tai, kas atsitiko jo paties gyvenime, jo paties žvilgsniu apimamam akiraty, padidintam ir iškreiptam masinėm susižinojimo priemonėm” (Lewis Mumford, “New Yorker”).
Teologijos mažakraujystė JAV. “Bendrai paėmus, nedaug tėra ženklų, net universitetuose, kad mūsų teologai vystytų teologiją, ieškodami sąlyčio su technologija ir teatru, lingvistikos analize ir antropologija, su visu tiesiog neįtikėtinai sprogstančiu išsiplėtojimu to pažinimo, be kurio teologas vargiai gali net pradėti mikčioti apie žmogų ir Dievą” (Walter J. Burghardt, S. J., ligšiolinis JAV Katalikų Teologų Sąjungos prezidentas; žr. taip pat jo kalbą apie filmų meną šio “L. L.” nr. 349 psl.).
Vyresniosios kartos atstovas kalba apie Robertą Kennedy tiems, kurie nebesiklauso 30 m. sulaukusiųjų: “Jūs sakot, kad jis priklauso jūsų generacijai — ir tam yra kiek pagrindo, bet iš tikrųjų jis priklauso mano generacijai labiau negu jūsų. Jus yra apnikusi identiteto krizė, o tenka labai abejoti, ar Robertas Kennedy kada nors bent kiek nesusigaudė, kas jis yra (jo identiteto krizė, gal būt, buvo kaip tik tokia, kokia, pagal Eric Eriksoną, ir turėtų būti, t. y. ta, kuri klausia ne “Kas aš esu?”, bet “Kur aš noriu eiti ir ką turiu daryti, kad tai pasiekčiau?”. Jūs esat taip skeptiški organizacijų atžvilgiu, o jis buvo vienas geriausių organizatorių pasauly. Jūs taip baidotės nuolatiniai pasišvęsti, o jo gyvenimas buvo vienas ilgas pasišventimas. Jūs taip lengvai apsiviliate, o jo nepasiekdavo nei iliuzijos, nei nusivylimai. Jums taip sunku savo gyveniman įvesti disciplinos ir tvarkos, o jo gyvenimas buvo aistringai disciplinuotas. Jūs dažnai pasitenkinat miglotu ir neraiškiu idealizmu, o jo vizija buvo realistiška, praktiška, išraiški. Taipogi jūs esat tokie rimti ir niūrūs, o jis galėjo būti toks žaismingas.
Gerai, kad jūs jį renkatės savo didvyriu, nes jo stiprybė akcentuoja kaip tik tas silpnybes, kurias jūs turit pergalėti, kad pilniau įkūnytumėte Amerikos sapną pagal jo numatytus tikslus” (kun. Andrew Greeley, “New City”).
džio�� kl�"��� sodybą. Pakely nerado jokios rodyklėlės, jokio užrašo, kaip pasiekti visiems mums brangią vietą (“Tiesa”, 1968, VI. 12).
Šviesuolis ir menas
Šiandieninis inteligentas (ir ne tik inteligentas!) godžiai ieško rimtesnės literatūros įvairiais meno klausimais. Ir neranda. Mokėdamas užsienio kalbas ir gyvendamas Vilniuje, jis gali nueiti į Respublikinę biblioteką pasiskaityti naujausių dailės žurnalų, gali gauti vieną-kitą knygą; bet ką daryti tam, kuris gyvena rajone arba svetimų kalbų nemoka?... Juk dažnai mūsų inteligentas, atsidūręs užsienyje, pirmiausia bėgioja po krautuves. Atvestas į muziejų ir šiek tiek pasižvalgęs į šalis, toks šviesuolis skuba greičiau iš ten pasišalinti. Iš tikrųjų apmaudu, kad diplomuoto inteligento dvasiniai interesai kartais prasideda ir baigiasi kramtoma guma arba neiloninių kojinių pora... Tačiau ne vien jis pats dėl to kaltas. (“Kultūros Barai”, 1968, Nr. 5).
Menininkas ir visuomenė
Menininkų uždarumas irgi turi savo priežasčių. Jis atsiranda savaime, jei menininkas negali pakankamai savo kūryba bendrauti su visuomene. O mūsų dailininkai toli gražu neparodo publikai viso, ką jie galėtų parodyti. Labai opus nedidelių personalinių parodų klausimas — joms plačiau išpopuliarėti trukdo ir patalpų stoka, ir tam tikros inteligentų dalies inertiškumas, kategoriškas noras diktuoti savo skonį ir supratimą... (A. Sluckaitė “Kultūros Barai”, 1968, Nr. 5).
Tebelaukia šiandieninio herojaus
“Kaip Jūs žiūrite į šiuolaikinį romaną bei apsakymą, jų problematiką ir meninę išraišką?”... Studentas iš Kauno Robertas Šaulys ironiškai pastebi: “Mūsų rašytojai "per daug “atsilieka” nuo gyvenimo: jie dar “tebevykdo” kolektyvizaciją, vargsta, seną gyvenimo būdą keisdami nauju”. Tą pačią mintį plėtoja ir kiti skaitytojai. S. Renčys būkštauja, kad prozą užvaldė klasių kovos tema. “Nesinorėtų, kad ši tema taptų mada, antplūdžiu. Labai nudžiugintų (ypač mus, jaunimą) nūdieninis romanas su aštriomis aktualiomis mūsų gyvenimo problemomis”. I. Urbanavičiūtei irgi norėtųsi, kad prozininkai daugiau rašytų apie dabartį. I. Gaškaitė rašo: “Vis dar laukiame šiandieninio herojaus (tik jau ne abejingo žmogelio ir ne nuobodžios teigiamybės!), kurį galėtume rodyti pavyzdžiu jaunimui. O ką dabar nurodyti? Juk daugelis herojų vis dar iš pokario laikotarpio”... (“Literatūra ir Menas”, 1968. VI. 29).
Apdovanotas diplomu
II tarptautinėje plakato bienalėje Varšuvoje, šalia kitų tarybinių dailininkų darbų, buvo eksponuotas ir mūsų plakatisto Jono Gudmono plakatas: “Kamerinės muzikos festivalis”. Šis kūrinys apdovanotas bienalės Garbės diplomu (“Literatūra ir Menas”, 1968. VII. *29).
Paruošė Mindaugas Banėnas