Dar vienas atsakymas į "Laiškų Lietuviams" anketą

     Turime atsiminti, kad jau dabartinės Lietuvos gyventojai, kurie žino apie nepriklausomą Lietuvą iš patyrimo bei atsiminimų, yra tik mažuma. Už 25-35 metų jau visi Lietuvos gyventojai bus išaugę okupacijos laikais, o juk ateities Lietuva gali būti atkurta tik Lietuvoje ir tą atkūrimą gali įvykdyti tik Lietuvoje gyvenantieji, o išeivijos lietuviai gali tik padėti, o turėti įtakos laisvos Lietuvos atkūrimui yra tik vienas kelias — bendrauti su Lietuvoj gyvenančiais lietuviais; ir kuo ilgiau nebus atkurta laisva Lietuva, tuo bendravimo reikalingumas padidės.

     Kokia nauda iš bendravimo? Tik bendraudami galime turėti įtakos į Lietuvos gyventojus, tik bendraudami galime pažinti išaugusiųjų okupacijos laikais galvojimo skirtumus ir tuo būdu neatitrūkti nuo realybės. Išeivijos jaunoji karta bendraudama sustiprins savo lietuviškus tautinius jausmus ir, pažindama Lietuvą bei jos žmones, galės geriau padėti siekti laisvos Lietuvos. Pavojai — nerealu yra galvoti, kad pavienis ar grupinis bendravimas reikštų Lietuvos inkorporacijos pripažinimą. Vienintelis pavojus būtų, jei už bendravimą pareikalautų bendradarbiavimo.

     Krepšininkų iškyla pasitarnavo tuo, kad iškėlė diskusijas bendravimo klausimu ir išryškino tam tikrą išeivijos žmonių grupę, kuriuos būtų galima pavadinti “ultrapatriotais”, kurie bendravimą ar net bendravimo diskutavimą laiko nepatriotišku ar net išdavikišku ir kiekvieną, kuris nesutinka su jų nuomone, vadina “paraudusiu”.

     Ši grupė, kurių daugumai gal trūksta demokratinės dvasios, gal nesupranta, kad tik per diskusijas, ginčus ir naujų kelių ieškojimą galime padėti atstatyti Lietuvos nepriklausomybę; nes juk ir iki atsirado vasario 16 d. aktas, kiek buvo nesusipratimų, ginčų, diskusijų!

     Rusas, komunistas ar ne, yra didžiausias priešas, nes abudu nusistatę prieš nepriklausomą Lietuvą. Geriau komunistas, negu rusas, nors ir nekomunistas, nes rusas niekuomet nenorės savo noru pasitraukti iš Lietuvos, o lietuvis, kad ir komunistas, gali panorėti būti nepriklausomas nuo Maskvos, o tai jau būtų žingsnis į nepriklausomybę.

     Niekuomet neišsižadėti tikslo — Nepriklausomos Lietuvos. Mūsų laisvinimo organizacijų užduotis — žiūrėti, kad nenukryptumėm nuo to tikslo ir turėtumėm laisvas rankas pasirinkti priemones, siekiant šio tikslo.

     Komisija ryšiams su tautiečiais Lietuvoje svarstyti nereikalinga, nes jokių problemų neišspręstų, o tik įneštų daugiau nesusipratimų. Tokios komisijos užduotį atlieka daug geriau “Laiškų Lietuviams” anketa, kur gali pasisakyti visi, kuriems rūpi šis klausimas, su daugumos nuomone turime skaitytis — nes daugumos išeivių lietuvių nuomonė daug svarbesnė negu komisijos nuomonė.

Dr. Albinas Garūnas