Spausdinti

•JAUNYSTĖ

Lietuvių Bendruomenės Jaunimo Teatrasgegužės 18, 19 ir 25 d. pastatė Anatolijaus Kairio tragediją komiškai "Curriculum vitae". "L. L." pateikė keletą klausimų jos pagrindiniams vaidintojams. Atsakė Rimvydas Vasiukevičius (21 m.), Živilė Bilaišytė (17) ir Marytė Smilgaitė (18).

KLAUSIMAS: Kokia, Tavo nuomone, yra "Curriculum vitae", vaidinimo pagrindinė idėja?

RIMVYDAS: Savo pagrindine idėja “Curriculum vitae” svarsto ne tik Lietuvos okupaciją, bet ir viso pasaulio tautas, kurios yra svetimųjų pavergtos.

ŽIVILĖ: “Curriculum vitae” nupiešė lietuvio egzilo tragediją. Čia buvo parodyta mano tėvų generacija su savo problemomis ir jų vaikai, kuriems buvo perduotos egzilinio gyvenimo sunkenybės.


M. Smilgaitė. R. Vasiukevičius, D. Beliūnaitė, J. Jakštytė, Ž. Bilaišytė.

Nuotr. V. Noreikos.

MARYTĖ: Veikalo pagrindinė idėja yra konfliktas tarp idealo ir tikrovės. Mūsų siekimai ir svajonės grįžti atgal į Lietuvą paskęsta kasdieninio tremties gyvenimo problemose. Vaidinimas atveria mūsų likimo priežastis ir to gyvenimo tragediją.

KLAUSIMAS: Koks vaizdas vaidinime Tau paliko giliausią įspūdį? Kodėl?

RIMVYDAS: Man giliausią įspūdi paliko dvi vaidinimo scenos. Antram veiksme Svajūnas ir Svajūnė gauna audienciją pas viešbučio administraciją. Tas asmuo (Juodoji Ponia) nesupranta mūsų kalbos, tai tarnas pasisiūlo išversti mūsų prašymus. Mes skundžiamės, kad mus kaltina entuziazmo stoka gyvenime, kad mums neduoda kambario (tautos laisvės), nors kitiems (Afrikos ir Azijos tautoms!) duoda. Tarnas “išverčia”, kad mes sakome, jog esame patenkinti, dėkojame už pastogę ir kad ateinančiuose rinkimuose balsuosime už ją. Tai parodo, kad mūsų vargai čia, Amerikoje, mūsų pasišventimas išgelbėti savo tautą, komunizmui yra tik tuščia kalba... Antrojo veiksmo gale Juodoji Ponia dar kartą ateina ir klausia, ar mes neturime vokiškų monetų ar nacių pasižymėjimo ženklų. Čia aiškiai parodoma, kad ji ateina mus inkriminuoti. Šios dvi scenos man paliko giliausią įspūdį dėl to, kad jos parodo, kaip komunistai reaguoja į lietuvius išeivijoje.

MARYTĖ: Man du vaizdai patiko: kelionė ir sapnų pokalbis. Kelionė antroje scenoje — tiesos ieškojimas. Per ištisą pasaulį Svajūnai klaidžiojo beviltiškai, ieškodami pagalbos, bet juos tik apsupo rimti diplomatų protokolai ir iškilmingi beprasmiai oficialūs priėmimai. Gale kelionės liko tik atsidavimas likimui neapsakomam širdies nuovargyje... Bet pati didžiausią įspūdį man padarė pirmo sapno pokalbis: Svajūnė: Svajūnai, argi mes ne karaliai? Svajūnas: Tikime, kad mūsų gyslomis teka karališkas kraujas... Svajūnė: Argi ne visus karalius ištinka tragedija?... Svajūnas: Mes... Tikim... Į... Stebuklus.

    Lietuviai laiko save karaliais. Vadovais visi nori būti, atsiekti ko aukščiausią laipsnį, ko didingesnę vietą, bet dažnai nežiūri tikros naudos lietuvių bendruomenei. Tas išdidumas arba mus išgelbės, arba pražudys. Visados kapitonas pasilieka su skęstančiu laivu. Kartais atrodo, kad dauguma rūpinasi daugiau piautis dėl garbės titulo negu bendrom pastangom gelbėti laivą...

ŽIVILĖ: Giliausią įspūdį man paliko paskutinė scena, kur turėjo būti didžiausia įtampa — krizė. Jaunoji generacija, nors gimusi pereinamame kambaryje, be tėvų pagalbos kovoja už laisvę — “atskirą kambarį”. Bet, pagal veikalo autorių ir režisierių, ateitis ne jų rankose. Likimas, Juodoji Ponia, sukanti laimės ratą, kontroliuoja jų gyvenimą ir ateitį. Čia ir slypi egzilo tragedija. Vaidinimo pagrindinė idėja kaip tik ir išryškėja paskutinėje scenoje.

KLAUSIMAS: Ką Tu vaidinai? Kuo Tavo vaidinamas charakteris skyrėsi nuo kitų?

RIMVYDAS: Aš vaidinau Svajūną. Svajūnas yra flegmatikas ir optimistas. Viską daro palengva ir atidžiai. Jis yra susižavėjęs Amerika ir tikisi; kad ateitis bus gera. Jis simbolizuoja visus lietuvius savo tikėjimu, kad saulė rytoj pakils ir tėvynė vėl bus laisva. Svajūnė — ne. Ji yra gana nervinga ir nori, kad kas nors pataikautų jos kiekvienam norui. Ji simbolizuoja Lietuvos aristokratiją, nes pati pasisako, kad ji princesė, ir kad kiti turi jos klausyti. Svajūnės charakteri sunku apibūdinti dėl to, kad jis keičiasi su amžiumi: kai jauna, tai judri ir nesuvaldoma; kai sulaukia apie 30 metų, tai jau pamato, kad laikas gydo žaizdas, bet ji vėl praplėšia žaizdą; vaidinimo gale ji yra nusiraminusi ir atsidavusi likimui.

MARYTĖ: Kaip trečioji ar vyriausioji Svajūnė, subrendusi po kelionės ir ištisu apvylimų, vaidinau ramesni, rimtesnį asmenį. Po tiek pergyvenimo — “Laikinai, Svajūne, laikinai...” — mano charakteris liko jautrus, bet be entuziazmo, aiškiai suprantantis savo padėtį ir rūpinantis jaunesniosios generacijos siekimais. ŽIVILĖ: Vaidinau Juodąją Ponią, kuri simbolizavo tremtinio moralę naikinančias jėgas. Pirmame veiksme ji buvo svetimo miesto demoralizuojanti jėga, traukianti užmiršti lietuvybę, tradicijas, siekimus ir kovą. Vėliau ji vaizdavo aklą ir kurčią svetimą vyriausybę, kuri nesistengė tremtinio suprasti. Paskutinėje scenoje Juodoji Ponia buvo likimas, nulemiantis egzilo ateitį. Visus šiuos paskirus simbolius rišo Juodosios Ponios sofistikuota laikysena ir abejingumas tremtinio padėčiai.

KLAUSIMAS: Kaip repeticijos ir vaidyba šiame vaidinime paveikė Tave? Ar labiau pamėgai teatrą?

MARYTĖ: Labai patinka teatras, vaidintojai, šviesos, repeticijos — viskas. Vaidinimai, ir bendrai kūryba, man seniai mėgiami, bet buvo įdomu pažinti, kiek darbo ir energijos yra įdėta į visą spektaklio paruošimą, nuo detalių rinkimo skaidrėms, grimavimo, švlesų-muzikos-veiksmų minutės jungimo.

ŽIVILĖ: Repeticijos mane bent truputį supažindino su teatru ir atskleidė užuolaidą, pro kurią salėčiau vidun pažvelgti. Teatras mane visada domino, buvau mėgėja, dabar galiu geriau vertinti pastangas kitų asmenų, dirbančių šioje srityje.

RIMVYDAS: “Curriculum vitae” nėra pirmas mano sceninis pasirodymas. Esu vaidinęs keliuose mokyklos vaidinimuose. Baigdamas aukštesniąją mokyklą, žadėjau studijuoti dramą, bet planai pasikeitė. Teatras visad man patiko, o ypač vaidyba. Manau, kad ateity bus daugiau progų pasirodyti ir giliau įsikūnyti į pasaulio seniausią meną.

KLAUSIMAS: Ar labiau pažinai žmones?

ŽIVILĖ: Žmones galima geriausiai pažinti, su jais dirbant ilgesnį laiką, matant juos įvairiose situacijose, stebint save ir kitus, kai susidaro spaudimas. Dirbant teatre, susidaro tokios sąlygos.

RIMVYDAS: “Curriculum vitae” iš viso vaidino apie 30 žmonių, iš kurių aš buvau vyriausias. Mes, artistai, gerai supratome savo darbą ir stengėmės tai kuo geriausiai atlikti. Buvo ypatingai malonu susipažinti su vaidinimo autorium A. Kairiu ir režisorium D. Lapinsku. Jų pasiaukojimas šiam Jaunimo Teatrui užtikrino vaidinimo pasisekimą ir Jaunimo Teatro užgimimą.

MARYTĖ: Yra gera nuotaika Jaunimo Teatre. Daug entuziazmo įnešė mūsų režisorius, autorius ir talkininkai... Po viso to ir mums patiems “Curriculum vitae” pasidarė neatskiriamas gyvenimo bruožas — pasiliko toks linksmas šeimyniškas rūpestingumas mūsų teatrui.

KLAUSIMAS: Ar labiau apsisprendei už lietuvybę?

ŽIVILĖ: Kadangi esu seniai “apsisprendusi už lietuvybę” ir niekad neabejojau tuo klausimu, vaidinimas tiktai atkreipė didesnį dėmesį į lietuvybės ir lietuvio egzilo problemas ir sudarė progą apie tas problemas giliau pagalvoti. RIMVYDAS. Aš seniai jaučiau, kad esu lietuvis ir kad mano gyslose teka tikras lietuviškas kraujas. Lietuvybė yra mūsų dvasios turtas. Jos neįmanoma parduoti už ką nors geresnio ar brangesnio.

MARYTĖ: Ir lietuviškas žodynas praplito, nes ištisas kartojimas scenų, taisymas ir keitimas, retus ir negirdėtus žodžius paliko kasdieniniam vartojimui.

KLAUSIMAS: Ar labiau supratai pasaulio politiką?

ŽIVILĖ: Pasaulio politikos nusistatymai bei jo nejautrumas Lietuvos klausimu buvo pakankamai aiškūs ir prieš vaidinimą. Šiuo atžvilgiu nieko naujo nepajutau.

RIMVYDAS: “Curriculum vitae” parodo, kad pasaulio politika yra kaip tos dėžės ant scenos. Jos kilnojamos, nešiojamos ir numetamos, taip kaip ir didžiųjų tautų politika. Politika yra žmonių apgaudinėjimas ir laisvių uždarymas. Mažosios tautos yra kaip tos dėžės...