PSICHINIAI NEGALAVIMAI... IR TAUTYBĖ, LIGONINĖS, MASINĖ NEUROZĖ, MAISTAS IR RAMINANTYS VAISTAI
V. KLEIZA: Šis klausimas — dr. Liaugminui. Jūs minėjote, kad tarp tėvų ir vaikų turi būti artimesni, šiltesni ryšiai. Man įdomu, kiek tautiškumo klausimas prisideda prie šitų ryšių stipresnio sudarymo ar, iš kitos pusės, gal sukelia tą konfliktą, kadangi tėvai daugiau ar mažiau pasisako už lietuviškumą, vaikai jau auga šio krašto kultūroje ir tam tikra prasme yra sukeliamos problemos, kurios tikrai prie stipresnių ryšių neprisideda. Įdomu, ar yra koks nors būdas, kaip tą problemą būtų galima išspręsti.
PROF. LIAUGMINAS: Tautiškumo sąvoka nelygi tautiškumo sąvokai. Aš turiu prieš akis vieną pavyzdį. Viena apie 12 metų mergaitė turėjo kleptomaniją — ji vogdavo viską ir iš visur, ir meluodavo, kur tik pasisekdavo. Ir pirmą tokį incidentą ji turėjo seselių mokykloje. Mokykloje joms davė piešti vėliavą. Namuose, aišku, ir šeštadieninėje mokykloje ji piešdavo vėliavas. Tėvai irgi labai tautiškai nusiteikę ir veikėjai visuomenėje. Ir kai pasakė nupiešti vėliavą, aišku, ji nupiešė lietuvišką. Seselė ją taip smarkiai užpuolė, taip smarkiai išniekino prieš visą klasę, kad ji nežino, kur ji gyvena ir t. t. (Nežinau, ar jos buvo lietuvės, ar ne). Tai ta mergaitė ir gavo kompleksą... Iš kitos pusės, toks tautiškumo ugdymas, kad Lietuvoj viskas gerai buvo, ... ten aukščiausi kalnai, ten aukščiausios bažnyčios — tai nuteikia vaiką negatyviai šio krašto atžvilgiu. Reikia pasakoti, kad čia mes turim, ko ten neturėjome. Čia mes turime daug patogumų, bet neturim laiko, visi skuba, bėga, neturi laiko vienas su kitu susieiti ir pasikalbėti. Toks "ura" patriotinis auklėjimas vaiką įstato į konfliktą mokykloj su vietine atmosfera, su kitais vaikais.
Tas būtų neigiamas reiškinys. Yra kiti pusiau neigiami reiškiniai. Pastebėta, kad, kur didesni lietuvių sambūriai ir kur lietuviškai visi kalba, ten vaikai vengia kalbėti lietuviškai, kai tuo tarpu vaikai, kurių tėvai gyvena už lietuviškų kolonijų — tai paradoksiškai skamba — kalba lietuviškai prie amerikiečių drąsiau. Kodėl? Kodėl vaikas vengia tos tautinės kultūros? Dėl to, kad kaimynas, kuris čia gimęs, yra prasigyvenęs turtingiau, o tavo tėvas tik sargas, arba fabrike dirba — tai į jį žiūri, kaip į žemesnį. Tai vaikas nori pakilti aukščiau, pakilt iki kaimyno vaiko lygio. Dėl to jis truputį gėdinasi kalbėti. Nuosekliai skiepijant tautybę, tautybė suriša vaiką su tėvais.
V. KLEIZA: Šis klausimas — prof. Bieliauskui. Ar, Jūsų manymu, mūsų visuomenė šiuo metu neišgyvena tam tikros masės neurozės ar bent tam tikro sutrikimo? Kai kuriuos reiškinius yra labai sunku išaiškinti stebint mūsų lietuvišką visuomenę — ar tai mūsų nusistatymą santykiuose su kraštu, ar tai civilinių teisių klausimą... Kartais lyg pasireiškia baimės kompleksas ir tai gal yra masės neurozė. Įdomu, ką Jūs galvojate.
PROF. BIELIAUSKAS: Gyvename pasikeitimo laikais. Kai II Vatikano suvažiavimas praėjo ir pradėjo keisti Bažnyčią, viskas pradėjo keistis. Mes gyvename pasikeitimo laiku. Žmonės, kurie patenka į tokį pasikeitimo laikotarpį, pasijunta labai nesaugūs, nes nėra tikro atsakymo nei kaip vienaip ar kitaip eiti. Bažnyčioj dabar yra dvi grupės: viena — konservatyvi: kas buvo, tas ir bus, lotyniškai kalbėsim, niekas nesikeičia, ir mes nesikeisim; kita grupė, kuri viską keičia tik tam, kad keistųsi, nežiūrint, kas ten bebūtų. Yra trečia grupė. Ji vienintelė, kuri išliks Bažnyčioj ir kitur. Tai tie, kurie dabartiniu momentu gyvena tam tikrame neaiškume: mes nežinom ir neturim atsakymų. Lygiai tas pats tinka bendruomenei. Mes kalbėjom apie bendravimą su tauta (žr. "L. L.", liepos-rugpiūčio nr., 289 psl.), apie kitus dalykus ir mes norim gaut aiškų atsakymą. Turi būt aiškiai, tiesiai atsakyta, ką čia daryt su rasėm. Ar mes lietuviai turim įsijungt į šio krašto socialines problemas? Kokiu būdu gaut atsakymus. Atsakymo nėra, nieks tų atsakymų neturi. Reikia eit, įsijungt, eksperimentuot, žiūrėt, kas iš to pasidarys. Žmonės, kurie gyvena pasikeitimo metu, yra labai pažeidžiami, kadangi jie negali pernešti šito. Mano nuomone, tas pat yra pasidarę ir mūsų bendruomenėj. Žmonėms sunku gyventi. Bendrai mūsų bendruomenė iš ideologinio taško yra neteisingai pastatyta. Bendruomenė niekada neturėjo būti pastatyta politiniais pagrindais. Ii turėjo būt pastatyta vien tautiniu pagrindu. Šitą dalyką rašiau 1945 m., bet žmonės paskaitė ir numetė. Kadangi ji sudaryta politiniu pagrindu, ji neefektinga. Ji tuoj susiskaldo... Jeigu nepasuksim laikrodžio pirmyn, tai iš lėto sau išvystysim psichinį konfliktą, kuris ves prie neurozės ir kitų dalykų. Tai ir yra, ką mūsų bendruomenė šiandien pergyvena. Mes norim ir nenorim įsijungti į Amerikos gyvenimą. Tas gerai Don Juano operoje, bet gyvenime taip neina.
ROMAS SAKADOLSKIS: Ar dabartinė situacija — kas liečia valstybines ligonines — yra pateisinama, žiūrint Jūsų akimis? Daug kas teigia, ypatingai dabar, kad šitos ligoninės iš tikrųjų yra ne ligoninės, bet tik vieta žmonėms uždaryti, kur ligoniai labai mažai yra pasiekiami bet kokia terapija ar pagalba.
PROF BIELIAUSKAS: Prieš dvejus metus Columbus, Ohio, mes turėjome diskusijas, kuriose norėjome nustatyti, kaip reikia pagerinti bepročių ligonines. Pradžioj sprendėm, kad mes panaikintume visas tas ligonines. Tai ką daryti su tais žmonėmis, kurie yra pavojingi visuomenei? Mes nutarėm, kad padidintumem kalėjimus; paskui pamatytumėm, kad taip negerai, mes grįžtumėm prie 18 šimtmečio, kada Pinelis ir kiti pamatė, kad negalima kalėjimuos laikyti, tai mes vėl atidarytumėm bepročių namus. Visa blogybė yra ta, kad bopročių namuos visam pasauly yra ta pati sistema... Tie namai kažkas tai fantastiško. Kur jūs tik nuva-žiuosit — Vokietijoj, Šveicarijoj, Prancūzijoj, Amerikoj — ta pati sistema, visur taip pat gydoma, nes viskas Bloylerio įtakoje padaryta. Tos pačios kvalifikacijos, kaip pacientas priimamas, kaip su juo elgiamasi — tai yra tarptautinis anachronizmas... Jie neatlieka savo funkcijos; jie turėtų būti pataisyti, bet be jų neįmanoma išsiversti, nes tiems žmonėms reikia pagalbos ir jie gali būti pavojingi tiek sau, tiek visuomenei. Dabar yra daugiau daroma, negu anksčiau. Ar žinote, iš kur valstybė lengviausiai nukerpa lėšas? O gi iš psichiniam sveikatingumui skirtinų lėšų, nes psichiniai ligonys negali gintis... Tie iš mūsų, kurie esame sveiki, turi daugiau tuo susirūpinti. Tai yra sveikų žmonių kaltė, kad psichinės ligoninės gerai nefunkcionuoja.
R. SAKADOLSKIS: Čikagoje yra bandomi vadinamieji "halfway houses", namai, kuriuose ligoniai, kurie nėra pavojingi, bet negali pilnai funkcionuoti, yra mokomi ir kartu gydomi terapijos pagalba. Ar šis būdas nebūtų dalinai pigesnis? O gal dalis valstybinėse ligoninėse esančių žmonių neturėtų ten būti visą savo amžių?
PROF. BIELIAUSKAS: Žinoma, kad būtų daug geriau. Dabar panašiai daroma. Pavyzdžiui, Ohio valstybėje yra bandomi "county homes". Šiuose namuose gyvena žmonės, kuriems nereikia ligoninės, bet nėra kur jų dėti. Žinote, kad, bepročių ligoninėse, berods, beveik 20% pacientų yra seneliai. Dabar bandoma įsteigti daugiau slaugymo namų, nes žmonės, atsiradus "medicare" pašalpai, gali patys apsimokėti. Cincinnati mieste yra bandoma "companion therapy" (kompaniono terapija); kurios metu studentas rūpinasi vienu ar dviem pacientais, jis neturi ypatingo pasiruošimo, svarbu jo gera širdis; kitas, profesionalas, yra šalia, visad pasiruošęs padėti.
A. JANKAUSKAITĖ: Neseniai spaudoj skaičiau, kad manoma, jog daugelis psichinių ligų atsiranda dėl negero maitinimosi ir tam tikro netinkamo cheminio balanso organizme. Juk ir kaip tik chemikalais bandoma gydyti kai kurias psichines ligas. Ar visa tai tiesa?
PROF. LIAUGMINAS: Aš nemanau, kad maistas ir fiziologiniai faktoriai čia turi pirminę svarbą. Galėtų turėti, jeigu žmogus nusilpęs arba negauna kiek reikia vitaminų, jo organizmas nefunkcionuoja gerai, tai galėtų susilpninti jį, jei jis turėjo palinkimą, bet čia daugiau turėtų reikšmės socialinė įtampa, kurioje jis gyvena. Jam reikia kovoti, būna nusivylimas, jis nepasiekia savo tikslo, susidaro kliūtys, jis pasirodo silpnu, nori prasimušti kokiu nors būdu ir būdamas tokioj padėty jis pradeda dar didesnius tikslus sau statyti, paskui pradeda save žeminti — ir taip darosi ratas, kuris jį išmuša iš normalių vėžių.
PROF. BIELIAUSKAS: Cheminės priemonės yra naudojamos, bet ne gydymui. Aš nežinau nei vieno, kuris būtų joms išgydytas. Pacientams duodami vaistai, kad jie būtų prieinamesni. Jeigu jie anksčiau raudavosi plaukus ar draskydavo savo drabužius, dabar, gavę trankvilaizerių, ramiai sėdi ir žiūri į vieną tašką — tai ir viskas. Gerai, kad padeda, bet tai neišsprendžia problemos — jie lieka pacientai. O tie trankvilaizeriai yra naudojami tonomis. Net nepacientai juos naudoja. Vis tiek psichoterapija bus reikalinga, kur tik reikės naudoti žmogaus protą ir protu prieiti prie sprendimo. Kas spaudoj rašoma, yra teisinga: yra tyrinėjama, kad gal oras, gal maistas, o gal vanduo turi kokios reikšmės psichinėms ligoms. Tik nežinia, kokie bus tyrinėjimų rezultatai.
PROF. LIAUGMINAS: Mano manymu, trankvilaizeriai yra lazda raišam žmogui. Ar lazda pagydo jo koją, ar ne, aš nežinau, bet ji padeda tuo tarpu, kol jis pagis. Pamažu jam sakai, kad mažiau naudotųsi tais vaistais, ...ir dar mažiau... ir paskui jis pradeda pasiremti savo jausmais, savo samprotavimu, realybės tikru supratimu... ir pamažu tą lazdą padeda į šalį.
KUN. J. BOREVIČIUS: Man lankant lietuviškas kolonijas Kanadoje, JAV, Australijoje pastoraciniais sumetimais, ta pačia proga teko aplankyti ten ir psichiatrines ligonines... Lankydamas lietuviškas kolonijas Australijoje, buvau sostinėj, aplankiau Sveikatos Departamentą ir paklausiau: Ką jūs manot apie tų 15 tūkstančių lietuvių psichinį ir fizinį sveikatingumą, turint galvoj jų pergyvenimus. Sveikatos Departamentas man atsakė, jog, nežiūrint lietuvių išgyvenimų, sveikatos stovis yra nepaprastai gerame ir aukštame laipsnyje. Toks pats įspūdis man susidarė, lankant vienokias ar kitokias ligonines Toronte, o taip pat čia, Čikagoje.
PROF. BIELIAUSKAS: Išeina, kad Australija ir kiti kraštai, kurie mus įsileido, gerai padarė. Mes esam patys geriausi — geriausi, kokius tik galėjo įsileisti. Kiti buvo atmesti. Man atrodo, kad šitai reikia turėt galvoje. Jie turi pačią geriausią, pačią gaivalingiausią tautos grupę. Bet, paėmus tokią pačią grupę, man atrodo, kad daviniai būtų panašūs, bet aš linkęs žiūrėti su optimizmu.
R. SAKADOLSKIS: Norėčiau paklausti dr. Bieliauską: Ar jūs nemanot, kad emigracija, karas, ypatingai karas, jų nepaveikė ir iš dalies nesukėlė padaugėjimui psichinių sutrikimų pas lietuvius ir kitus tos generacijos, kuri tai pergyveno labai jauna, pvz. tarp 5-10 metų. Ar jūs nemanot, kad tai jiems turėjo įtakos? Jūs sakot, kad jokio skirtumo nėra tarp lietuvių ir amerikiečių.
PROF. BIELIAUSKAS: Kada žmogus patiria tuos visus sunkumus, organizmas išvysto tam tikrą reakciją spaudimui, įtampai. Ir kol ta įtampa yra, žmogus gali prisitaikyti ir gyventi. Ir man atrodo, kad mūsų karta ir dar jaunesnė prisitaikė... Ir žinot, kada jie pradeda lūžti? Tada, kai pradeda patogiai gyventi... Dabar, dabartiniu momentu, grynai stebėjimu remiantis. Mano karta, vyresnė ir jaunesnė iki šio laiko laikėsi, nes buvo įtampa, veržlumas dirbti, prasiveržti. Prasimušė, atsiekė ir sugriuvo. Tiktai tam tikras procentas žmonių, kurie pereina per labai skaudžius pergyvenimus, pereina per tam tikrą psichoterapiją — gyvenimo gydymą, kuris yra labai žiaurus, bet, išlikę, jie kažką išmoksta. Tai viena dalis, o kiti išvysto reakciją spaudimui ir tol, kol spaudimas yra, tai tvarkoj, bet kai spaudimas sumažėja — baigta, lūžta.
PROF. LIAUGMINAS: Dar pora žodžių, atsakant į tą patį klausimą, kaip karas paveikia žmones. Tiesa, bendra įtampa žmogų sustiprina. Tačiau kare kai kam pasitaikė turėti vadinamuosius traumatinius išgyvenimus: jeigu prie vaiko akių buvo sušaudytas tėvas ar kas nors išvilktas pusnuogis ir mušamas... — jeigu tie pergyvenimai buvo tikrai žiaurūs, tai jie atsiliepia. Bet ta visa įtampa, ieškojimas duonos ir jos neturėjimas, tai galėjo atsiliepti pozityviai. Mes esame atsparūs.