Kaip ji buvo parengta ir sutikta
KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. ].
Visoj Bažnyčios istorijoj, tur būt, joks kitas popiežiaus viešai paskelbtas nutarimas nesusilaukė tokios greitos ir stiprios reakcijos, kaip Pauliaus VI liepos 29 išleista "Žmogaus gyvybės" (Humanae vitae) enciklika, draudžianti ir toliau gimimų kontroliavimą dirbtinėmis priemonėmis. Reakcijos greitumas, žinoma, dalinai priskirtinas greitom žmonių susižinojimo priemonėm. Tačiau patį reakcijos pobūdį — pasisakymus ne tik už, bet ir prieš — iššaukė pats klausimo opumas bei popiežiaus nutarimo aplinkybės.
Klausimo opumas yra savaime suprantamas: gimimų kontroliavimas liečia: 1) pačius intymiausius vedybinio gyvenimo partnerių santykius bei jų šeimos prieauglį ir 2) visuotinai svarbų žmonijos gausėjimą.
Popiežiaus nutarimų aplinkybės buvo tokios: viešajai opinijai vis labiau atkreipiant dėmesį į žmonijos gausėjimą, tobulėjant dirbtinėms gimimų kontroliavimo priemonėms, plečiantis jųjų vartojimui, pagaliau ir vis labiau vystantis teigiamesnėms pažiūroms į Vedybinį gyvenimą, Katalikų Bažnyčia turėjo tarti savo žodį vedybinės moralės klausimais. Iki tol galiojo Pijaus XI ir Pijaus XII draudimai vartoti bet kokias dirbtinas priemones gimimams reguliuoti.
II Vatikano suvažiavimo pradžioj persvarstymo reikalą iškėlė melkitų patriarchas Maximos IV, kanadietis kardinolas Leger ir belgų kardinolas Suenens. Išėmęs iš suvažiavimo kompetencijos, popiežius šio klausimo svarstymą pasiėmė pats, pagalbon pasikviesdamas specialistų komisiją. Komisija nepriėjo vieningos nuomonės, bet didele dauguma (70 iš 84) buvo už draudimo atliuosavimą. Popiežius vis žadėjo paskelbti nutarimą, bet vis delsė. Tuo tarpu milijonai žmonių turėjo gyventi, tūkstančiai kunigų turėjo besiteiraujantiems patarti. Nors popiežius buvo pasakęs, kad, ligi jis nutars, draudimas tebegalioja, visa eilė ne tik eilinių, bet ir tarptautinio masto teologų ėmė kitaip argumentuoti, visa eilė išpažinčių klausytojų ėmė tikintiesiems kitaip patarti, pasinaudodami dėsniu, jog nuostatas, kuriuo suabejojama, nesaisto; pagaliau vienas kitas, vyskupas, pvz. Miuncheno kardinolas Doepfner, išleido tam tikras laikinas laisvesnes pastoracines gaires.
Popiežiaus gi nutarimas buvo laukiamas, bet griežtas uždraudimas — nesitikėtas svariai Bažnyčios — tikinčiųjų, kunigų, teologų ir pačias hierarchijos — daliai. Nemaža vyskupų ir net kardinolų pakartotinai popiežiui patarė draudimo nebepakartoti. Vis dėlto draudimas buvo paskelbtas — lygiai toks pat, kaip anksčiau.
ENCIKLIKA
Enciklikoje popiežius pareiškė, kad žmonėms žymiai pagausėjus pasauly, pasikeitus ekonominėms, darbo ir auklėjimo sąlygoms, taip pat ir pačioms pažiūroms į moterį, į vedybinę meilę ir vedybinio akto prasmę, o ypač žmogui apvaldžius gamtos jėgas ir net savo kūną. Bažnyčiai, turinčiai kompetenciją moralės klausimuos, reikia naujai persvarstyti vedusiųjų pareigas, ypač kiek jos liečia gimimų kontroliavimą. Priminė, jog tam tikslui buvo sudaryta komisija, kurios išvados vis dėlto negalėjo būti laikomos galutinėmis, nes nebuvo vienbalsio sutarimo, o ypač dėl "tam tikrų sprendimo kriterijų,... kurie nutolo nuo mokomojo Bažnyčios autoriteto pastoviai ir tvirtai pateikiamo moralės mokslo". Po išsamių studijų buvo prieitos sekančios išvados. Į žmogų reikia žiūrėti visuotiniu žvilgsniu, pagal kurį vedybos yra Dievo įsteigta institucija. Joję vedusieji dovanojasi viens kitam ir linksta į savo būtybių susivienijimą, siekdami bendradarbiauti su Dievu gimdant ir auklėjant vaikus. Vedybinis aktas turi dvi neperskiriamas prasmes: vienijimosi ir gimdymo. Todėl "kiekvienas moterystės aktas privalo būti atviras gyvybės perdavimui". Į šį dėsnį turi būti atsižvelgta, net atsakingai ir išmintingai ribojant vaikus. Dėl to abortas ir sterilizacija yra uždrausti, o "taip pat kiekvienas veiksmas, kuriuo prieš vedybinį aktą, laike jo ar po jo, vystantis natūraliom pasekmėm, siekiama kaip tikslo ar kaip priemonės, nepradėti naujos gyvybės".
Leidžiama naudotis natūraliais nevaisingumo periodais, bet ir tai ne nuolatos ir tik iš tikro reikalo vengiant vaikų. Taip pat leidžiama gydantis naudotis medicininėmis priemonėmis, nors jos ir kliudytų naujai gyvybei prasidėti.
Valstybių valdžios yra prašomos užlaikyti viešąją moralę. Mokslininkai yra skatinami toliau tyrinėti galimybes gimimus kontroliuoti naudojantis natūralaus nevaisingumo periodais. Vedusiųjų poros yra raginamos enciklikoj išdėstytiems nuostatams paklusti, kunigai — juos tiksliai aiškinti, o vyskupai — šį mokslą saugoti bei jo tobulam užlaikymui puoselėti visas galimas ekonomines, kultūrines bei socialines sąlygas.
REAKCIJA
Reakcija į encikliką buvo greita ir stipri — ir tai ne iš kitų, bet pačių katalikų. Atsiliepimai buvo ir tebėra gausūs.
Vyskupai, su kai kuriom išimtim, viešai pakluso ar bent viešai neprieštaravo enciklikai. Į juos gi pačioj enciklikoj (o taip pat slaptu raštu) buvo kreiptasi ją paremti. Vieni, žinoma, iš širdies pritarė enciklikai: jie gyrė popiežių už drąsą, dėkojo jam už aiškų žodį (pvz. Airijos kardinolas Conway), patys išreiškė savo paklusnumą ir ragino kunigus bei tikinčiuosius paklusti. Kiti buvo santūresni: net pareikšdami savo ištikimybę popiežiui, pastebėjo, jog ši enciklika nėra neklaidinga, kad popiežiui reikėjo daugiau konsultacijos, kad žmonėms ir kunigams sunku encikliką išaiškinti ir priimti (Miuncheno kardinolas Doepfner), o kai kurie, vietoj aiškaus raginimo paklusti, tikinčiuosius teskatino "savo sąžines formuojant, atsižvelgti į enciklikas" (olandų kardinolas Alfrink). Bet buvo ir tokių, kurie aiškiai pasisakė nepaprastai nustebę tokiu popiežiaus sprendimu (Kroonstado vysk. Van Velsen, O. P.), o pora olandų vyskupijų valdytojų tikintiesiems patarė ir toliau patiems apsispręsti.
Krikščioniskų vedybų šventumas sudaro ypatingą rūpestį Bažnyčios mokomajai misijai... Šis rūpestis atsispindi popiežiaus Pauliaus VI naujoj enciklikoj... Mes, JAV vyskupai, jungiamės su juo, ragindami savo kunigus ir žmones nuoširdžiai priimti tai, ką jis moko, nuodugniai studijuoti ir to šviesoj suformuoti savo sąžines.
— JAV vyskupai
Taigi, Pietų Afrikos arkivysk. D. Hurley teigimu, "mes negalime slėpti to fakto, kad yra vyskupų, kuriems enciklikoj išvedžioti argumentai neatrodo įtikinantys ir kurie jaučia, jog turėjo būti pilnesnė ir atviresnė konsultacija dėl šios problemos". Jis patarė vyskupams susieiti ir grupėmis reikalą aptarti.
Spaudoj pasirodžiusiomis žiniomis, 75-80% katalikų teologų yra už draudimo panaikinimą. Nedaug teologų pasisakė už popiežiaus nutarimą (kaip pvz. prel. A. Vaughan, Amerikos Katalikų Teologų Sąjungos prezidentas). Daug gausesni buvo pavieniai ir grupiniai teologų pasisakymai prieš encikliką: jų tarpe tarptautinio masto moralės ir dogmatinės teologijos ekspertai B. Haering (parašęs monumentalinį "Kristaus įstatymo" veikalą), J. Noonan (monumentalinio veikalo "Contraception" autorius), Karl Rahner, Hans Kűng (pavadinęs encikliką nauju "Galilejo atveju"), 500 JAV katalikų teologų, filosofų ir kt. Jųjų teigimu, besiremiančiu II Vatikano nutarimais. Bažnyčioje yra pakankamai stipriai įsivyravusi argumentais paremta pažiūra, kad ne kiekvienas vedybinis aktas turi būti atviras naujos gyvybės atsiradimui: jis tam tikrais atvejais gali būti nukreiptas ir tik į kitą vedybinio gyvenimo tikslą — tarpusavio meilės išreiškimą; todėl bent kai kuriais atvejais yra leistina vartoti ir dirbtines gimimų kontroliavimo priemones.
Daug kas pasisakė prieš būdą, kaip buvo prieita prie šioj enciklikoj paskelbto nutarimo.
AUTORITETO PROBLEMA
Nors ir kaip yra svarbi gimimo kontrolės moralė, visas šios enciklikos tebesitęsiąs epizodas liečia dar kitą — gal net dar svarbesnį — vienų vieno popiežiaus autoriteto klausimą. Sąmoningai sakome vienų vieno dėl to, kad šį moralės klausimą visai Bažnyčiai apsiėmė išspręsti pats vienas popiežius: esminiai — be vyskupų, be teologų ir be tikinčiųjų. Tiesa, jis sudarė patariamąją komisiją, bet jos daugumos išvadų nesekė; jis leido norintiems vyskupams pasisakyti raštu, bet sprendė pats, be jų — ir bent dalinai prieš jų nuomones, prieš tarptautiniai žymių teologų svarias pažiūras ir prieš daugelio sąmoningų tikinčiųjų įsitikinimus, patirtį ir praktiką.
Tas vienų vieno popiežiaus autoriteto naudojimas gal ir buvo galimas pereitais šimtmečiais, kada monarchinė laikų dvasia istoriniai suprantamais motyvais labai pabrėžė popiežiaus primatą. Tačiau tie laikai jau praėję. Paties popiežiaus Pauliaus VI pasakymu, visa Bažnyčia ima vis labiau suvokti save. Ji nėra vien popiežius, bet ir vyskupai ir tikintieji. II Vatikano suvažiavimas oficialiai pripažino Bažnyčios vadovaujančią galią glūdint, šalia popiežiaus, ir vyskupuose — jų solidariame kolegiškume. Be to, II Vatikano suvažiavimo dokumentuose yra daug ženklų, toliau nušviečiančių kitą krikščioniškos bendruomenės tikrovę, jau nuo seno vadinamą sensus fidelium, t. y. tikinčiųjų galią - nuovoką suvokti, kas tiesa. Reaguojantieji į popiežiaus encikliką kaip tik pasigenda jo sprendime pilnesnio vyskupų ir vedybine patirtimi besiremiančių tikinčiųjų atsiklausimo. Pabrėžiama, kad nutarimas ne tik neatsižvelgia, bet tiesiog prieštarauja daliai kardinolų ir vyskupų nuomonėms, teologų augančiai daugumai (priskaitoma apie 80%), paties popiežiaus sudarytai specialistų komisijos daugumai (70 iš 84), III Pasauliečių Apaštalavimo Pasauliniam Kongresui, daugelio katalikų ir kitų krikščionių nuovokai bei praktikai, pagaliau ir daugeliui kitų krikščionių bažnyčių nutarimams.
Romos katalikai privalo gerbti popiežiaus autoritetą ir jo nutarimus. Asmeninė sąžinė negali aplenkti tokių autoritetingų pranešimų, kaip popiežiaus laiškų. Tačiau, kiek tat liečia vedybinio gyvenimo normas, yra daug faktorių, kurie apsprendžia asmeninę sąžinę, kaip pvz. tarpusavė meilė, sąlygos šeimoj ir socialinės aplinkybės... Diskusijos apie šią encikliką gali pagelbėti geriau suprasti autoritetą Bažnyčioj ir jį tinkamiau naudoti.
— Olandijos vyskupai
Taip pat pastebima, kad, paties Pauliaus VI noru, ši enciklika nėra paskelbta ex catedra, t. y. nėra neklaidinga. Pridedama, kad istorijoj pasitaikė panašaus pobūdžio popiežiaus nuostatų ir potvarkių, kurie vėliau buvo atšaukti ar net rasti klaidingi: pvz. 1302 m. Bonifacijus VIII iškilmingai paskelbė, kad "kiekvieno žmogaus išganymui yra visiškai būtina priklausyti Romos popiežiui" (dabar pati Bažnyčia skelbia, kad net Katalikų Bažnyčiai nepriklausantys gali būti išganyti); 1185 m. Urbonas III iškilmingai ir griežtai uždraudė už paskolinimą imti palūkanas, nes tai nuodėmė (dabar visus bankininkus reikėtų už tai pasodinti į kalėjimą), o 1832 m. Grigalius XVI pažiūrą apie žmogaus sąžinės laisvę pavadino "klaidinga... ir dar tiksliau — kliedėjimu", t. y. tą pačią pažiūrą, kurią pats dabartinis popiežius Paulius VI patvirtino, patvirtindamas II Vatikano visų vyskupų suvažiavime priimtą dokumentą apie religinę laisvę... (Kaip į kiekvieną valdžios įstatymą, taip ir į popiežiaus nuostatą reikia žiūrėti iš istorinės perspektyvos. Tik supratus anų laikų aplinkybes ir idėjas, galima suprasti ir įvertinti tiek valdžios, tiek popiežiaus praėjusių laikų nuostatų prasmę ir reikšmę.)
Enciklika — kiek tai liečia jos nutarimą — yra Pauliaus VI balsas: ji vargiai laikytina vyskupų kolegiškumo ir tikinčiųjų nuovoką išreiškiančiu balsu. Dalis Bažnyčios, kuri yra sąmoningai jautri toms bažnytinėms tikrovėms, pastebi tą stoką bei dėl jos kylančius enciklikos trūkumus ir į tai reaguoja.
Tas reagavimas nėra hedonistų, išdidžiųjų, nepaklusniųjų balsas. Negalima sakyti, kad enciklikos kritikų tarpe tokių visai nebūtų, bet taip pat negalima tvirtinti, kad visi jie tokie yra. Yra giliai jautrių bažnytinei tikrovei — ir kaip tik dėl to taip kalbančių. Ne be reikalo kardinolas Alfrink sako, kad schizmos nebus. Schizmos tikrai nebus, nes čia reaguoja dalis Bažnyčios — nebent bažnytinė vadovybė ims labiau vertinti išleistą normą, negu Bažnyčios dalį. Čia kalba dalis sąmoningos Bažnyčios: ir jei ji taip ir toliau jausis, ji nebus nutildoma.
Paulius VI sakėsi, spręsdamas šį klausimą, jautęs atsakomybės naštą ir daug kentėjęs. Toj kančioj jį užjaučiam. Negalima nei abejoti jo gera valia, pastangomis, nei enciklikoj išreikštais principiniais vedybinio gyvenimo šventumo idealais. Tačiau klausimas eina apie kai kuriuos svarbius praktiškus tų principų pritaikymus. Tad, suprantant tą patirtą popiežiaus kančią, nesulaikomai kyla klausimas: O kas būtų buvę, jei jis būtų pasidalinęs sprendimu su savo broliais vyskupais, kuriems irgi pavesta kolegiškai ir solidariai vadovauti Bažnyčiai? Kas būtų buvę, jei dar daugiau ir atviriau būtų buvę atsižvelgiama ir į vedybinę tikrovę giliai patiriančių Bažnyčios narių išmintį? Gal tada popiežiui ir kančia būtų buvus mažesnė, gal ir atsakomybės našta būtų lengvesnė, gal ir tiesa būtų buvus matyta iš daugiau pusių, gal — pagaliau —- ir ši daugeliui kitiems skausmą suteikusi ir tebesuteikianti krizė būtų buvus išvengta.