POVILAS DILYS
I
Svarbūs yra tarp krikščionių beužsimezgą geri — sakytume, krikščioniški — santykiai. Svarbios yra ir juos aptariančios gairės, o taip pat ir kitų nuomonės apie jas. II Vatikano suvažiavimas išleido tokias visuotines gaires katalikams. Ką apie jas galvoja kiti krikščionys? Į tai atsako lietuvis evangeliku kunigas, šiame numeryje pats svarstydamas, o sekančiame peržvelgdamas kitu žymiųjų protestantų pasisakymus.
Mūsų XX amžius neabejotinai įeis į Bažnyčios istoriją kaip ekumeninis laikotarpis. Žodis "ekumenizmas" buvo seniau mažai vartojamas, bet dabar, ekumeniniam sąjūdžiui įgaunant vis didesnę reikšmę, girdime apie jį beveik kiekviename bažnytiniame susirinkime. Pradžioje ekumeniniu, t. y. bažnytiniu supratimu, visą žmoniją liečiančiu veiksmu, galėtume pavadinti tik pasaulinį misijos sąjūdį, bet greit po I Pasaulinio karo "ekumenizmu" vadiname jau specifinius santykius pačioje Bažnyčioje, t. y. susitikimus su kito krikščioniško tikėjimo broliu, pasikeitimą mintimis, bandymą neapriboti Bažnyčios veiklos vienos valstybės ribose, žiūrėti į kiekvieną bažnyčią iš tarptautinio taško, artėti dvasiniai, o visa tai daryti dėl vieno kilnaus tikslo: pildyti paties Jėzaus Kristaus maldoj išreikštą troškimą: "Kad visi būtų viena" (Jon. 17, 21).
Naujas ekumeninis įsisąmonijimas įsigalėjo bažnyčioje, ir todėl dabar kalbame apie modernų ekumeninį judėjimą. Į tą sąjūdį paskutiniu laiku su nepaprasta dinamika įsijungė Romos Katalikų Bažnyčia. To veikimo apvainikavimas yra Antrojo Vatikano suvažiavimo III-sios sesijos pabaigoje, 1964 m. XI. 21 d., Romoje paskelbtas Dekretas apie ekumenizmą (Decretum de oecumenismo).
Robert McAfee Brown kelią iki Dekreto vadina "Romos keliu" (žr. jo The Ecumenical Revolution; An Interpretation of The Catholic - Protestant Dialogue, 1967, priedas). Anksčiau Romos Katalikų Bažnyčioje viešpatavo neigiamas nusistatymas ekumeninėms pastangoms už tos Bažnyčios ribų. Popiežius Benediktas XV buvo pakviestas dalyvauti pirmame pasauliniame Tikėjimo ir Tvarkos ("Faith and Order") kongrese. 1919 m. V. 16 d. jis labai šiltai priėmė Episkopalų Bažnyčios atstovus iš JAV, bet jo atsakymas buvo neigiamas: "Romos Katalikų Bažnyčios doktrina ir praktika bažnyčios vienybės atžvilgiu yra žinoma; todėl jai neįmanoma suplanuotame kongrese dalyvauti" (Dialogue On The Way..., red. G. A. Lindbeck, 1965, 186 psl. Panašiai skamba popiežiaus Pijaus XI 1927 m. enciklika Mortalium animos ir parėdymai apie katalikų laikyseną Pasaulinės Bažnyčių Tarybos suvažiavimų atžvilgiu (Amsterdame 1948 m. ir Evanstone 1954 m.).
Daugelio katalikų teologų ir pasauliečių troškimas aktyviai dalyvauti ekumeninėje veikloje susilaukė pilno įvertinimo ir pripažinimo pas popiežių Joną XXIII. Jo vardas jau įrašytas į Bažnyčios istoriją, kaip vieno didžiausiųjų XX-ajame amžiuje; jis yra taip pat gerbiamas daugelio nekatalikų su meile ir nustebimu. Jis įsteigė Krikščionių Vienybės Sekretoriatą, pasiuntė stebėtojus į
New Delhi Pasaulinės Bažnyčių Tarybos suvažiavimą, pakvietė nekatalikus, kaip stebėtojus, į II Vatikano suvažiavimą ir skatino juos reikšti savo nuomones bei sugestijas.
Tokioje pasikeitusioje atmosferoje pamažu susiformavo Ekumenizmo dekretas. įsidėmėtina, kad II Vatikano suvažiavime jis buvo priimtas milžiniška balsų dauguma: 2129 balsų — už, prieš — tik 64 (11 — susilaikiusių ar negaliojančių balsų).
Tas dekretas visų pirma yra katalikiškas pareiškimas, nurodantis katalikams kaip elgtis šių laikų ekumeniniame sąjūdyje. Netiesioginiai jis kreipiasi ir į kitus krikščionis, nes ten yra diskutuojami Romos Katalikų Bažnyčios santykiai su kitomis bažnyčiomis. Todėl šis dekretas yra savo rūšies universalinis XX amžiaus krikščioniškas dokumentas.
Manome, kad šį istorinės svarbos katalikų dokumentą reikia bešališkai įvertinti iš protestantų pusės. O ir lietuviams katalikams yra juk svarbu žinoti, ką apie jų Bažnyčios pareiškimą galvoja kiti krikščionys.
Pagal šį dekretą, "vienas pagrindinių visuotinio II Vatikano susirinkimo tikslų yra atstatyti vienybę tarp visų krikščionių" (Ada Apostolicae Sedis, commentarium oiticiale. t. 57, 1965, 90 psl.; lietuviškas vertimas: II Vatikano susirinkimo dokumentai, II dalis, 1968, 23 psl.). Todėl dekretas giria kiekvieną pastangą tam tikslui pasiekti, o ypatingai ekumeninio sąjūdžio ženklus. Dekretas tiesioginiai neapibrėžia, kas yra "ekumeninis judėjimas"; bet 4 paragrafe skaitome: " 'Ekumeniniu sąjūdžiu' yra laikomi darbai ir užsimojimai, suplanuojami ir organizuojami krikščionių vienybei ugdyti, žiūrint įvairių Bažnyčios reikalų ir laiko aplinkybių" (Actą..., 94 psl.; lietuviškas vertimas, 29 psl.).
Toks veikimas yra Dvasios malonės ženklas. Ta malonė gausiai veikia ir už Romos Katalikų Bažnyčios ribų; tarp atsiskyrusių brolių taip pat plečiasi vienybės idėja: "Ši malonė yra visur paveikusi labai daug žmonių. Šventajai Dvasiai veikiant, ir nuo mūsų atsiskyrusiųjų brolių tarpe vis labiau plečiasi sąjūdis visų krikščionių vienybei atstatyti" (Acta..., 90 psl.; liet. vertimas, 24 psl.).
Reikia pažymėti, kad čia dekretas ekumenizmą supranta daugiau kaip reikalavimą eiti prie vienybės, bet jame randame netiesioginius pareiškimus apie Pasaulinę Bažnyčių Tarybą. Dekrete ji nėra paminėta, bet kiekvienas, kuris yra susipažinęs su Pasaulinės Bažnyčių Tarybos pagrindais, supranta jų įtaką Dekreto formulavimui. Pavyzdžiui, įvade skaitome: "Šiame vienybės sąjūdyje, kuris vadinamas ekumeniniu, dalyvauja visi garbinantieji triasmenį Dievą ir išpažjstantieji Jėzų Viešpačiu bei Išganytoju" (Acta..., 90 psl., liet. vertimas, 24 psl). Tai yra niekas kita, kaip pagrindinė Pasaulinės Bažnyčių Tarybos tezė, priimta Amsterdame ir modifikuota New Delhi.
20 paragrafe dekretas vėl tą tezę cituoja: "Mūsų dėmesys, visų pirma krypsta į tuos krikščionis, kurie vieno Dievo- Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios — garbei viešai išpažįsta, kad Jėzus Kristus yra Dievas ir Viešpats, vienintelis Dievo ir žmonių tarpininkas" (Acta..., 104-105 psl.; liet. vertimas, 43 psl.).
Ekumeninė mintis II Vatikano suvažiavimui yra taip svarbi, kad net visa katalikų teologija privalo būti ja persunkta. Kunigų ir vyskupų prieauglis turi atitikti ekumeninę tikrovę. Todėl dekretas ragina: "Labai svarbu, kad busimieji ganytojai ir kunigai būtų gerai pasisavinę šitaip (t. y. ekumeniškai), o ne polemiškai išdėstytą teologiją..." (Actą..., 99 psl.; liet. vertimas, 35 psl.).
Dekretas ragina kiekvieną kataliką veikti ekumeniškai: "Šis šventasis Susirinkimas ragina visus katalikus įžvelgti laiko ženklus ir uoliai dėtis prie ekumeninio sąjūdžio" (Acta..., 94 psl.; liet. vertimas, 29 psl.). Dėl vis didėjančio įsijungimo džiaugiamasi: "Šis šventasis Sinodas su džiaugsmu mato, kaip katalikai vis labiau įsijungia į ekumeninę veiklą, ir skatina viso pasaulio vyskupus ją sumaniai puoselėti ir išmintingai jai vadovauti" (Acta..., 96 psl.; liet. vertimas, 31 psl.).
II Vatikano suvažiavimo dokumentuose Dekretas apie Ekumenizmą užima žemesnę vietą, negu Konstitucija apie Bažnyčią, bet, nežiūrint to, turi ypatingą teologinę reikšmę. Jeigu šio dekreto interpretacija išplaukia iš Konstitucijoje apie Bažnyčią paskelbtų pagrindų, tai taip pat šios konstitucijos išaiškinimas be Dekreto apie Ekumenizmą nebūtų nei pilnas, nei pilnai suprantamas. Popiežius Povilas VI aiškiai tai pareiškė, kada tie du dokumentai buvo paskelbti.
Dekrete apie Ekumenizmąsąvokos "ekumenizmas" ir "ekumeninis sąjūdis" yra skirtingai suprantamos. Ekumeninis sąjūdis yra judėjimas, pradėtas už Romos Katalikų Bažnyčios ribų, ir atsiskyrusieji broliai yra jo reprezentantai, kaip pvz. New Delhi formulavimo kartojimas. Ekumenizmas gi yra visuotinė idėja, dvasia, kuri yra gyva visų krikščionių tarpe, kuria persiimti privalo ir katalikai.
Toks skirtingų sąvokų naudojimas nėra atsitiktinis dalykas. Vatikano suvažiavimas nori čia rimtai pabrėžti, kad nėra ir negali būti dvigubo ekumenizmo, vieno Katalikų Bažnyčios, o kito kitur. Egzistuoja tik vienas paskutiniu laiku taip aktyviai veikiantis ekumenizmas. Romos Katalikų Bažnyčia tą vienintelį ekumenizmą pilnai pripažįsta. Tokį II Vatikano nusistatymą atskleidžia dekreto I skyriaus antgalvis: Katalikiškieji ekumenizmo pagrindai (De catholicis oecume-nismi principiis; Acta, 91 psl.; liet. vertimas, 25 psl.).
Čia reikia atkreipti dėmesį į faktą, kad dekreto projekto tas skyrius buvo pavadintas kitaip, būtent — Katalikiškojo ekumenizmo pagrindai. Bet galutinis tekstas buvo sąmoningai pakeistas tvirtinant, kad skleisti katalikiškąjį ekumenizmą yra tas pats, kaip ir išsižadėti ekumenizmo; tai reikštų, remti dvigubą ekumenizmą ir skaldyti jėgas (žr. kard. Jaeger, Das Konzildekret, 1965, 55 psl.). Po tokio stipraus pareiškimo atrodo labai keista, kad J. Slagis savo straipsnį apie šį dekretą pavadino "Katalikiškas ekumenizmas" (Mūsų Sparnai, Nr. 22, 1967, birželis, 22 psl.). Toks terminas teologiškai neegzistuoja.
Nežiūrint visų pastangų pozityviai įvertinti ekumeninį sąjūdį, privalome šioje vietoje pastatyti lemiamą klausimą, ar tikrai II Vatikano suvažiavimas su savo Konstitucija apie Bažnyčią, su savo pasisakymais apie nekatalikų bažnyčias ir religines bendruomenes neprieštarauja tikram ekumenizmui? Į šį klausimą bandysime atsakyti sekančiame "Laiškų Lietuviams" numeryje ir kartu padaryti apžvalgą žymių protestantų teologų pasisakymų apie Ekumenizmo dekretą. (Tęsinys sekančiame numeryje.)