■    Suvažiavimas Uppsaloj

     Ne tik dvasinis atsinaujinimas bei vienybė tarp krikščionių, bet ir socialinė žmonių gerovė, santaika tarp rasių, pagalba neturtingiems ir neišsivysčiusiems kraštams, karo sustabdymas Vietname — tokie tai buvo rūpesčiai, apėmę protestantų, ortodoksų ir kitų krikščionių sudarytos Pasaulio Bažnyčių Tarybos IV suvažiavimą liepos 4-20 Uppsaloj, Švedijoj.

     Nors Katalikų Bažnyčia oficialiai šiai Bažnyčių Tarybai nepriklauso, tačiau šiame suvažiavime daugiau negu bet kada dalyvavo ir katalikai — ir kaip oficialūs stebėtojai - patarėjai, ir kaip paskirti pilnateisiai Tikėjimo ir Tvarkos komisijos nariai. Ypač didelio atgarsio susilaukė italo jėzuito Roberto Tucci, Civilta Cattolica žurnalo redaktoriaus, kalba visai PBT ansamblėjai. Jis kalbėjo apie galimybę, jog ir Katalikų Bažnyčia galėtų įstoti į PBT, tik yra problemų: 1) struktūrinė, t. y. kaip Katalikų Bažnyčia turėtų būti atstovaujama (savo skaičiumi ji būtų pati didžiausia, turinti maždaug tiek narių, kiek visos PBT dabar priklausančios bažnyčios kartu); 2) perorientavimo, t. y. eiliniams tikintiesiems turėtų būti išaiškinama, jog įstojimu į PBT nėra atsisakoma savo tikėjimo savitumų (PBT neturi autoriteto, valdančio visas jai priklausančias bažnyčias, o teišleidžia rekomenduojamas, bet ne privalomas gaires).

     Uppsalos suvažiavimas pasisakė už artimesnį bendravimą su Katalikų Bažnyčia, ypač kovojant prieš socialinį ir ekonominį neteisingumą pasaulyje.

■    ... o kaip pas lietuvius?

     Jau II Vatikano suvažiavime dalyvavo protestantai stebėtojai, o Pasaulio Bažnyčių Tarybos IV suvažiavime Uppsaloj — katalikai stebėtojai - patarėjai. Tai matant, vis labiau imama pasigesti oficialesnių ryšių tarp lietuvių katalikų ir evangelikų organizacijų bei jų vadovybių.

     Rodos, jau yra atėjęs laikas, kad ir į didžiuosius religinių organizacijų kongresus ar sinodus būtų kviečiami kitų krikščionių vadovaujantys asmenys garbės svečiais, o į svarbesnius svarstomuosius suvažiavimus — jų atstovai - stebėtojai - patarėjai. Nuoširdžiu pasveildnimu, atvira kalba, dalyvavimu bendruose svarstymuose juk irgi ugdomas tarpusavis pažinimas ir glaudesni ryšiai, reikalingi visiems žmonėms, o tuo labiau krikščionims.

     Gal pirma taip krikščioniška galėtų būti Amerikos Romos Katalikų Federacija, šaukdama savo Kongresą spalio 26 Čikagoje?

■ Religinis centras

     Įvairiom progom mūsų spauda. Kunigų Vienybė, ALR Katalikų Federacija ir Ateitininkų Federacijos Taryba viešumon iškėlė lietuvių išeivių religinio centro reikalingumą. Jis buvo svarstomas liepos 18 ir Rytų Apygardos Lietuvių Kunigų suvažiavime Marianapolyje - Putname liepos 17-18. Ten teisingai pasisakyta: "Kadangi šis religinio centro steigimo tikslas yra pasauliečių aktyvesnis dalyvavimas Bažnyčios gyvenime, todėl ir galutinis jo sukūrimo planas paliktas pasauliečių iniciatyvai, bendradarbiaujant su Kunigu Vienybės centro valdyba" (Draugas, liepos 31). Vis dėlto, prieš steigiant šį centrą, dar turi išaiškėti jojo specialūs uždaviniai.

■ Religinis spausdintas žodis

     Užsiminus apie teologijos mažakraujystę JAV (žr. šio "L. L." nr. 347 psl.), kažkaip prisimena ir lietuvių išeivijoj pasireiškianti ne tik teologijos, bet ir aplamai religinio spausdinto žodžio mažakraujystė. Tiesa, retkarčiais pasirodo viena kita gilaus pasaulėžiūrinio ar religinio turinio knyga, kaip A. Maceinos "Niekšybės paslaptis" arba J. Girniaus "Žmogus be Dievo", bet tai tik retsvečiai.

     Dažnokai skundžiamasi, kad religinei knygai nėra plačios rinkos. Tiesa, bet religinė knyga nėra išimtis: nėra plačios rinkos jokiai knygai išeivijoj, o vis dėlto grožinės literatūros spausdinama daug daugiau. O spausdinama daugiau ne vien dėl to, kad daugiau ir perkama, bet ir dėl to, kad daugiau ir rašoma. Jei būtų daugiau aktualiai rašančiųjų religinėmis temomis, pasirodytų daugiau ir to pobūdžio knygų. Be to, per mažai gvildenami religiniai klausimai ir periodinėj spaudoj. Čia ir vėl susiduriama su pagrindine priežastimi, kurią galima būtų pavaizduoti vienu vieno kunigo posakiu: "Turiu daug plunksnų, bet nė viena nerašo .

     Plunksną turi vedžioti mąstantis ir sugebantis išsireikšti žmogus. Pasigesdami gilaus ir aktualaus religinio spausdinto žodžio, pasigendame tokių žmonių. O be gyvos gilios minties nebus nei religinio atgimimo, nebus nei jo iššaukiančių darbų.

■ Pasitarimai dėl kapinių

     Šv. Kazimiero lietuvių kapinių reikalams aptarti vasaros metu Čikagoj sušaukti pasitarimai, kuriuose dalyvavo ir tais reikalais susirūpinusių pasauliečių išrinkti atstovai, teikia daugiau vilties negu bet kada, kad bus atsižvelgta į žmonių pageidavimus.

■ Sava kalba savose pamaldose

     Iš Detroito pasklidusi žinia, kad tragiškai žuvusio kun. Br. Dagilio laidotuvėse prieš velionies, jo giminių bei lietuvių detroitiškių norus vysk. V. Brizgys laikęs mišias angliškai, sukėlė nemažą pasipiktinimo bangą ne tik Detroite, bet ir kitur. Iš vysk. V. Brizgio laiško Darbininkui (liepos 24) aiškėja, jog tada buvo susidariusi kebli situacija, nes mišios buvo laikomos ne jo vieno, bet koncelebracijos būdu kelių kunigų, kurių tarpe buvo pora amerikiečių.

     Tokiu atveju nepasitenkinimas turėtų būti nukreiptas kitur — į liturginių potvarkių leidėjus bei prižiūrėtojus, nepramatančius ar neprileidžiančius dviejų ar, reikalui esant, net ir daugiau kalbų vartojimo mišiose. Šiuo atveju, esant didelei lietuvių daugumai, nors jų tarpe pasitaikė ir amerikiečių, mišios galėjo būti laikomos lietuviškai su vienu kitų amerikiečių įsiterpimu angliškai.

     Kun. B. Dagilio brolis Antanas Darbininke (VIII. 7) teigė, kad jau "3 dienos prieš laidotuves viskas buvo susitarta su kun. kleb., kad laidotuvės bus lietuviškos... Tačiau šeštadienio rytą kažin kas reikalą patvarkė taip, kad laidotuvių mišios ir kitkas buvo laikoma anglų kalba".

■ Akiračiai: nauji, bet ar atviri?

     Šią vasarą pasirodžiusio naujo lietuvių išeivių laikraščio Akiračiai leidėjai vedamajame pasisakė, jog dabartinėj spaudoj "ne visoms pažiūroms pakedenti randa vietos" ir todėl apsisprendė "naudotis spaudos laisve taip, kaip ir kiti naudojasi: susiorganizuoti savo priemones... užimti bent kai kuriems tiems mūsų visuomeninio mąstymo takams, kurių kiti vengė". Leidėjai nepasako, kas tie vengiami takai yra, bet iš pirmajame nr. spausdinamos medžiagos nėra taip sunku tai suvokti, nes jame bent 8 psl. (iš 16) ištisai skiriami informacijai apie Lietuvą bei išeivių santykiams su ja nagrinėti; be to, iškeliama nemaža "ne taip malonių" išeivijos visuomeninių (tikrų ar tariamų) negerovių.

     Tiesa, mūsų spaudoj reikia dar daugiau objektyvios informacijos apie Lietuvą ir reikia aiškintis dėl mūsų santykių su ja... Negalima taip pat nuneigti tam tikro mūsų spaudos didesnio ar mažesnio "vienmintiškumo".

     Kiek iš pirmojo numerio galima spręsti, Akiračiai duos daug informacijos apie Lietuvą, o tą numerį suredagavusiųjų rašiniai jau dabar užima aiškią poziciją platesniam bendravimui su kraštu. Kyla klausimas tik dėl Akiračių pavadinimo "atviro žodžio mėnraščiu": Ar jie tikrai bus atviri ir kitaip galvojantiems? Pirmajame numeryje nėra jokių diskusijų, kuriose dalyvautų skirtingai galvoją; dar svarbiau — redakcija lyg privilegijuoja "kaip ji" galvojančius, leisdama jiems pasirašyti slapyvardžiu, o "straipsniai, su kurių turiniu redakcija nesutinka, spausdinami tik pasirašyti". Su tokiu privilegijavimu ir apribojimu Akiračiai vargiai gali išplėsti mūsų spaudos laisvę, kurios sakosi pasigedę.

     Toks pirmasis susipažinimo įspūdis su naujuoju leidiniu. Tik ateity bus galima tiksliau pasverti Akiračių įnašą lietuvių visuomenei.