Spausdinti

JAUNYSTĖ

Kai daugiau neigiamų idėjų, ieškančiam proga tikėti stipriau

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

    Šią vasarą turėjau puikią progą studentų ateitininkų stovykloje Lake Ariel, Pennsylvanijoje, artimiau pabendrauti su lietuvių jaunimu, studijuojančiu JAV ir Kanados universitetuose. Norėdamas juos geriau pažinti, užmezgiau su jais artimesni pokalbį apie aktualius religijos klausimus: tikėjimą, permainas Bažnyčioje, šių laikų sąlygas tikėti... Į visą eilę mano klausimų raštu atsakė šešiolika studentų (berniukų ir mergaičių buvo maždaug po tiek pat).

Ar gerai, kad Katalikų Bažnyčioje vyksta reforma?

    Visi vienbalsiai atsakė, kad gerai. Kai kurie išreiškė savo entuziazmą šauktukais, pakartojimu “gerai, gerai”, arba pridėdami “labai”.

Kas gera toje reformoje?

    Daugiausia kartų buvo išvardintas didesnis krikščionių sąmoningumas (5), liturginiai pakeitimai (5) ir pasninko panaikinimas (3). Pavyzdžiui: “gilesnis įsijautimas”; “padaro, kad tikintys žmonės galėtų lengviau suprasti tikrą religinę reikšmę”; “artimesnis bendravimas per mišias — giesmes, atsakymai...”

    Po vieną kartą buvo suminėta: Bažnyčios priartėjimas “prie mūsų generacijos”, pasauliečių svarbesnė vieta Bažnyčioj, jos sumodernėjimas, jos atsisakymas “dogmų ir mitų”, seselių vienuolių drabužių pakeitimas.

    Vienas studentas tiksliai visas geroves apibūdino šiais žodžiais: “priartėjimas prie Dievo ir Bažnyčios humanizacija”.

Ar yra kas blogo?

    Tik vienas parašė, kad nieko blogo nėra, o du nieko neatsakė. Penki suminėjo, kad reformos vyksta neesminiuose dalykuose (“keičiamos apeigos ir išorė, lyg tai būtų svarbiausias Bažnyčioje dalykas: tikybos esmė yra paslėpta”); nepilnai (per daug laikomasi senų tradicijų, pvz. Pauliaus VI draudimas gimimus dirbtinai kontroliuoti); vienam — per lėtai, kitam — per greitai.

     Suminimos po kartą ir kitos su reforma teisingai ar neteisingai surišamos blogybės: apatija, palaidumas, “vyresnių katalikų ir kunigų atkritimas”; senesniems žmonėms sunku prie reformų priprasti, kai ką jos “atbaido” ar net sumaišo: imama galvoti, jog Bažnyčia yra klaidinga, nes “kas buvo pirma bloga, dabar — ne; ir atvirkščiai. Kartais atrodo, kad Bažnyčia nežino, į kokią pusę eina”. Panašiai prasitaria ir kitas: “Reformose didelis blogis yra didelis, gilus nesutarimas tarp Bažnyčios teologų, kunigų ir kt., t. y. tarp liberalų ir konservatyviųjų. Lieka tik miglotas Bažnyčios vaizdas žmonėms”.

     Vienas toks migloto susimaišymo pavyzdys prasiveržė čia pat: į šį klausimą, ar yra kas blogo reformose, atsakė: “Taip, mėsos galime valgyti penktadieniais”.

Ar, palyginant su praėjusiais, šiais laikais tikėti yra sunkiau, lengviau, ar sunkumas maždaug toks pat?

     Dvylika atsakė, kad šiais laikais yra sunkiau tikėti; du, kad lengviau; kiti du, kad sunkumas toks pat.

     Vienas, nė neprašomas, nurodė priežastį, kodėl, jo nuomone, šiais laikais sunkiau tikėti, būtent, “kad pasaulio liberalumas daugiau pavilioja. Bažnyčios “griežtumas arba galia”, kaip senovėje buvo, dabar kitų nepripažįstamas”.

     Iš tų dviejų, nurodžiusių sunkumą esant “toki patį”, vienas pasakė: “Žmonės lieka tokie patys; visuomet reikėjo, visuomet reikės Dievo, religijos ir t. t.”; jis mato, kad gal šiais laikais yra ir sunkiau tikėti, “nes Bažnyčia truputį miglota” (dėl liberaliųjų ir konservatyviųjų nesutarimo); pastebi, kad yra gal ir lengviau, “nes yra asmeninis Dievas”.

Kokie šiais laikais sunkumai tikėti?

     Vienas pastebėjo, kad sunkumų nėra. Visi kiti jų rado visą eilę. Keturi suminėjo bedieviškumo dvasią (“bedieviškas pasaulis”, “nemada tikėti”, “netikėjimas įgavo populiarumą, pasidarė lyg mada”), trys sumini idėjų (dažnai neigiamų, pvz. “Dievas miręs”) gausumą, įvairumą; tarp jų sunku surasti tiesą. Du sumini pasaulio materializmą; kiti du — netikrumą pačioj Bažnyčioj (dėl pasitikėjimų ir pasidalinimo); po vieną kartą — permainas pasauly, entuziazmo ir gerų pavyzdžių trūkumą, “naivų kunigų elgesį ir jų neklaidingumą”, jaunimo revoliuciją, sunkumą sutikti su (Bažnyčios) moralės mokslu.

Kokie šiais laikais palengvinimai tikėti?

     Vienas atsakė, jog nėra jokių palengvinimų, o du pasisakė nežiną. Kiti atrado bent po vieną kitą palengvinimą: dabartinis Bažnyčios atsinaujinimas veda į sąmoningumą, o pasitaiką sunkumai, kaip pvz. skirtingos ar net neigiamos idėjos, priverčia asmenį patį aktyviai ieškoti, ir iš asmeninių pastangų kyla stipresnis tikėjimas. Pora įžvelgia palengvinimą — išoriniuose Bažnyčios įstatymų palengvinimuose, o trys — pačios Bažnyčios atviresnėj laikysenoj (“atviresnė aplinka, kunigai ir vienuoliai lengviau prieinami, pasikalbėjimai). Pagaliau vienas mato lengvatą tikėti, popiežiui skelbiant nutarimus, o kitas — krikščionių bažnyčioms imant vis labiau suartėti.

Ar tu Dievo buvimu visai netiki, ar tikitvirtai ar silpnai, ar nežinai (t. y. esi agnostikas)?

     Iš šešiolikos tik vienas teatsakė “nežinau”. Visi kiti pasisakė tikį. Iš jų trys — tvirtai; o du — kai kada turį abejonių.

     Pastebėtina ir tai, kad pasisakęs “nežinau”, atsakydamas į sekantį klausimą, nurodo išminties, gėrio ir grožio pėdsakus, kaip savo tikėjimo Dievu pagrindą.

Koks tavo tikėjimo Dievu pagrindas (jų gali būti daugiau negu vienas)?

     Studentai išvardijo sekančius dalykus savo tikėjimo pagrindu: rėmimasis kitų (Bažnyčios, tėvų ir kt.) pasakymu — 10, gėrio ir grožio pėdsakai pasauly — 9, išminties pėdsakai — 7, Kristaus asmuo — 5, kitų kilnių žmonių gyvenimas — 4, Tomo Akviniečio įrodymai — 3 (iš jų vienas pasakė remiąsis tik pirmuoju dėsniu).

     Be šių buvo išvardinta visa eilė kitų, kaip pragaro baimė, noras tikėti, Dievo apvaizda, laimės siekimas, jutimas, jog reikia kuo nors gyvenime remtis, kad reikia kažko daugiau — ko šis gyvenimas negali duoti. “Pasaulio nesąmonės, mano nuomone, šaukia, kad turi būti kur nors sąmonė”; “jeigu nėra Dievo ir gėrio pasaulyje, tai gyvenimas yra visai beviltiškas, beprasmiškas”.

Ką, Tavo nuomone, Kristus geriausio padarė?

     Keturi nesugalvojo ką atsakyti. Pas kitus vyravo dvi mintys: Kristus mirė dėl visos žmonijos ir išganė mus (3) ir jo gyvenimas buvo kilniausias, pavyzdingiausias, pilnas meilės (3).

     Kai kurios nuomonės buvo įprastinės: jis įsteigė Bažnyčią, prisikėlė iš numirusių, pristatė artimo meilės teoriją. Kitų nuomonės buvo spalvingesnės: “sudarė sąlygas gyventi ir auginti šeimas” ir net “he let us think for ourselves” (t. y. dėl mūsų pačių jis leido mums patiems galvoti).

Ko aš noriu iš religijos?

     Atsakymai buvo labai įvairūs. Juos galima sugrupuoti pagal norus: ar sau, ar žmonijai. Sau norima laimės, stiprybės, prasmingo gyvenimo, charakterio sutvirtinimo, ramybės su savim ir su Dievu; Dievą pažinti ir prie jo priartėti; parodyti, kaip geriausiai gyventi šiame pasaulyje; užtikrinimo, kad yra kas po mirties. Visos žmonijos atžvilgiu, iš religijos norima tikslo ir prasmės.

*  *  *

     Iš šių atsakymų toli siekiančių išvadų daryti negalima: atsakiusiųjų studentų būrelis — nedidelis ir, kai kuriais atžvilgiais, rinktinis. Jie vis dėlto vaizdžiai liudija lietuvių išeivių tarpe esant sąmoningai tikinčių ir Bažnyčios atsinaujinimu besidžiaugiančių studentų, nors šiais laikais, jų pačių tvirtinimu, ir ne mada tikėti.

Šio "L. L." nr. 383 psl. yra įdomus jauno Amerikos lietuvio laiškas. Paskaitę parašykite "L. L." redakcijai, ką apie tai galvojate. Red.