SPAUDOJ
Ar prispaustiesiems galima naudoti jėgą išsivaduoti iš socialiniai neteisingos santvarkos ar priespaudos? Šis klausimas — ne teoretiškas. Jis vis labiau keliamas pačių krikščionių, net ir kunigų — ypač sprendžiant Pietų Amerikos socialines negeroves. Popiežius Paulius VI, atsilankęs Pietų Amerikoje, pasakė, jog jėgą tiems tikslams panaudoti yra nekrikščioniška. Apačioj spausdiname dar du pasisakymus: jaunų katalikų klausimą ir protestanto perspėjimą.
Jauni katalikai:
Kaip suderinti jėgą su meile?
“Revoliucija nėra tai, apie ką diskutuoji. Ją tik vykdai”. Studentai, kurie jėga atmeta sukalkėjusias visuomenės struktūras, tradicines asmens ir institucijų elgesio taisykles ir net pažiūrą, kad gyvenimas esminiai yra racionalus, nėra jau taip visiškai klaidingi. Kur jėga yra vienintelis likęs įrankis pakeisti įsitvirtinusį ir nebepakenčiamą socialinį neteisingumą, ji turi kilti spontaniškai, nes gi suplanuotą jėgos panaudojimą perdaug dažnai seka moralinis supuvimas. “Tik plyta ir lazda, kurias žmogus pakelia pykčio pagautas, jo nesuteps kaip žmogaus. Ginklai gi, kurie duodami žmonėms į rankas, bus naudojami prieš juos pačius” — Francisco Juliao, šiaurės rytų Brazilijos valstiečių ištremtas vadas, žino, kad riaušėms sukelta minia yra minia, kuri verčiama lenktis naujiems stabams...
Mes tačiau negalime tikėtis gyventi šiame pasaulyje nesusipurvinę sau rankų: jėgos naudojimas užsimeta pats ant mūsų ir su savim atsineša naujų neaiškumų. Mes linkę pasirinkti, kur jėga galop leistina ir kur ne. Mes esame prieš karą, ‘teisingą’ ar ‘neteisingą’, bet dažnai pasisakom už ‘teisingą’ revoliuciją. Biafroj jėgą panaudoti neleistina; Angoloj ir Rhodezljoj — leistina. Kaip ivesti prasmingus skirtumus? Kaip suderinti jėgos naudojimą (nežiūrint, kaip bebūtų reikalinga) su meile, pagrindine dorybe? (Iš jaunų katalikų organizacijų tarptautinės federacijos Pax Romana žurnalo “Convergence” vedamojo; 1968, Nr. 4.)
Protestantas teologas:
Ką reiškia žudymas revoliucijoj?
Reikia atsiminti, kad modernių ginklų ir jėgos pasaulyje revoliucija = smurtui = žudymui. Jei to neatsimenama, daug krikščionių prorevoliucionierių primins, kad jie puikiai žino, ką tie lygybės ženklai reiškia. Senoji tvarka yra taip supuvusi, kad reikia būti pasiruošusiam mokėti bet kokią kainą ją nuversti, nežiūrint, kas ją bepakeistų.
Čia kyla esminiai ir strateginiai klausimai. Esminiai: Ar “žudyti” gali būti pirmas permainos siekiančio krikščionio žodis? Žudymas reiškia sau pasigrobimas istorinio taško, kurį tegali turėti tas, kuris žino istorijos išdavą: tai yra, jei jis būtų Dievas. Krikščionys turi veikti, nors jie ir neturi šio žvilgsnio taško ir dėl to negali žinoti, kas būtų buvę geriausia ar kas bus įrodyta buvus teisingą; bet dėl to jie turi elgtis nuolankiai, gailėdamiesi, žinodami, kad jie gali suklysti. Žudymas iš pasaulio atima kito žmogaus potencialą. Žudymas revoliucijoj reiškia, kad daugiausia kentės nekaltieji — žmonės, pagauti tarp mažo valdančio elito ir mažos revoliucinės grupės (Martin E. Marty, protestantas teologas ir istorikas, “A Warning to Catholic Extremists”, America, rugpiūčio 31).