San Jose laukas yra gan toli nuo Bogota miesto, kuriame vyko eucharistinis kongresas. Šiame lauke neseniai pastatyta nauja Sutatenzos radijo stotis, kurios pagalba Kolumbijos valstiečiai mokomi skaityti, rašyti ir tapti sveikesniais bei sumanesniais žemdirbiais. Į ši lauką rugpiūčio 23 d. susirinko du šimtai tūkstančių valstiečių iš viso Kolumbijos krašto. Su jais susitikti iš Bogota atvažiavo i eucharistinį kongresą atvykęs popiežius Paulius VI. Susirinkusius jis pasveikino paprastai ir nuoširdžiai: “Aš lenkiuosi prieš jus ir jumyse atpažįstu Kristų, gyvą ir kenčiantį”.
Pietų Amerikos valstiečio gyvenimas nepaprastai sunkus — ir ne vien dėl klimato ar primityviu žemės darbo metodu. Valstietį slegia ir neteisingas žemės paskirstymas — geriausios žemės plotai priklauso saujai turtingų dvarininku, o valstybės jėga naudojama užtikrinti valstiečio paklusnumą jį išnaudojančiai santvarkai. Savaime suprantama, padėtis turi keistis: arba taikiu žemės reformos keliu kaip Čilėje, arba jėga keičiant esamą santvarką. Pastaroji nuomonė vis labiau įsivyrauja radikalių katalikų, net kunigų tarpe.
Popiežius savo kalboje valstiečiams kaip tik ir žvelgė į šią itampa: “Daugelis, ypač jaunųjų tarpe, reikalauja greitų visuomenės struktūros pakeitimų, nes dabartinės struktūros neleidžia pasiekti teisingumo nei asmenims, nei bendruomenei. Kai kurie daro išvadą, kad Lotynų Amerikos esminė problema išsprendžiama tik jėga.
“Aš suprantu, kad tokių teorijų galutinė motyvacija yra kilnūs teisingumo ir solidarumo impulsai, tačiau aš turiu tvirtinti, kad jėga nesiderina su Evangelija, kad naudoti jėgą nėra krikščioniška ir kad staigios jėgos iššauktos struktūrų atmainos būtų apgaulingos, savyje neveiksmingos ir tikrai nesiderintu su žmogaus kilnumu, nes žmogaus kilnumas reikalauja, kad pasikeitimai ateitų iš vidaus — kitais žodžiais, tinkamai, sąmoningai, užtenkamai pasiruošus, realiai dalyvaujant visiems, kuriuos dabar slegia tamsa ir dažnai nežmogiškos gyvenimo sąlygos. Mano įsitikinimu, Lotynų Amerikos problemos sprendimui kertinis akmuo yra dvigubos pastangos: ne tik socialinių struktūrų reforma, bet tokia laipsniška reforma, kurią visi galėtų asimiliuoti”.
Savo kalboj popiežius kreipėsi į vyriausybes, kad jos efektingiau apdėtų mokesčiais dvarų savininkus. Ši pastaba klausytojų buvo entuziastiškai sutikta, tačiau dėl jos popiežius tikrai nelaimėjo draugų politikų tarpe. Paulius VI prisipažino, kad jis neturi nei išteklių, nei autoriteto daryti praktiškų intervencijų socialiniam teisingumui įgyvendinti.
Londono Times korespondentas popiežiaus susitikimą su valstiečiais apibūdino kaip dramatiškiausią jo trijų dienų vizito Bogotoje momentą: senokas, giliai susirūpinęs popiežius taip atvirai kalbėjo masei kietų jaunų tamsiaplaukių valstiečių.
Klausimas vis dėlto lieka: Jei socialinei permainai atsiekti revoliucinės jėgos nenaudoti, tai kas tada belieka, jei turtingieji nesiteikia savu noru turtais teisingiau dalintis su neturtingaisiais? A. L.