Tautinio sąmoningumo žadintojai priešaušriniam laikotarpy
MYKOLAS KRUPAVIČIUS
Kas buvo ta šviesuomenė? Daugiausia jaunimas: Maskvos, Petrapilio ir Varšuvos universitetų studentai, Seinų ir Kauno kunigų seminarijų klierikai, Marijampolės ir Šiaulių gimnazijų gimnazistai. Veiverių mokytojų seminarijos seminaristai, Petrapilio dvasinės akademijos studentai, jaunieji kunigai ir kai kurie jau baigę aukštuosius mokslus.
Kalbu čia ne apie visus išvardintų mokyklų mokinius ir studentus, bet tik apie tuos, kurie iš tų mokyklų stojo į tą žūtbūtinę kovą už savo tėvynės ir tautos teises, už Lietuvos laisvę ir tautinę kultūrą. Kiekviena tokia mokykla davė kovotojų eilėms po didesnį ar mažesnį kovotojų skaičių. Kiek atsipeikėję po Muravjovo Koriko žiaurių persekiojimų, jie išėjo į kovos lauką.
Lietuviai stojo tik gyvu ir spausdintu žodžiu šarvuoti, gi pavergėjas su gerai ginkluota kariuomene, policijos ir žandarų korpusais, valstybiniu aparatu, kalėjimais ir sibirais. Pasirodė, kad spausdintas žodis buvo galingesnis ir caro Galijotui pavojingesnis, negu ginklai ir korpusai. Galutinai sunkioj, pareikalavusioj daug kančių, kraujo ir mirčių, kovoj lietuviškas Dovydas laimėjo.
Ši kova prasidėjo dar prieš "Aušros" pasirodymą. Ne šio rašinio tikslas atvaizduoti visą priešaušrinį periodą. Tik prabėgoms konstatuosiu kai kuriuos faktus. Seinų seminarijos klierikai rašo lietuvių kalbos žodyną. Baigę seminariją, išsiskirstė, bet žodyno rengimą tęsė kun. Simanas Skinkys. Savo surinktus žodžius perdavė Petrui Kriaučiūnui. Kun. M. Dabrila parengė kunigams "Vade mecum". Kun. Simanas Narkevičius labai gyvai aprašė savo Santakos kaimo papročius ir parašė piemenėlių himną "Mažas piemenėlis didis vargdienėlis" ir "Šiaurus vėjas baisiai ūžia". Eilėraščius kūrė ir kun. K. Barkauskas. Dažniausiai vertė iš brevijoriaus himnus. Kun. S. Skinkys juos pasiuntė Petrapilio Mokslų akademijai. Kun. Antanas Baranauskas, kun. Antanas Vienažindys, kun. Silvestras Gimžauskas reiškėsi savo eiliuotais patriotiniais kūriniais. Kun. Motiejus Brundza parašė ir išleido Suvalkuose lietuvišką elementorių. Maždaug tuo pačiu laiku ją išleido Mažojoj Lietuvoj kun. Lukas Staugaitis. Antanas Višteliauskas-Vištalis davė lietuvių kalba "Vitolio Raudą".
Iš tų laikų dar primintini kun. Užupis, kun. Antanas Tatarė, Petras Kriaučiūnas, kun. Juška su savo "Svodbine Rėdą", Akelaitis ir daugelis kitų. Vieni tų raštų pasaulio šviesos neišvydo, kiti buvo spausdinami ir platinami, dar kiti rankraščiais ėjo iš rankų į rankas, kaip pvz. Vienažindžio dainų-dainelės. Garsus knygnešys kun. Martynas Sederevičius savo ir kitų raštus pats vežė į Tilžę ir, juos atspausdinęs bei parsigabenęs, platino pats ir per savo pagalbininkus. Tokių knygų jis išspausdino keliolika.
Vysk. Motiejus Valančius knygas spausdinti ir platinti pradėjo organizuotai — tais laikais galima būtų pavadinti masiniu būdu. Mėginimai gauti leidimą lietuviškam laikraščiui leisti buvo bergždi. Caro valdžia į visus prašymus tik neigiamai atsakydavo. Tad pradėti leisti slapti šapirografruoti laikraštėliai. Maskvos studentai 1880 m. leidžia "Aušrą", Petrapilio studentai 1875 m. leidžia "Kalvį Melagį" 1883 m. Rygos policininkas Juozas Miliauskis, prisidengęs Miglovaros slapyvardžiu, su Stasiu Didžiuliu leidžia "Raszliavos Pacztą". 1883 m. Kauno kunigų seminarija leidžia "Lietuvą", Seinų seminarijos klierikai tuo pat metu leidžia savo laikraštėlį; kiek vėliau saviems vidaus reikalams leidžiamą laikraštėli pavadino "Knapt", o už seminarijos ribų — "Jaunimo Draugu". Buvo ir kitų leidžiamų tokių laikraštėlių, kaip pvz. "Aitvaras", "Pakeleivingas" ir kiti.
Tuo metu visoj Suvalkijos Dzūkijoj ir kai kuriuose miestuose, pvz. Kalvarijoj, Prienuose, Naumiestyje (dabar Kudirkos), buvo sakomi pamokslai ir atliekamos pamaldos (kaip graudūs verksmai, suplikacijos) ir net vaikų katekizacija tik lenkų kalba. Dzūkai nemokėjo ne tik katekizmo, bet net kasdieninių poterių nei lenkiškai, nei lietuviškai. Lietuviai kunigai savo iniciatyva ėmėsi tą nenormalią, Bažnyčiai bei Lietuvai kenks-mingą padėtį pašalinti. Pirmutinis to darbo ėmėsi Petro Leono brolis kun. Silvestras Leonavičius, kuris tuomet buvo Veisiejų vikaras, ir klebonas kun. Sakevičius. Jiedu iš bažnyčios pašalino lenkų kalbą ir vieton jos įvedė lietuvių. Tokiu būdu Veisiejų baž-
Isz viso paėmus XIX szimtmetis yra pilnas gaivumo, isz ko gali szirdis kožno tėvynainio linksmai plasnoti.. Juk reikia patėmyti ir tai, kad augant szvietiszkai mūsų raszliavai, kila ir dvasiszkoji beveik lygia pėda, ir ant szitos dirvos ariant randame... (čia išvardina eilę kunigų).
Jonas Szliupas, 1890
nyčia pirmutinė buvo sulietuvinta. Tai buvo 1870 m. Lenkystės šalininkai — dvarininkai ir jų sekėjai minėtus kunigus apskundė vyskupijos kurijai, kuri po ilgų svyravimų tų dviejų kunigų reformą patvirtino.
Prie dzūkų bažnyčių lietuvinimo prisidėjo visa eilė kitų kunigų. Šiame darbe ypatingai pasižymėjo kun. Matas Dabrila, kuris dėl jo nuopelnų šioje srityje buvo vadinamas dzūkų apaštalu. Tuo būdu, nors sunkiai, palengva buvo sulietuvintos Veisiejų, Seirijų, Simno, Šventežerio ir kitos dzūkų parapijos, o taip pat Naumiesčio, Prienų, Kalvarijos, Balbieriškio ir kitų miestų ir miestelių bažnyčios.
Kartu pradėta rūpintis ir giesmių gryninimu. Pirmoji čia pasireiškė 1880 m. Zapyškio parapija. Jos kunigai iš suplikacijų pašalino tokius "lietuvių kalbos" perlus, kaip "šventas macnas, šventas nesmertelnas". Vadovėlius toms pamaldoms parengė patys kunigai, taip pvz. graudžius verksmus tuoj po 1863 m. išvertė iš lenkų į lietuvių kalbą Gedelių klebonas kun. Stelmakauskas, o ją kun. M. Sederevičius atspausdinęs, Mažojoj Lietuvoj, išplatino visoj Lietuvoj. Kitus reikalingus vadovėlius parengė kiti kunigai.
Tie lietuvybės apaštalai, vykdydami tą lietuvybės darbą, patyrė daug sunkumų, bei nemalonumų iš priešininkų; kurie, norėdami sukliudyti tą darbą, bažnyčiose organizavo riaušes, skundė kunigus vyskupui, vadino juos rusų tarnais, o rusams skundė už platinimą draudžiamos literatūros ir stiprinimą liaudyje lietuviškos dvasios, rusam tiek pat nepakenčiamos, kiek ir lenkomanams. (Šių faktų šaltiniai: Lietuvos Enciklopedija, I tomas, 465 psl. ir kiti; kun. Jono Totoraičio Lietuvos atgijimas, Čikaga, 96-126 psl.; R. Vėbros Lietuvos katalikų dvasininkija ir visuomeninis judėjimas, Vilnius, 1968 m., 158-9, 161-2 psl. ir kiti).
Aš priešaušrinį lietuvių tautinio sąmonėjimo vyksmo laikotarpį skiriu nuo "Aušros" pradėtos gadynės. Santykis tarp jų toks, kaip tarp pradžios ir tąsos. Priešaušrinis laikotarpis nutiesė kelią "Aušros", pasirodymui. Bet šiuo klausimu yra ir kitaip galvojančių. Pavyzdžiui, Lietuvos Enciklopedija "Aušros" gadynei skiria laikotarpį nuo 1864 ligi 1880 m. (I tomas, 470 psl.).
Priešaušrinis laikotarpis suvaidino labai svarbų vaidmenį mūsų atgimimo laikotarpyj. Jis įtikino "tamsų ir juodą" lietuvį, kad lietuvių kalba nėra tik mužikų kalba, kuriai vienintelė vieta tik jo bakūžėj samanotoj. Visur kitur — bažnyčioje, valstybinėse įstaigose, mokyklose, spaudoj — jai vietos nepalikta. Dabar jis ją visur girdi ir mato: ir spaudoj, ir bažnyčioj, ir mokykloj, kad ir privatinėj ir draudžiamoj.
Pradėti tiesti tvirti pagrindai gyvai lietuvių tautai ir laisvai Lietuvos valstybei. Eita prie to tikslo siauru, bet tiesiu keliu. Dirbta ne daugelio darbininkų, bet pasišventusių, pasiryžusių ir drąsių. Jų tarpe rasi pasauliečių inteligentų ir kunigų. Pasauliečių mažai, nes jų bendrai tais laikais buvo nedaug. Pirmose vietose stovėjo kunigai.
Jonas Šliupas, kuriam kunigai buvo "Rymo drigantai ir lenkystės apaštalai", turėjo pripažinti čia kunigams nuopelnų.
Savo knygoje "Lietuviszkiejie rasztai ir rasztininkai" (Tilžė. 1890 m., 222 psl.) jis rašo: "Isz viso paėmus XIX szimtmetis yra pilnas gaivumo, isz ko gali szirdis kožno tėvynainio linksmai plasnoti... Prasidėjo tikras Lietuvos atgimimas... Juk patėmyti reikia ir tai, kad augant szvietiszkai mūsų raszliavai, kįla ir dvasiszkoji beveik lygia pėda, ir ant szitos dirvos ariant randame..." (čia išvardina eilę kunigų.)
Savo minėtoje knygoje Jonas Šliupas nagrinėja 34 "raštininkus" — rašytojus iš kalbamo priešaušrinio laikotarpio. Nors jam kiekvienas kunigas buvo pabaisa, tačiau be jų neapsiėjo. Sąraše pažymėti 10 katalikų kunigų ir keli iš Mažosios Lietuvos protestantų. Be jų nebūtų "raštų ir raštininkų", "nebūtų ir tiek tautinių sąmonintojų bei kelio tiesėjų tam laikotarpyj į Lietuvos laisvę.