Spausdinti
Didžiai Gerbiamas Kunige Jonai,
 
     Jūsų straipsnių eilė “Prie šeimos židinio” išjudino ir mano surambėjusią sąžinę ir sukėlė vieną kitą abejonę dėl mano gyvenimo moterystėje. Labai prašau man padėti šiame reikale, nes aš trokštu atgauti dvasios ramybę.
 
     Dabartinėse aplinkybėse prisiimti daugiau vaikų būtų nepaprastai sunku, nors nesakyčiau, kad visai neįmanoma. Todėl naudojamės “kalendoriumi”. Kaip žiūri į tokį gyvenimą Katalikų Bažnyčia? Ar mes, taip elgdamiesi, nenusidedame? Ar eidami išpažinties kiekvieną kartą turime tai išpažinti? O gal mums reikėtų visiškai susilaikyti nuo naudojimosi moterystės teisėmis? Tik aš bijau, kad visiškas susilaikymas nepakenktų mūsų santaikai ir kad neprivestų prie neištikimybės.
 
     Dar prisipažinsiu, kad aš nematau dorovinio skirtumo tarp naudojimosi “kalendoriumi” ir kitų apsaugos priemonių. Juk ir vienu ir kitu atveju to paties siekiama ir pasiekiama.
 
     Didelė padėka Jums, kad tuos klausimus judinate “Laiškuose Lietuviams”. Ne vienam, kaip ir man pačiam, padedate rasti Dievo valią ir pagal ją gyventi.
 
Jums dėkingas B. R.
 
     Žmogus yra sutvertas iš dviejų esminių dalių: kūno ir sielos arba medžiagos ir dvasios. Visuose žmogiškuose veiksmuose būtinai dalyvauja abu pradai. Todėl norint žinoti, ar kuris nors žmogaus veiksmas yra geras ar blogas, reikia ištirti, ar jis yra tvarkoje tiek kūno tiek dvasios atžvilgiu. Kadangi moterystėje santykiai tarp vyro ir žmonos turi būti žmogiški, tai ir juose turi dalyvauti tiek kūnas tiek siela. Kad tie santykiai nebūtų priešingi Dievo nustatytai tvarkai, kūnas ir siela privalo atlikti tai, ko iš jų reikalauja to veiksmo tikslas.
 
     Jeigu galvosime apie to veiksmo medžiaginę dalį, nusižengimas bus tada, kai žmogus tyčia sunaikina ar sutrukdo to veiksmo paskirtį. Geriau paaiškės iš pavyzdžio. Štai pavasarį ūkininkas sėja sėklą į dirvą. Kokia yra fizinė jo veiksmo paskirtis? Visiškai aišku — sėklos pasodinimas į tinkamą dirvą. Jei žmogus tai atlieka, jo veiksmas yra geras. Bet jeigu jis sėklos nesodintų tinkamon dirvon, o ją mestų šalia dirvos, ant kelio, ar kokiu nors kitu būdu jai sukliudytų pasiekti tinkamą dirvą, jo veiksmas būtų blogas. Yra visai skirtingas klausimas, ar iš to sėjimo bus naudos, t. y., ar užsimegs gyvybė ir išaugs augalas. Tai nepriklauso nuo žmogaus. Žmogaus veiksmas buvo geras — jis pasėjo sėklą tinkamon dirvon; ar dabar iš tos sėklos išaugs- augalas ar ne, žino tik pats Dievas, kurs sutvarkė visas gamtos jėgas, davė joms galią vystytis, išauginti kitas jėgas ir t.t.
 
     Kartais žmogus jau gali numanyti, ar iš tos sėklos tose aplinkybėse išaugs augalas ar ne, bet dažniausiai šimtu procentų jis nėra tikras. Panašiai yra ir naudojantis “kalendorium” (arba Ogino — Knaus metodu).
 
     Kadangi naudojantis šiuo metodu fizinis veiksmas pilnai atlieka savo uždavinį, jis yra geras veiksmas. Jei neužsimezga gyvybė, visai nesvarbu, nes tai nėra to veiksmo esminis tikslas. Pats Dievas yra taip surėdęs žmogų, kad ne visuomet gyvybės sėkla neša vaisių. Jis nėra įsakęs vedusiems santykiauti tik vaisingomis dienomis, kaip nėra įsakęs susilaikyti nevaisingomis.
 
     Taip pat nesvarbu, ar tėvai nori, ar sąmoningai nenori pradėti naują gyvybę, nes ar jie norės ar nenorės, tas pats fizinis veiksmas to padaryti negali. Gyvybė visuomet prasideda šiek tiek vėliau. Žmogaus galioje yra tik pasėti sėklą.
 
     Dabar turi būti taip pat aišku, kad kitos “apsaugos priemonės”, kurios sukliudo sėklai kristi tinkamon dirvon, yra blogos, neleistinos, nuodėmingos.
 
     Taigi, naudotis “kalendorium” paprastai nėra nuodėmės. Tačiau, nagrinėjant šį klausimą iš dvasinės pusės, kartais toks naudojimasis galėtų būti nuodėmingas. Pats veiksmas, žinoma, kiekvienu atveju yra geras, bet gali būti nuodėmingas žmogaus nusistatymas. Jei vyras ir moteris yra tokie savimylos, kad visada žiūri tik savo asmeninės naudos ir ieško vien patogumų bei malonumų; jei nenori vaikų tik dėl to, kad nereikėtų jais rūpintis, kad nebūtų to vargo, kad patys galėtų laisviau ir linksmiau gyventi, eiti į visokias pramogas ir pasilinksminimus, toks jų nusistatymas yra nuodėmingas.
 
     Taigi, “kalendoriumi” galima naudotis tik tada, jei yra kokia nors rimta, pateisinanti priežastis, o ne vien tik kūniškų malonumų ieškojimas ir noras išvengti vargo bei rūpesčių, kuriuos suteikia kiekvieno vaiko auginimas ir auklėjimas.
 
     Dar klausiate, ar nebūtų geriau visiškai susilaikyti. Be abejo, visiškas susilaikymas nuo moterystės teisių naudojimo, jei tai bus daroma iš gerų motyvų, gali būti vertingesnis, net už vaikučių gimdymą. Bet ne visi tai gali. Todėl visiškas susilaikymas yra geras patarimas tiems, kurie nori ir gali juo pasinaudoti. O tie, kuriems susilaikant iškiltų rimtas nesantaikos ir neištikimybės pavojus, geriau daro, pasinaudodami “kalendorium”, jei taip elgiasi ne iš grubios savimylos ir dvasinio ištižimo.
 
A r   s a k y t i  k u n i g u i ?
 
     Savo laiške Jūs rašote: “Ar eidami išpažinties kiekvieną kartą turime tai išpažinti?” Šis Jūsų klausimas rodo klaidingą išpažinties supratimą. Juk tas veiksmas, apie kurį klausėte, gali būti nuodėmė arba ne. Jei nuodėmė, tai, be abejo, per kiekvievieną išpažintį reikia būtinai pasakyti, o jei ne nuodėmė, tai nė sakyti nereikia.
 
     Bet būtų labai didelė klaida, jei kas taip galvotų: “Nuodėmė tai nuodėmė, bet aš per kiekvieną išpažintį viską pasisakau, todėl su Dievu esu tvarkoje”. Jei kas padaro nuodėmę, paskui tikrai nuoširdžiai gailisi ir, eidamas išpažinties, rimtai pasiryžta ateityje tų nuodėmių saugotis, tai tokia išpažintis yra gera, nors ir po to vėl iš silpnumo nusidėtų.
 
     Bet jei eitum išpažinties ir pasakytum visas tas nuodėmes, bet neturėtum jokio pasiryžimo jų saugotis, jei tik žodžiais kunigui sakytum, kad gailiesi ir prižadi daugiau jų nedaryti, o širdyje manytum: “Kam man stengtis tų nuodėmių išvengti, kam atsisakyti to malonumo, juk, pridaręs nuodėmių, vėl eisiu išpažinties ir gausiu išrišimą”, tokia išpažintis būtų bloga. Žinoma, kunigas, tikėdamas tik tavo žodžiais ir nematydamas tavo sąžinės, duos išrišimą, bet tas jo išrišimas bus visai be reikšmės. Dievas tavo sąžinę labai gerai mato, Jis mato, kad tu nesigaili, todėl negalės nei atleisti tavo nuodėmių. Kunigą gali apgauti, bet Dievo neapgausi!
REDAKCIJOS PRIERAŠAS. Apie santykius moterystėje jau pakankamai rašėme “Laiškuose Lietuviams”. Jei kas skaitė visus straipsnius “Prie šeimos židinio”, turėtų suprasti, kas yra galima, kas ne. Jei kam dar kiltų kokių abejojimų, gali parašyti Redakcijai, tik tegul duoda savo adresą, tai atsakysime asmeniškai. Yra daug ir kitų svarbių klausimų, kuriuos turime nagrinėti laikraštyje.
 
A t s a k y m a s   S u d a v i j o s   d u k r a i
 
     Kad tik nebūčiau pavėlavęs atsakyti į Jūsų klausimą! Turint tokį idealų vaikiną, kaip jį aprašote, “iš stuomens ir iš liemens, nerūkantį, negeriantį, išsimokslinusi ir dar su gera padėtimi; o kas svarbiausia, Jus, jau ketvirtį šimtmečio sulaukusią rūtelę, kalbina vesti”, tris mėnesius laukti atsakymo, kas daryti, galėjo pritrūkti kantrybės. Bet kadangi nedavėte savo adreso, tai pamaniau, kad dar “niekas nedega”.
 
     Bijotės, kad tas Jūsų idealus vaikinas nebūtų vedęs, kad nebūtų savo šeimos palikęs Lietuvoje ar Vokietijoje, kas ne taip retai šiais laikais pasitaiko. Bijotės pareikalauti jo dokumentų ir drauge teisingai manote, kad dokumentai gali būti tvarkoje ir žmonelė kur nors Europoje. Bijotės net pasiteirauti pas pažįstamus, kad nekiltų “pletkai” ir nepabaidytų vaikino.
 
     Tokiose aplinkybėse, Mieloji, visų abejojimų vis tiek neišsklaidysite. Visada bus galima sakyti: “O kas žino, gal jis vis dėlto yra apsimetėlis”. Todėl belieka stebėti vaikiną, žiūrėti, kokio charakterio jis yra kasdieniniame gyvenime: ar yra atviras, nuoširdus, o gal suktas, veidmainys? Jei yra pakankamai nuoširdus, tikintis ir doras, tai galima pasitikėti.
 
     Prieš vedybas iš judviejų abiejų kunigas pareikalaus dokumentų. Reikės gauti liudijimus iš visų vyskupijų, kuriose gyvenote bent 6 mėnesius po keturioliktųjų metų amžiaus. Tuose liudijimuose turės būti pažymėta, ar tose vyskupijose nesate susituokę su kuo nors. Bus ir visa eilė kitų klausimų, į kuriuos turėsite atsakyti, patvirtindami priesaika. Štai dėl ko minėjau, kad turi žiūrėti, ar vaikinas yra tikintis, doras. Kas tikėjimo neturi, gali neteisingai prisiekti. Tikintis žmogus, žinodamas, ką priesaika reiškia, to nedarys.
 
     Nebijokite pasiklausinėti, kaip apie Jūsų vaikiną atsiliepia dabartiniai jo draugai ir pažįstami. Galima taip užvesti kalbą, kad niekam nė į galvą neateis, jog Jūs esate juo susidomėjus.
 
     Pasitikėkite Dievu, kurs neapleidžia Jį mylinčių vaikų. Prašykite Jo pagalbos, kad galėtumėt geriau pažinti savo busimąjį gyvenimo draugą. Daugiau patarti neįmanoma.
 
Kunigas Jonas