Spausdinti
ŽENGIAME Į ANTRUOSIUS METUS,
 
     džiaugdamiesi iki šiol pasiektais laimėjimais, dėkodami skaitytojams, platintojams ir bendradarbiams už moralinę bei medžiaginę paramą ir trokšdami, kad ateinančiais metais “Laiškai Lietuviams” būtų dar labiau visų mėgiami.
 
     Tikrai yra ko džiaugtis, kad tas prieš metus kukliai pasirodęs laikraštukas taip įsidrąsino, jog savo tiražu pralenkė daugelį kitų, jau nuo seniai einančių lietuviškų laikraščių. Jis tuoj paplito po visą pasaulį, po visus žemynus, kur tik yra lietuvių. Ne tik Amerikoj ir Europoj, bet ir Azijoj, Afrikoj, Australijoj jis turi skaitytojų.
 
     Kiekvienas, kurs tik jį paskaito, nenori niekuomet skirtis, nes čia randa atsakymą į aktualiausius šių dienų religinius ir tautinius klausimus. Malonu, kad skaitytojai su mumis palaiko ryšius, dažnai parašo, išreiškia savo pageidavimus, patiekia klausimų ir ne retai mus apipila tokiais komplimentais, kad juos čia kartoti būtų nekuklu. Visiems tinka paprastas, nuoširdus “Laiškų Lietuviams” tonas, kiekvieną patraukia įdomios ir praktiškos juose sprendžiamos problemos.
 
     Bet, norėdami būti teisingi, turime pastebėti, kad šioje harmonijoje buvo ir kitaip skambančių balsų. Vienas kitas su nepasitenkinimu klausė, kam čia reikia jėzuitams tų dviejų laikraščių. Argi negalėtų “Laiškai Lietuviams” susijungti su “žvaigžde”? Čia daug nekalbėsime apie vieno ir kito laikraščio skirtingą turinį ir formą, nei apie tai, kad ne tai pačiai žmonių grupei juodu yra skiriami. Norime tik paklausti, ar ne panašiai galvotų tie, kurie siūlytų T. T. Marijonams sujungti “Draugą” su “Laivu”, o T. T. Pranciškonams “Aidus” su “Šv. Pranciškaus Varpeliu”?...
 
     Kai kurie norėtų, kad “Laiškai Lietuviams” būtų grynai religinis laikraštis, kad tautinius klausimus paliktume spręsti kitiems. Mums atrodo, kad šios dvi sąvokos, religija ir tautybė, taip yra lietuvio širdyje susijusios, kad pažeidžiant vieną, būtinai yra pažeidžiama ir kita, todėl ir apie tai kalbėti dažnai reikia drauge.
 
L i e t u v i š k i   v a r d a i
 
     Lyg atominė bomba buvo straipsnis apie lietuviškus vardus. Daugelis, taip pat ir Amerikoj gimusių lietuvių veikėjų, labai juo džiaugėsi, autoriui ovacijas kėlė, kad taip gražiai jis išreiškė Bažnyčios mintį mums dabar taip opiame klausime. Bet vienas kitas rašė, kad tuo straipsniu įžeidėme seseles vienuoles, tiek daug dirbusias ir dirbančias lietuvybės išlaikymui. Nežinome, kaip tokia mintis galėjo ateiti, tik tiek žinome, kad daugelis seselių, mus sutikusios, dėkojo už tą straipsnį, o seseles Pranciškietės net paprašė tuoj atsiųsti kelioliką to numerio egzempliorių, kad galėtų išsiuntinėti visoms savo mokykloms?
 
     Tą straipsnį rašė kunigas, teologijos profesorius, taigi, jau tik dėl to būtų labai naivu paprastam žmogui kritikuoti jo mintis. Bet pagaliau tai nėra tik jo mintys, bet Katalikų Bažnyčios mokslas. Štai ką rašo apie vardus vienas žymiausių pasaulyje moralistų T. H. Noldin, S. J. (Sumina Theol. Moralis, 111,81): “Nėra jokio įsakymo, krikštijant kūdikį, duoti jam kokio nors šventojo vardą. Todėl nėra nuodėmės duoti ne šventą arba net pagonišką vardą, kad tik tas vardas nebūtų kokio bedievio (pav., Stalino, Red.). Klebonas, kiek gali, turi stengtis, kad būtų duodami šventųjų vardai, bet jei negali perkalbėti norinčių duoti bedievio vardą, dėl to negalima krikšto atsakyti arba atidėti, bet reikia kūdiki krikštyti, pridedant kokio nors šventojo vardą ir įrašant abudu vardus į knygas.” Panašiai kalba ir 761 kanonas.
 
     Toliau autorius (Noldin) aiškina, kad pirmoj vietoj  t ė v a i  turi teisę išrinkti kūdikiui vardą, o jei tėvai būtų mirę, tai kūdikio globėjai. Taip pat pabrėžia, kad civiliniai įstatymai draudžia keisti vardą (išskiriant vienuoliams įžadų proga) ir krikšto vardas turi būti rašomas visuose viešuose dokumentuose.
 
     Taigi, kokiu vardu vaikas yra pakrikštytas, kokiu vardu jį tėvai vadina, tokiu turėtų būti jis šaukiamas ir mokykloje. Tėvai gali krikštyti kūdikį tokiu vardu, kokiu nori, tačiau, jei tai nėra šventojo vardas, turėtų pridėti prie jo ir šventojo vardą. Teisingai to klebonai reikalauja, nes to nori ir Bažnyčios kanonai. Ir tai yra visiškai suprantama, dėl ko. Juk, pridėjęs šventojo vardą, vaikui nepakenksi, o jo nepridėjęs, gali padaryti jam skriaudą, nes užaugęs gal norės turėti globėją Danguje ir bus nepatenkintas. kad tėvai krikšto metu jam jo nedavė.
Šeimos ir jaunimo klausimai
 
     Kai kurie piktinasi, kad per daug kalbama apie šeštąjį Dievo įsakymą. Bet juk ši problema yra svarbiausia jaunimo ir šeimų gyvenime. Gal mūsų tautiečiai yra neįpratę apie tai skaityti laikrašty, nes Lietuvoje tai nebuvo praktikuojama. Tikrai apie tai buvo labai mažai rašoma knygose ir laikraščiuose. Net ir tėvai su savo vaikais vengdavo apie tai kalbėti. Jei vaikas ko nors paklausdavo, tai motina išgalvodavo visokių istorijų apie gandrą ir t. t. Vaiko, žinoma, toks atsakymas nepatenkindavo, jis paaugęs pradėdavo teirautis pas draugus, kurie jam “atskleisdavo” visas paslaptis. Bet, deja, atskleisdami tas paslaptis, ir visokių blogybių išmokydavo. Vaiko dora atsidurdavo didžiausiame pavojuje. Ir kas kaltas? Motina, tėvai, auklėtojai. Pažiūrėkime į Vakarų Europos tautų literatūrą, kiek ten yra rašoma šiuo klausimu!
 
     Žinoma, mes čia nekalbame apie fiziologišką visų tos rūšies dalykų išaiškinimą mažam vaikui. Tokį metodą Bažnyčia smerkia. Aiškinimas turi būti pritaikintas vaiko amžiui ir atliekamas palaipsniui.
 
     Kai kas dar užmeta, kad klausimų ir atsakymų skyriuje “Kas knieti žinoti?” pasitaikydavo nerimtų klausimų ir naivių atsakymų. Gal kai kam jie atrodė naivūs ir nerimti, bet mes manome, kad visi klausimai buvo labai rimti. Jei tuos klausimus paduodame ne sausa, bet labiau patrauklia forma, jei atsakydami pavartojame kokį sąmojingą pavyzdį, tai dar nereiškia, kad patys klausimai būtų nerimti ir nesvarbūs.
 
     Visiems, be abejo, neįtiksi. Jei norėsi patenkinti visus, nepatenkinsi nė vieno. Išimčių visuomet pasitaiko. Bet, kaip jau minėjome, didesnei skaitytojų daliai mūsų pasirinktas kelias labai patinka. Ir mes manome, kad jis yra teisingas, todėl juo eisime ir toliau.
 
     Norėtume vis labiau ir labiau užmegsti santykius su visais skaitytojais, žinoti jų nuomones ir pageidavimus. Šis laikraštis turėtų būti tikri “laiškai”, o juk, rašydamas laišką, visuomet nori gauti ir atsakymą Jei dar labiau padidės skaitytojų ir bendradarbių skaičius, tai galės padaugėti ir laikraščio puslapiai.
 
Redaktorius
 
 
     Kaip jau esame rašę, ‘'Laišku Lietuviams” platinimo vajus baigsis birželio men. 1 d. Žinome, kad gerb. platintojai dirba tik iš idealizmo, norėdami padėti savo tautiečiams, bet mes, kiek galėdami, stengiamės bent truputi jiems atsilyginti, pirmiausia savo malda ir šv. Mišiomis, o paskui ir viena kita dovanėle. Daugiausi išplatinusieji gaus:
 
      1.    TELEVIZIJOS APARATĄ ARBA $150;
      2.    ŠALDYTUVĄ ARBA $100;
      3.    RADIJO APARATĄ ARBA $50.
 
     Užsienyje gyvenantieji pinigus už prenumeratą gali siųsti mūsų įgaliotiniams, kurių adresus pranešime kitame numeryje.
 

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription one dollar. Single copy 10 cents.
 
Entered as second-class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn. LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S.J. Administratorius Petras Kleinotas, S.J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois Telefonas: HEmlock 4-1677.
 
Metinės prenumeratos kaina 1 doleris. Atskiras numeris 10 centų.
 
N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.   Vinjetės J. Pilipausko