Spausdinti
      Šių metų rugpiūčio mėnesio numeryje buvome paskelbę anketą, klausdami atšalusiųjų nuo tikėjimo skaitytojų, kokios yra jų atšalimo ir netikėjimo priežastys. Jau rašydami tą anketą numanėme, kad dauguma skaitytojų nurodys labai menkas, visai nepagrįstas priežastis ir nieko neįrodančius, jau nuo seniai vartojamus, nudėvėtus argumentus. Todėl jau ir anketoje pažymėjome, kad esame įsitikinę, jog nė viena tų priežasčių nebus pakankama, kad žmogus galėtų be savo kaltės nutraukti ryšius su Bažnyčia.
 
      Buvo galima spėti, kad dauguma sakys, jog prarado tikėjimą ir nutolo nuo Bažnyčios, matydami blogą kai kurių kunigų elgesį. Tikrai, dauguma atsakymų į anketą yra iš šios srities. Šiuo klausimu duosime Vėliau straipsnį, nors jau apie tai esame ne vieną kartą “Laiškuose Lietuviams” rašę ir sakę, kad ši priežastis yra nerimta, nes į bažnyčią mes einame ne dėl kunigo, bet dėl Dievo. Yra teisinga, ką kažkoks rašytojas yra pasakęs: “Mūsų tikėjimas turėtų būti dar tvirtesnis, matant, kad, nežiūrint kai kurių kunigų blogo elgesio, Bažnyčia vis auga ir tobulėja. Taigi, Bažnyčia yra tikrai dieviškos kilmės, kad net blogiausi kunigai jos neįstengia sugriauti”.
 
      Čia dedame T. J. Venckaus, S. J., atsakymą dviems skaitytojams. Gal šis atsakymas atrodys per trumpas ir jų nepatenkins. Bet norime pažymėti, kad jei laukiate iš mūsų stiprių argumentų prieš jūsų netikėjimo priežastis, pirmiau jūs patys turite duoti rimtų argumentų, dėl ko netikite. Neužtenka kartoti tai, kas jau šimtus kartų mažai galvojančių ir piktos valios žmonių buvo pasakyta. Ir vienam ir kitam skaitytojui patartume pastudijuoti garsiąją Pastoriaus “Popiežių Istoriją — Geschichte der Paepste”. Šiame veikale rasite istoriškas labai rimtas ir stipriais argumentais paremtas žinias apie popiežius bei Bažnyčią ir atsakymus į daugelį mūsų priešų vartojamų priekaištų.
 
Redakcija
 
      Labai gera mintis atėjo “Laiškų Lietuviams” Redakcijai duoti žmonėms progos pagalvoti ir pakalbėti ne tik apie tai, kas tikėjimą palaiko ir stiprina, bet ir apie tai, kaip jis yra prarandamas. Šio skyriaus problemos priklauso religinei psichologijai.
 
Popiežius ir Kryžiuočiai
 
      B. P. (autorius pasirašo pilną pavardę) rašo, kad jo tikėjimas gerokai susilpnėjo, skaitant Lietuvos istoriją. Jis ten išskaitęs, kad kryžiuočiai kalbėdavę rožančių ir giedodavę šventas giesmes, o Šv. Sostas juos laiminęs, kad jiems geriau sektųsi žudyti lietuvius. Tiesa, pastebi autorius, lietuviai tada dar buvę pagonys, bet vis tiek nebuvo krikščioniška nešti Evangeliją su kardu, reikėjo ją nešti su meile. Autorius sako, kad šis faktas jį atšaldęs nuo katalikybės, nors dar komunistu ir nepadaręs.
 
      Koks gali būti atsakymas? Šiandien visi pripažįsta, kad vokiečių riterių taktika ir metodai buvo nevykę ne tik teoretiškai, bet ir praktiškai, nes jiems lietuvių atversti nepasisekė. Autoriaus tvirtinimas, kad Popiežius riteriams siuntęs palaimą laimėti mūšius ir daugiau lietuvių išžudyti yra istoriniai klausimai. Man labai būtų įdomu pamatyti, kur tai pasakyta ir kokie dokumentai tai liudija. Popiežius tvirtina religinių ordenų regulas ir už tai atsako, bet neatsako už ordeno veiksmus ir už jo padarytas klaidas. Jeigu autorius nori ką nors prieš popiežių įrodyti, tai turi paimti kryžiuočių ordeno regulas, kurios buvo popiežiaus patvirtintos, ir parodyti, kad ten yra punktų, kurie leidžia jiems kuo daugiausia pagonių išžudyti ir kad jų maldos bei popiežiaus laiminimas yra kaip tik tam tikslui skiriami.
      Bažnyčia atsako už jos patvirtintų religinių principų grynumą, bet neatsako už tai, kaip tie principai pavienių žmonių ar grupių buvo gyvenime pritaikyti. Taigi, jeigu kryžiuočiai vartojo klaidingus ir nekrikščioniškus metodus, ką dauguma geriausių istorikų smerkia, tai juos ir aš ir autorius galime pasmerkti. Bet negalime smerkti Bažnyčios, nes ji nėra atsakinga už atskirų žmonių ar grupių elgesį. Taigi, be reikalo tie istoriniai faktai sudrumstė Jūsų tikėjimą. Atskirkite atskirų žmonių klaidas nuo Bažnyčios, kuri yra Kristaus įsteigta, Jo nuolat globojama ir todėl negali klysti.
 
Kažin kas užsimerkia!
 
      Viena moteriškė rašo, cituodama du laikraščio “Voice” straipsnelius: “Prieš ką jie užsimerkia” ir “Popiežius pasmerkė save”. Paimsime ištrauką iš pirmojo straipsnelio: “Su mažomis išimtimis Romos katalikų dvasiškija eina su ponija nuo pat katakombinio amžiaus pabaigos. Popiežiai gyveno, kaip ciesoriai; vyskupai ir vienuolijų viršininkai, kaip kunigaikščiai, o kunigai, kaip bajorai. Šiais laikais jų gyvenimas nėra pasikeitęs. Ar jie mato tame nusikaltimą? Juk ne.” Toliau straipsnelyje sakoma, kad kunigai nepraleidžia progos kalbėti prieš gimdymo kontrolę, prieš abortus, prieš išsiskyrimus, bet užmerkia akis prieš daug baisesnius dalykus, kaip karus ir žudynes tarp katalikiškų tautų, kurias lenkai vykdę po pirmojo karo, kad popiežius pripažinęs lenkų vagystę, kai jie išplėšė Vilnių ir trečdalį Lietuvos. Toliau rašo: “Divor-sas, gimdymo kontrolė, abortas, darbininkų išnaudojimas yra tik šešėlis prieš anas baisenybes, kurias popiežius nelaiko nei nuodėme, nei nusikaltimu”. Antrojo straipsnelio priekaištai teka ta pačia srove.
 
      Manyčiau, kad mesti prieš ką nors eilę priekaištų yra visai lengva. Aš patieksiu autorei eilę priekaištų, kurie, tiesa, nėra religinės kilmės, bet kuriuos ji, be abejo, bus girdėjusi. Štai keletas: “Dipukai, su mažomis išimtimis, yra labai nedėkingi, aš jų niekados daugiau nebekviesčiau. Dipukai, su mažomis išimtimis, yra bedieviai, neina į bažnyčią, gyvena su svetimomis moterimis. Lietuviai buvo naciai, palaikė Hitlerį. Prancūzai tai suprato ir pradėjo siųsti lietuvius pabėgėlius atgal. Lietuviai buvo komunistai, nes kai rusai atėjo, tai jie nė vieno šūvio į juos nepaleido ir savo kariuomenę jiems atidavė be kovos. Gydytojai ima didelius honorarus, plėšia žmones, negydo nemokamai neturtingų žmonių, nepriima jų į ligonines, jei sergi, neateis tavęs pažiūrėti, o turtingiems jie visados turi laiko. Žiūrėk, kokie plėšikai tie advokatai, kiek jie nuo žmogaus lupa, kaip nežiūri teisybės, gina tuos, kurie daugiau jiems moka. Amerika tai kapitalistų kraštas, ten visi engia darbininkus, persekioja negrus, nieko kito nežino, kaip tik lieti ginklus demokratijai naikinti. Nepriklausoma Lietuva tai buvo smetoninės valdžios fašistinis kraštas, kurs pasidarė pavojingas net kaimyninėms valstybėms...” Būtų galima dar ilgai panašią litaniją tęsti, bet, tur būt, jau skaitytojams nusibodo. Tegul autorė pamėgina atremti tuos priekaištus. Kuo jie visi šlubuoja? Tiek autorės, tiek mano surinktiems priekaištams yra štai kas bendra:
 
      1.    Nėra tinkamos pagarbos problemoms;
 
      2.    Nėra nuoširdumo (angliškai sakyčiau nėra “fair play”) ;
 
      3.    Nepaprastai simplifikuoja problemas ir per daug generalizuoja pavienius faktus;
 
      4.    Visiška dokumentacijos stoka: nemini, kas sakė, kur, kada, kokia proga, kur parašyta, iš kur tos žinios paimtos, koks jų autoritetas, koks nuošimtis, kokios statistikos tai rodo;
 
      5.    Iš paties stiliaus tuojau matyti, kad priešas, o ne draugas, kalba, kurs neturi meilės tam dalykui, apie kurį kalba.
 
      Koks turėtų būti atsakymas į tuos priekaištus? Pavyzdžiui, lietuviai nebuvo nei naciai nei komunistai, bet niekas negali užginčyti, kad tarp lietuvių būta ir nacių ir komunistų. Bet koks nuošimtis? Tai gali parodyti tik tikslios statistikos, kurių nėra. Tą patį galime pasakyti ir apie kunigus, einančius su ponija. Bažnyčia moko visus kunigus “omnibus omnia esse” — visiems būti visa, visus, be jokios išimties, vesti prie Dievo. Ne kunigų dalykas žemiškus turtus skirstyti ir dalinti, bet žinome, kad Bažnyčia mielai kanonizavo tuos dvasiškius, kurie net kielikus ir savo baldus bei drabužius išpardavinėjo, kad galėtų sušelpti pavargėlius. Pasiskaitykite Šv. Karoliaus Boromėjaus arba Arso klebono gyvenimą. Kaip gyveno popiežiai, ar jie buvo ciesoriai ar ne, galima pamatyti iš Pastoriaus veikalo “Geschichte der Paepste”.
 
      Maišyti popiežių į mūsų liūdnos atminties Vilniaus klausimą, tai man primena tą pageidavimą, kad kiti atėję tau kaštanus iš ugnies išimtų. Popiežius nesikišo į dviejų kaimyninių valstybių ginčus dėl Elzaso ir Lotaringijos. Popiežius nesikišo, kai dvi katalikiškos valstybės Italija ir Austrija ginčijosi dėl ribų. Bažnyčios misija yra dvasiška. Ji turi skelbti visiems Kristaus mokslą, neišeidama iš politinio neutralumo ribų. Kai nustatomos valstybių ribos, tada ji skiria nuncijus, tveria bažnytines provincijas, tuo visiškai, neparodydama, kad ji pripažįsta teisingu tų ribų nustatymą. Jei po kiek laiko tos ribos bus kitaip nustatytos, Bažnyčia nedelsdama prisitaikys prie naujų aplinkybių, žiūrėdama, kaip geriau galės padėti tikintiesiems, priklausantiems įvairioms tautoms ir įvairioms valstybėms.
 
      Autorei patariame naudotis savo galva ir nesivaikyti vaikiškų ir nesubrendusių kokio nors laikraštuko idėjų. Man atrodo, kad autorės netikėjimo priežastys yra gilesnės kilmės. Jos religinės idėjos neišsivystė, nesubrendo, bet pasiliko primityviškame stovyje. Rimtų knygų skaitymas, savarankiškas problemų studijavimas ir nuoširdus maldos gyvenimas turėtų jai nurodyti kelius į Kristų, kurs yra kelias, tiesa ir gyvenimas.
 
J. Venckus, S. J.