Spausdinti

 

      Moters padėtis visuomenėje yra trejopa: vienuolė, ištekėjusi ir netekėjusi pasaulietė. Taigi, ir jos veikimas pasireiškia trejopu būdu. Dievo planuose kai kurios moterys, lyg Sename Testamente pirmieji vaisiai, yra pašvenčiamos vienuoliškam gyvenimui. Tačiau daugiausia jų yra pašauktų pasišvęsti šeimos gyvenimui. Gal mažiausia dalis lieka pasaulyje netekėjusios. Bet kas ji bebūtų — vienuolė, žmona ar mergelė — jos pagrindinis uždavinys pasaulyje visuomet yra tas pats: būti gyvu pasiaukojimo ir meilės pavyzdžiu, būti žmonijos dvasios motina.
 
Vienuolė
 
      Moteriai, pasišventusiai Dievui vienuolijoje skaistybės įžadu, krikščioniškoje kultūroje buvo ir yra teikiama didžiausia pagarba. Pašvęsdama savo mergystę, ji persunkia žmonių bendruomenę maloniu skaistumu ir dvasios grynumu. Tokiu būdu ji padeda išlaikyti moterystės šventumą ir moteriškumo kilnumą. Kuo didesnė pagarba bus rodoma skaistumui, tuo aukščiau stovės moteris. Liuteris savo mokslu atnešė moters dvasiai didelių nuostolių, paskelbdamas kovą mergystei ir panaikindamas vienuolynus.
 
Žmona
 
      Visa moters prigimtis yra labiausiai pritaikinta žmonos ir motinos uždaviniams. Atsakingumo jausmas prieš šeimą tinkamiausiai išvysto jos jėgas ir labiausiai subrandina jos dvasią, protą ir sielą.
 
      Dvasiniai moteris subręsta, atrasdama savo rolę, kurią vaidindama, ji gali pilnai pasišvęsti Dievui. Jauna moteris, rimtai atsidėjusi savo pareigai —- laimėti šeimą Dievui — yra subrendusi asmenybė, nesvarbu kokio amžiaus ji bebūtų. Iš jos spinduliuoja giedrumas ir ramybė — ženklai, kurie rodo, kad yra išpildomi jos prigimties pagrindiniai uždaviniai. Moteris, kuri niekuomet nepasišvenčia jokiam kitam tikslui, išskyrus save pačią, visą gyvenimą lieka nesubrendusi, neišsivysčiusi, lyg neišsprogęs pumpuras.
 
      Moterystėje ji turi tinkamas sąlygas ilgainiui vis daugiau pasišvęsti, vis daugiau pasiaukoti ir taip vis labiau išvystyti savo dvasią. Jos nuolatiniai patarnavimai šeimoje yra drauge ir jos meilės pareiškimas Dievui bei jos meilės galios ugdymas. Moteris, nesuradusi galimybės pasireikšti savo meilei ir neturinti, kam ji galėtų pasišvęsti, tampa kieta, rūškana, egoistė, nes ji negalvoja apie kitus, o vien tik apie save. Priešingai, moteris susirūpinusi savo šeima, pilnai išvysto visas meilės savybes: švelnumą, altruizmą, pasiaukojimą, kas padaro ją tikrai didžią ir tikrai laimingą.
 
      Protiniai moteris subręsta, verčiama praktiškai veikti tų naudai, kuriuos ji myli. Konkretūs ir gilūs išgyvenimai šeimoje jos prigimtyje išugdo sveiką sprendimą, galėjimą viską giliau suprasti. “Gausios šeimos motina, kuri neturėjo laiko skirti studijoms, užsiimdama vien tik savo vaikais ir vyru, yra daugiau suprantanti apie gyvenimą, yra sveikesnių idėjų, negu sena panelė, kuri nieko kito neveikė, tik krapštėsi universitetuose ir bibliotekose” (Lombroso).
      Atsakingumas prieš šeimą išvysto visas moters proto galias. Kas gali daugiau už motiną būti apdovanotas pastabumu ir intuicija atspėti niekeno neišreikštus šeimos troškimus, ypač bejėgio kūdikio norus? Be intuicijos, ji dar išvysto savyje taktą ir praktiškumą, kurie jai padeda sveikai spręsti kasdieninio gyvenimo problemas. Jos įgimtas sumanumas ir išradingumas, besirūpinant šeima, pasiekia aukščiausią laipsnį. Visa namų kultūra bei papročiai — jos išradingumo vaisius.
 
      Psichologiniai ji taip pat daugiau šeimoje išsivysto. Moterystė ir gimdymai išvysto ir užbaigia moteriškumą, suteikdami moteriai naujo grožio ir gyvybiškumo. Kiekvienas gimdymas turtina jos dvasią, suteikdamas naujų dvasinių jėgų ir sveikumo. Dr. Alexis Carell pastebi, kad moteris paprastai pasiekia pilno išsivystymo tik po keleto gimdymų. Savo knygoje “Man The Unknown” jis rašo: “Moteris, neturinti vaikų, nėra taip gražiai ištobulinta, ji yra ir nervingesnė už kitas. Gimdymo funkcijos svarbumas moteriai iki šiol dar nėra pakankamai pažintas. Ši funkcija yra nepamainoma jos pilnam išsivystymui. Todėl yra nesąmonė priešintis motinystei”.
 
Netekėjusi pasaulietė moteris
 
      Normaliais laikais šios moters misijai yra labai maža pašauktų. Bet mūsų laikais dėl įvairių socialinių aplinkybių daug moterų lieka netekėjusios. Negalima abejoti, kad ir tai sutampa su Dievo Apvaizda. Ir šeimos nesudariusią moterį Jis paskyrė ne mažesnės svarbos uždaviniui atlikti.
 
      Jos pirmasis šio gyvenimo tikslas — pilnu pasišventimu Dievui padaryti mergystę dvasiniai vaisingą. Pasilikdama mergystėje, ji gali spinduliuoti sielos skaistumu ir kilnumu. Jos tinkama laikysena, lygiai kaip ir moters vienuolyne, gali turėti pozityvią įtaką moteriškumo kilnumui ir moterystės šventumui. Išvystydama savo dvasinės motinystės galias, ji gali tapti žmonijai stiprybės ir įkvėpimo šaltiniu. Niekados pasaulis dar nebuvo toks pilnas vargo, taip neapsakomai reikalingas gydančios moters meilės. Todėl netekėjusios moters misija ir yra parodyti žmonijai šios meilės turtus, savo švelnumu palengvinti kenčiantiems, atgaivinti jų viltį.
 
      Ji tai atliks, surasdama tinkamus dirvonus savo darbui, kur galės vystyti savo talentus ir savo moteriškąsias ypatybes. Mokymas, auklėjimas, organizacijos, ligoninės, prieglaudos ir kiti panašūs dalykai šiandien siūlosi jai, kaip neaprėpiami darbo laukai.
 
V. Gutauskas, S. J.