Spausdinti
     Praėjusiame numeryje jau pradėjome spausdinti atsakymus į pirmiau paskelbtą anketą “Kaip žmonės praranda tikėjimą?” Šiame numeryje pradėtą darbą tęsiame “Rūpimųjų klausimų” skyriuje. Mat, redakcijoje jau nuo seniau guli keletas klausimų apie Dievo malonę ir visa kita, kas su ja turi šiokį ar tokį ryšį, pav., ar verta melstis, kai nesi pašvenčiamoje Dievo malonėje? Dėl ko šiame gyvenime geriems žmonėms dažnai nesiseka, o blogiems viskas eina “kaip ant mielių”? Taip pat vienas skaitytojas, atsakydamas į mūsų anketą, rašo, kad jo tikėjimas yra susilpnėjęs galvojant, kad jeigu yra Dievas, Jis turi būti teisingas; bet matant, kad dažnai geri žmonės labai vargsta, o blogi laimingai gyvena, reikia padaryti išvadą, kad arba Dievo visai nėra arba Jis yra neteisingas.
 
     Šiame straipsnelyje stengsimės atsakyti į šiuos visus neaiškumus, nes jie vienas su kitu rišasi. Pradžioje norime duoti mažą pastabėlę. Skaitydami Amerikos laikraščius, mes dažnai juokiamės, kad ten, rašant apie vedusiųjų išsiskyrimus, kartais nurodoma labai juokingos priežastys, pav., vienas vyras nori skirtis, nes žmona neskaniai verdanti sriubą, kitas -— kad žmona kartą jam už kaklo užkrėtusi nuo cigaretės pelenų, kitas — kad žmona konservuoto pieno dėžutėje išdurianti skyles per arti vieną nuo kitos... Tokie dalykai tiktų spausdinti juokų laikraštyje.
 
     Bet kartais yra nurodomos ne ką išmintingesnės ir netikėjimo priežastys. Vienas sako netikįs, nes kartą jam kunigas nedavęs išrišimo, kitas — kad dabar Bažnyčia leidžia penktadieniais valgyti sriubą su taukais, pirmiau to nebuvę, dar kitas — kad kunigas prieš trisdešimt metų, krikštydamas jo vaiką, buvo labai susinervinęs ir jį netinkamu žodžiu pavadinęs... Ar tai ne juokinga? Jei žmogaus tikėjimas susvyruoja dėl tokių menkniekių, tai, matyt, jo visai nebuvo. Jis net nesupranta, kas yra tikėjimas, kas yra Bažnyčia. Taip, netikėjimas niekad nėra išplaukęs iš mokslo ir išminties. Jau ir Šv. Rašte yra pasakyta: “Tarė kvailys savo širdyje: nėra Dievo!” (Ps. 13). Dažniausiai netikėjimo priežastis yra ignorancija arba puikybė, o kartais abidvi drauge.
 
     Šiuo pasakymu nenorime užkirsti kelią visiems, norintiems mums atvirai rašyti apie savo atšalimo priežastis. Jų mes iš anksto nevadiname nei ignorantais nei pilnais puikybės, nes jie gal neturėjo progos ir galimybės giliau pagalvoti apie tikėjimo klausimus. Pagaliau negalima sakyti, kad jie visiškai netikėtų, dažniausiai yra tik atšalę nuo tikėjimo praktikavimo, jų tikėjimas nėra žuvęs, tik susilpnėjęs. Jeigu žmogus klausia, yra ženklas, kad jis nori pažinti tiesą, taigi, toks nėra nei puikus nei ignorantas, bet tikrai nuolankus ir išmintingas.
 
Dvejopa malonė
 
     Dažnai yra kalbama apie Dievo malonę, bet ne visiems aišku, kas ji yra. Kai eina kalba apie antgamtinius dalykus, visuomet yra sunku juos suprasti, nes mes šiame gyvenime matome ir pažįstame tik gamtinius dalykus. Dažnai padeda prilyginimai ir pavyzdžiai iš mūsų kasdieninio gyvenimo, kurį visi gerai pažįstame.
 
     Savo kasdieniniame gyvenime vartojame žodį malonė, nors ne visuomet ta pačia prasme. Sakome, kad ponas suteikė tarnui malonę, vadinas, jam ką nors davė, kuo nors jį apdovanojo. Taip pat sakome, jau kita prasme, kad mokinys yra mokytojo malonėje. Tai reiškia, kad mokinys yra mokytojui malonus, jis jam patinka. Ir pirmu ir antru atveju kalbame apie malonę, bet visai skirtinga prasme. Pirmu atveju malonė yra kokia nors vienkartinė arba ir dažniau pasikartojanti dovana, pagalba, kokio nors malonumo suteikimas. Antruoju atveju malonė yra daugiau pastovi padėtis. Ta padėtis, kai mokinys yra mokytojui malonus, mylimas, tęsis tol, kol mokinys kokiu nors savo blogu elgesiu tą mokytojo malonę praras. Praradęs, jis ją iš naujo gali atgauti, jei mokytoją atsiprašys ir vėl gerai elgsis.
     Į dvi panašias rūšis skiriame ir Dievo malonę. Dievas žmogui teikia kartas nuo karto įvairias malones, pagelbėdamas jo darbuose, padėdamas nugalėti pagundas ir t.t. Ši malonė yra tam tikra Dievo žmogui duodama dovana ar pagalba, ji vadinama veikiančioji arba padedančioji Dievo malonė. Antroji malonės rūšis, kada žmogus yra Dievui malonus, kada jis yra Dievo malonėje, vadinasi pašvenčiamoji Dievo malonė. Tai yra stovis, kurs tęsiasi tol, kol žmogus nenutrauks santykių su Dievu, papildydamas sunkią nuodėmę, savo laisva valia nusigręždamas nuo Dievo. Kai žmogus yra Dievo malonėje, jis, galima sakyti, yra Dievo draugas, Jo sūnus, turįs teisę paveldėti Dangų ir net būti Dievo prigimties dalininku, panašiu į patį Dievą.
 
     Pirmos rūšies malones Dievas visuomet duoda žmogui. Jis žmogui jas siūlo net tada, kai su Juo santykiai nutraukti, kai žmogus yra padaręs sunkią nuodėmę. Taip, Dievas savo malones žmogui tik siūlo, prievarta jų neprimeta, žmogus gali jas priimti ir jomis pasinaudoti arba jas atmesti. Jokiam žmogaus darbui ar pagundos nugalėjimui niekados netrūksta Dievo malonės, pakankamos Jo pagalbos. Jei žmogus vis dėlto to darbo neatlieka ar pagundos nenugali, tai kaltas jis pats, jis tinkamai nepasinaudojo ta Dievo malone, su ja neveikė. Dievas iš savo pusės padarė viską, ką galėjo, tik žmogus neparodė jokios energijos, jokių pastangų nei geros valios. Savo laisva valia jis nepriėmė Dievo malonės ir ja nepasinaudojo. Dievas galėtų jį priversti, bet Jis to niekados nedaro. Jis pats davė žmogui tą didelę dovaną — laisvą valią. Tos dovanos Jis nenori nuo žmogaus atimti, jo laisvos valios nenori panaikinti. Pats žmogus turi pasirinkti Dangų arba pragarą. Dievas nė vieno nepaima už pakarpos ir prievarta nestumia į Dangų ar į pragarą.
 
     Šios padedančios Dievo malonės žmogui yra būtinai reikalingos, be jų, tik savo jėgomis, žmogus nepasiektų išganymo. Bet ne mažiau svarbi yra pašvenčiamoji Dievo malonė. Kas jos neturi, yra Dievo priešas, negali įgyti jokių nuopelnų amžinam gyvenimui. Jei žmogus yra pašvenčiamoje Dievo malonėje, kiekvienas jo net ir mažiausias geras darbelis neliks be atlyginimo amžiname gyvenime. Ir priešingai, kai žmogus sunkia nuodėme praranda pašvenčiamąją Dievo malonę, jo santykiai su Dievu yra nutraukti, užtat net ir didžiausi jo darbai ir ilgiausios maldos amžinam gyvenimui yra nulis, jis negaus jokio atlyginimo.
 
Ar verta melstis?
 
     Tad ar verta melstis ir daryti gerus darbus, esant be pašvenčiamosios Dievo malonės, jeigu už tuos gerus darbus negausi jokio atlyginimo? Taip, verta ir melstis ir daryti gerus darbus. Sakėme, kad žmogus už tuos gerus darbus negaus atlyginimo amžiname gyvenime, bet gali gauti šiame gyvenime. Jis gali savo maldomis ir gerais darbais išprašyti iš Dievo įvairių žemiškų malonių ir ypač atsivertimo malonę, t. y., kad Dievas jam padėtų vėl atgauti pašvenčiamąją malonę, kad vėl jis galėtų tapti Dievo draugu ir Jo vaiku bei Dangaus paveldėtoju, kad jis galėtų nuoširdžia išpažintimi arba tobulu gailesčiu vėl susitaikyti su Dievu ir vėl iš naujo tapti Jam “maloniu”.
 
Dėl ko blogiems sekasi?
 
     Dėl ko blogiems dažnai šiame gyvenime sekasi, o geriems nesiseka? Ar Dievas, taip tvarkydamas, yra neteisingas? Atakymas į šį klausimą atidžiam skaitytojui jau galėjo paaiškėti. Pirmiausia reikia pasakyti, kad mes negalime niekados aiškiai žinoti, ar kuris nors žmogus yra geras ar blogas, ar jis yra pašvenčiamoje Dievo malonėje ar nuodėmės stovyje, ar jo darbai yra geri ar blogi. Tai žino tik pats Dievas.
 
     Vis dėlto turime pripažinti, kad kartais geriems žmonėms Dievas siunčia visokių kančių ir nelaimių, o blogiems viskas gerai klojasi. Jeigu taip yra, tai čia matome tik ypatingą Dievo teisingumą ir meilę. Dėl ko blogam žmogui sekasi? Suponuojam, kad tas žmogus yra tikrai blogas ir gyvena be pašvenčiamosios Dievo malonės, pilnas nuodėmių. Kiekvienas pripažins, kad žmogus, nors būtų blogiausias, vis tiek kartais  padaro kokį nors gerą darbą. Žinome, kad žmogus, neturįs pašvenčiamosios malonės, į Dangų neįeis ir po mirties jokio atlyginimo už savo gerus darbus negaus. Užtat Dievas, norėdamas būti visiškai teisingas, tam žmogui už vieną kitą jo gerą darbą atlygina šioje žemėje.
 
     O dėl ko geriems kartais nesiseka? Ir geriausias žmogus, visuomet esąs pašvenčiamoje Dievo malonėje, padaro didesnių ar mažesnių klaidų. Už tas klaidas jis turi atsilyginti, atkentėti. Žinoma, jis galėtų už jas atkentėti skaistykloje po mirties. Bet Dievas, tą žmogų be galo mylėdamas ir gerai žinodamas, kad skaistyklos kančios yra daug didesnės net už didžiausias šios žemės kančias, siunčią žmogui jau šioje žemėje kokią nors mažutę nelaimę, kokį nors kryželį, kad galėtų čia už savo klaidas atsilyginti, kad nereikėtų kentėti po mirties. Tai yra ypatinga Dievo malonė ir ypatingas Jo palankumo parodymas. Laimingi būtume, kad mes tai gerai suprastume! Tada nemurmėtume prieš Dievą, jei turime kentėti, bet Jam visą širdimi dėkotume.
 
Juozas Vaišnys, S. J.