Šveicarijoje buvo garsus profesorius Foersteris. Lietuvius su juo supažindino mūsų žymi rašytoja ir kilni asmenybė Marija Pečkauskaitė. Ji buvo buvusi jo mokinė universitete. Ši rašytoja, susižavėjusi giliomis Foersterio mintimis, išvertė nemaža jo raštų į lietuvių kalbą. Vienas tų veikalų yra stora knyga, vardu “Jaunuomenės Auklėjimas”, išspausdinta Lietuvoje dar prieš pirmąjį pasaulinį karą.
“Jaunuomenės Auklėjime” Foersteris pasakoja, kad du angelai auksiniais smilkytuvais kapinėse smilkę kapus. Bet ne visus, o tik tokius, kurie buvę labiausiai apleisti ir tirščiausiai apžėlę piktžolėmis. Tiedu Dievo pasiuntiniai, nė nežvilgtelėję, praeidavę pro gražiuosius kapus. Nors šiaip žmonės domėdavęsi tik tokiais: juos traukia gėlių margumas, kvepėjimas, paminklų brangumas, juose iškaltų vardų garsumas ir pagyrimų skambumas. Angelai, paklausti prie užmirštųjų kapų apie keistą savo elgesį, atsakę: “Čia guli šventieji”.
Ar tokių niekur neužrašytų, niekaip nepagerbtų šventų vyrų ir moterų nėra kiekviename krašte, nėra Amerikoje, nėra Lietuvoje? Taip, Lietuvoje. Čia aš norėčiau iškelti tik porą labai paprastų pavyzdžių.
Pirmoji buvo aštuoniolikos metų mergaitė, privačiai Dievui pažadėjusi skaistybę. Paskui, eidama dvidešimt pirmuosius metus, visokių aplinkybių verčiama, ištekėjo. Ta moteris lengvai galėjo gauti atleidimą nuo įžadų pas nuodėmklausį. Bet ne — ji, ir gyvendama moterystėje su jaunu vyru, griežtai laikė, ką Dievui buvo pažadėjusi. Taip išgyveno ištisus penkiolika metų. Ūkininkė, turtinga, sveika dvasia ir kūnu, gyvendama su žmonėmis, tarp žmonių, tarp gerų ir blogų kalbų, turėdama begales visokių reikalų, matydama visokių pasielgimų... Na, ar ne šventoji ji buvo?
Kita buvo neturtinga. Su vyru gyveno pas ūkininką, kaip kampininkė. Ilgus metus. Bet, vyrui mirus, šeimininkas jos neišvarė. Valgydino ir rengė, kaip savo šeimos narį. Moterėlė, bedirbdama per septyniasdešimt šaltų žiemų ir septyniasdešimt karštų vasarų, sulinko į lanką, sudžiūvo į pintį. Bet iš darbo nesitraukė. Atėjus jos eilei, visą šeimą išleisdavo į bažnyčią. Namie ji ir karves pašerdavo, ir kiaules apliuobdavo, ir arkliams šieno paduodavo, ir vištoms miežių ir antims ir žąsims. Ir žmonėms: grįžę po pamaldų, rasdavo pietus, garuojant ant stalo.
O šeimininko būta tikro latro: iš šventų dalykų pasijuokia, nežmoniškai blevyzgoja, smarkiai girtauja. Bet senutė niekad neišneš namų sąšlavų į žmones. Smalsiems kaimynams, klausiantiems apie ūkininką, ji duodavo tik vieną atsakymą: “Geras”. O jam pačiam, kai niekas negirdi, tik tiek pasakydavo: “Vaikeli, aš už tave meldžiuosi”. Tas žmogus netikėjo jokiais šventais užtarimais, bet kai išgirsdavo savo kampininkės pastabą, jam gnybteldavo už širdies: “Juk šitos moteriškės malda yra šventa”.
Šitie šventieji guli žemėje, niekieno nežinomi. Jie saugoja Lietuvą nematomi. Kad tokių šventųjų yra, pripažįsta pati Katalikų Bažnyčia. Tam yra įvesta ir Visų Šventųjų šventė. Ja yra pagerbiami visi šventieji — ir viešai paskelbtieji ir nepaskelbtieji.
Kun. Jonas Matusas
LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription one dollar. Single copy 10 cents.
Entered as second-class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn. LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Telefonas: HEmlock 4-1677. Metinės prenumeratos kaina 1 doleris. Atskiras numeris 10 centų.
N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn. Vinjetės J. Pilipausko