Kai lūpos tyliai kartoja angelo žodžius: “sveika, Marija, malonės pilnoji” ir širdis plaka ilgesiu, aš stengiuos prisiminti visa, ką gražiausio esu matęs Dievo darbuose. Tačiau nieko nerandu, su kuo galėčiau palyginti grožį Tos, kurią sveikinu...
 
      Niekuomet neišdils iš mano atminties rytmečiai, kai saulė, didelė, raudona, iš melsvo miško išnirus, maudydavos stikliniuos Zarasų ežeruos. Kai ji didi, it karalienė, gegutės “kukū” lydima, kopdavo į aukštą dangų aušros nudažytu taku. Bet Tu, Marija, daug gražesnė... Auksiniai rytmečiai — tik keli Didžiojo Menininko teptuko brūkšniai, keli mažučiai Jo išminties spindulėliai. O Tavo sieloje — Jo malonės pilnybė: “sveika, malonės pilnoji!”
 
      Kai tėviškėje giedrią žiemos naktį šviesdavo pilnatis, išeidavau pasivaikščioti. Tų mėnesienų ir šiandien, po tiek jau metų, vis nebegaliu užmiršti. Ar galėtų būti kas nors gražiau, paslaptingiau ir poetiškiau, negu keliauti balta, baltutėle sniego antklode užtiestais tyliais, tyliais laukais? Ar galėtum rasti ką nors nuostabesnio, kaip tokią naktį fantastiški miško šešėliai, išraižyti sniege?
 
      “Mano Dieve”, — nenoromis prabildavo širdis, — “gerasis Dieve, kurs mėgsti daryti gera ir slėptis už savo darbų, nuo miegančio žmogaus akių Tu paslėpei gražiausiąjį paveikslą, kurį žemei nutapei ir vidunakčiui liepei prabilti poezija, kuri prašoka žodžio galią. Bet Tu, Marija, dar gražesnė... Deimantiniai žiemos vidunakčiai — blankūs Didžiojo Menininko pėdsakai, tik mažučiai Jo grožio spindulėliai. O Tavo sieloje Jo malonės pilnybė: “sveika, malonės pilnoji!”
 
      Gera pasilikti vienatvėje su Tavimi. Marija, tik su Tavim viena, ir pasidžiaugti paveikslu, kurį jaunatvėje išsinešiau iš savo tėviškės bažnyčios: Mergelė baltu rūbu, žydria juosta apjuostu, su maldai sudėtomis rankomis ir žvilgsniu pakeltu į dangų. Apie Jos galvą dideliu ratu dvylikos žvaigždžių vainikas, po dešiniąja koja žalčio galva, o po kairiąja mėnulio delčia.
 
      Šventasis Tavo, Marija, paveikslas, įsispaudęs vaiko sieloje, tapo stiprybe jaunatvės kovose ir džiaugsmu laimėjimuose. O šiandien, tamsiausiose mūsų gyvenimo dienose, jis — man didelė viltis ir pasitikėjimas. Neapvils jis manęs! Tu, Skaisčiausioji Mergelė, savo malonių pilnybėje radai galią nugalėti senąjį žaltį — blogio versmę, užnuodijusią žemę. Dievo pažadas: “Padarysiu nedraugystę tarp tavęs ir moteriškės”, išsipildė Tavyje. Tau pergalė užtikrinta: “Ji sutrins tau galvą”.
 
      Lemiamoji su juo kova jau įvyko Golgotos viršukalnėje, kur Tu po kryžium stovėdama, tvirta, kaip Tavo meilė, už mūsų gyvenimą savo Sūnų aukojai.
 
      Pajusk, širdie, Motinos skausmą ir verk su pranašu Jeremiju, mačiusiu busimąją išganymo dramą ir raudojusiu dėl Nekaltosios ir su Ja: “Verkte verkė naktį, ašaroti Jos veidai... Nėra nei vieno iš artimųjų, kurs Ją ramintų: visi draugai Ją paniekino ir tapo priešai (1, 2). Kam prilyginsiu Tave, su kuo sugretinsiu Tave, Jeruzalės Dukra? Kaip paguosiu ir kaip suraminsiu Tave, Siono Mergele?... Didelis, kaip jūra, Tavo liūdesys (2, 13). O jūs visi, keliaujantieji žemės vieškeliais, stebėkite ir pasakykite, ar yra skausmas didesnis už mano skausmą?...” (1, 12).
 
      Tu laimėjai, Marija, o Tavyje laimėjom mes visi, kaip visi buvom žuvę Ievoje. Mūsų laimėjimas — Jėzaus Kristaus Išganytojo pergalėje. Laimėjome, nes “nei daugelis vandenų nepajėgė užgesyti Tavo meilės ugnies” (G. Giesmė, 8, 7). Senasis žaltys — revoliucionierius prieš tiesą ir žmogaus prigimties klastingas priešas buvo sutriuškintas ir jo išdidžioji galva padėta po Tavo, Nuolankiosios Mergelės, kojomis. Nuo dabar jis neturės daugiau galios ant mūsų, jei mes patys laisvai ir noriai per nuodėmę jam nenusilenksim.
      Tu seniai mirei, kaip ir visi mirtingieji. Seniai su siela ir kūnu, nepajutus nuodėmės prakeikimo — “dulkė esi ir į dulkę pavirsi” — džiaugiesi amžinojo savo Sūnaus karalystėje. Nors Tu, o Motin, mūsų žemę seniai palikai, bet žemėje, kur mes gyvenam, niekuomet netrūko Tavo meilės. Nors toli, triumfuojančios Bažnyčios garbėje esi, bet Tavo akys lydi mus. Matai, galingo priešo esam puolami, galingo, kaip yra galinga neapykanta ir kerštas. Tu, gelbėjusi mums tiek kartų, pagelbėsi ir dabar.
 
      Kodėl toks liūdnas ruduo, ko žmonės taip susirūpinę skuba Romos gatvėmis? Todėl, kad išpuikę, galingi ir žiaurūs, siaubingi, lyg įsikūnijęs šėtonas, turkų sultonai jau bando plėšti Italijos pakraščius. Balkanų tautas ir Viduržemio jūros salų gyventojus išpiovė, o vyrus išsivežė vergais. Jų laivynas gausus, kaip miško medžiai, ruošiasi atplaukti tiesiai Romon. Tiesa, jo pasitikti neseniai išplaukė jungtinis Popiežiaus, Venecijos ir Ispanijos laivynas, bet ką tai reiškia!... Todėl Popiežius drąsino kareivius, ragindamas prašyti Marijos pagalbos: “Nuo amžių negirdėta, kad kas nors, šaukdamasis Tavo pagalbos, prašęs užtarimo, būtų buvęs neišklausytas”. Jis visiems tikintiesiems išsiuntinėjo raginimus daryti atgailą ir kalbėti rožančių.
 
      Štai minios, kaip upė, plūsta Romos gatvėmis. Priešakyje minios barzdotas senelis, basas ir atgailos drabužį dėvįs. Tai Popiežius Pijus V.
 
      1571 m. spalių 7 d. prie Lepanto įvyksta lemiamas mūšis. Krikščionys kovoja prieš daug galingesnį priešą. Kautynėms pasibaigus, Popiežiaus karvedys Antonio Colona susijaudinęs taria: “Mes stebuklu laimėjome, o ne jėgų proporcija!”
 
      Džiaugėsi visas krikščioniškasis pasaulis ir padėkos giesmes Marijai giedojo. Džiaugėsi ir Šventasis Tėvas ir, liudydamas busimosioms kartoms apie Marijos pagalbą lemiamoje kovoje, padėjo pusmėnulį, turkų emblemą, šalia žalčio galvos po Nekaltosios kojomis...
 
      Devynioliktojo amžiaus vidurys. Bažnyčios padangėje nepaprastai grasiną debesys. Prancūzų enciklopedistų sąjūdis su gabiais masonų vadais, Voltaire, Renan, Diderot, nihilizmą ir materializmą išskleidžia po visą kultūringąjį pasaulį. Neretai ir kunigija tampa liberališkųjų idėjų auka. Prieš išprususią Paryžiaus publiką Voltaire trina iš džiaugsmo rankas: “Mielajam Dievuliui tuoj gražų paminklą pastatysime...”
 
      Didžiai liūdi ir sielvartauja Popiežius Pijus IX, nes Bažnyčiai gręsia didžiausias pavojus būti sunaikintai iš vidaus. Nedaug kam daro įspūdį 1854 m. Nekaltojo Prasidėjimo dogmos paskelbimas. Jau net žmonių masių nepasiekia Bažnyčios balsas.
 
      Belaukiant, kada grasinančių debesų žaibai kris į Bažnyčios pastatą, 1858 metais jie krinta tiesiai į masonerijos pastatytą bokštą: Liurde keturioliką kartų iš eilės pasirodo Marija. “Aš esu Nekaltas Prasidėjimas”, — sako Ji. Ir pasklinda po visą pasaulį nepaprastai galingas šauksmas pamesti netikėjimo ir klaidatikystės šunkelius ir grįžti prie Dievo per Jos Sūnaus įsteigtąją Bažnyčią. Katalikiškuose kraštuose įvyksta persilaužimas, bet dėl žmogaus paikumo bedievybei nesuduodamas mirtinas smūgis: daug bedievių liko užkietėjusių, o dar daugiau krikščionių drungnų ir abejingų.
 
      Kaip dėkingas esu Tau, Marija, kad mano Tėvynę Tu apsaugojai nuo erezijų ir per Tavo Šiluvoj išlietas ašaras Lietuva liko Kristaus Bažnyčios prieglobstyje ir šiandien aš katalikas esu.
 
      Schizmatiškoje ir eretiškoje krikščionybėje Bažnyčia negalėjo paskleisti Tavo atneštųjų malonių, todėl senasis melo tėvas ir blogio kunigaikštis, mažai kliudomas, įsitaisė tvirtas savo pilis, ir jos tapo bedievybės avangardu. Net ir ten, kur Tavo vardas nuoširdžiai buvo gerbiamas, bet paniekintas Tavo Sūnaus įsakymas priklausyti vienai, šventai ir apaštališkai Bažnyčiai, atseit Rusijoje, šėtonas pajėgė sukurti negirdėto siaubo karalystę. Bet Tu nepaliksi savo vaikų liūdnam likimui, nes niekuomet nepalikai. Savo rūpestį ir šiame varge jau esi įrodžius.
 
      Kai piktybės kunigaikščio generolai, Leninas, Trockis ir Stalinas, 1917 metais rytuose, prisidengę vargšų užtarėjų skraiste, paskelbia žūtbūtinę kovą Dievui, vakaruose, Fatimoj, vėl suspindi Tavo, Mergelės ženklas. Žmonės vėl vargų slėny regi Tave, dešimttūkstantinės minios mato Tavo apsilankymo ženklus. Bedieviškai ir užsispyrusiai žalčio veislei didelis, gal paskutinis perspėjimas!
 
      O mums, Tavo vaikams, šis ženklas — didelis suraminimas ir pasitikėjimas: jei Dievo esame, žemės blogis — dangiškojo gėrio laidas. Tu apšvietei mus savo šviesa, išryškindama mūsų kovos taktiką: atgaila, ypač už netikinčius; malda, ypač rožančius; kryžiaus meilė, ypač pasižymint ištikimumu ir tvirtumu skaudžiuose bandymuose; taip, kaip Tu davei mums pavyzdį — tvirta stovėdama prie mirštančio Sūnaus.
 
      Mergelės kova plečias į negirdėto didumo grumtynes. Bet Dievo žodis, kaip šventas, taip ir tikras: “Ji sutrins tau galvą!” Kūjis ir piautuvas ten pat, po Jos kojomis, prie pusmėnulio, bus padėti, kur nužeminta žalčio galva per amžius...
 
      Aš giliai nuliūstu prie Tavo, Nekaltosios, paveikslo, sieloje išsinešto iš savo tėviškės. Mano širdį Tu norėtum matyti tyrą, kaip pirmasis sniegas, o ji dulkių temdoma. Norėtum jos skaidrume džiaugtis savo skaidrumo ir šventumo paveikslu, bet ją drumsčia Dievą paliekančio pasaulio vėjai.
 
      Tu, kuri visas kovas laimi, Mergele, Motina, padėk man save laimėti Tau. Kaip gar lėčiau pakęsti Tavo akivaizdoje niekšiškumą: kitiems skelbti Tavo garbę, o savo elgesiu žeminti Tave; kitus raginti vykdyti Tavo kovos planus, o savo gyvenimu prieštarauti jiems; tikėti, kad Tavo laimėjimuose glūdi mano Tėvynės laimėjimas ir Tavo kovoms nepasišvęsti visomis jėgomis, visa siela, visu protu, visa širdimi...
 
      PASTABA. Visiems labai rekomenduoju perskaityti šias dvi knygas:
 
      1.    Vysk. P. Būčys. Švenč. Panelės Apsireiškimai Liurde. Galima gauti “Darbininke”.
 
      2.    Marija kalba pasauliui. Kun. Vembrės vertimas.
 
K. Vabalkšnis
 

ATSIUSTOS PAMINĖTI KNYGOS:

 
      1. Balys Gaidžiūnas. Vieneri Metai ir Viena Savaitė. Išleido “Dirva”, 6820 Superior Avė., Cleveland 3, Ohio. 2. K. Čukovskis. Daktaras Aiskauda ir Jo Žvėrys. Gaunama “Eglutės” Administracijoje, P. O. Box 22, Brockton 68, Mass.