Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

MINDAUGAS IR LIETUVOS KRIKŠTAS

 
     Praėjusių metų gale Lietuvių Kultūros Institutas pranešė Kunigų Vienybės ir ALRK Federacijos suvažiavimams Pittsburge, kad 1951 metų pradžioje sueina 700 metų nuo Lietuvos krikšto. Buvo priimtos atitinkamos rezoliucijos šią svarbią sukaktį kuo iškilmingiausiai paminėti. Kultūros Institutas patiekė ir istorinių žinių apie pirmąjį Lietuvos krikštą. Tas žinias, šiek tiek sutrumpinę, paduodame mūsų gerbiamiesiems skaitytojams.
 
     Prieš 700 metų, 1251 metų pradžioje, Lietuvos valstybės kūrėjas didysis jos kunigaikštis Mindaugas apsikrikštijo su savo šeima ir dideliu lietuvių būru. Popiežius Inocentas IV savo bulėje nurodo, kad krikštą priėmė didelė daugybė lietuvių pagonių (numerosa multitudo paganorum).
 
     Apie savo krikštą Mindaugas painformavo popiežių, pasiųsdamas delegaciją ir prašydamas priimti jį bei visą lietuvių tautą į savo globą. Popiežius Inocentas IV 1251 metų liepos mėn 17 dienos raštu pareiškė, kad jis su džiaugsmu sutinka globoti Mindaugą ir visus jo krikščionis. Popiežius kreipėsi ir į kaimyninius vyskupus, kad jie paremtų Mndaugo pradėtą Lietuvos krikščioninimo darbą.
 
     Pirmuoju Lietuvos vyskupu buvo paskirtas vokietis Kristijonas, o jam talkininkavo pranciškonai ir domininkonai. Maždaug tuo pačiu laiku buvo paskirtas ir kitas vyskupas domininkonas Vitas, kurį įšventino Gniezno arkivyskupas. Pirmoji vyskupija buvo įkurta Žemaitijoje Raseinių ir Betygalos srityse, o antroji pietinėje Lietuvoje, jotvingių žemėje, apie Veisiejus.
 
     Iš abiejų vyskupijų Mindaugas pasiryžo sudaryti Lietuvos bažnytinę provinciją, tiesiog priklausančią nuo šv. Sosto. Inocentas IV šį Mindaugo norą nuoširdžiai parėmė. Vyskupas Kristijonas prisiekė ištikimybę pačiam popiežiui. Popiežius įgaliojo vyskupą Kristijoną vainikuoti Mindaugą Lietuvos karaliumi. Vainikavimo iškilmės įvyko 1253 metais.
 
     Šie faktai rodo, kad Lietuvos krikšto klausimas buvo išspręstas iš pačių pagrindų. Priimdamas krikštą ir karūnuodamasis Lietuvos karlium, Mindaugas įsijungė su visa tauta į Katalikų Bažnyčią ir krikščioniškųjų tautų šeimą. Taigi, formaliai viskas buvo atlikta, kad krikščionybė galėtų toliau plėstis Lietuvoje.
 
Ar Mindaugas išliko katalikas?
 
     Krikščionybės įvedimas Lietuvoje sutapo ir su Lietuvos valstybės organizavimo pradžia. Dėl to Mindaugo rūpesčiai buvo dvejopi: stiprinti kirkščionybę ir pačiam išsilaikyti savo pozicijoje. Tada, be abejo, nestigo konkurentų, nenorinčių jam paklusti. Prie politinių jo priešų jungėsi ir užsikirtę senojo tikėjimo šalininkai. Be to, ir kalavijuočiai su kryžiuočiais nenustojo puldinėti Lietuvos. Mindaugas turėjo grumtis su šiais savo priešais. Kai kurie istorikai mano, kad jis, leisdamasis į kovą su krikščioniškuoju ordinu, atkritęs ir nuo Katalikų Bažnyčios. Bet paskutiniųjų istorijos šaltinių tyrinėjimas tai paneigia. Mindaugas kovojo ir toliau su kryžiuočiais tik kaip su politiniais Lietuvos priešais. Ir nužudytas jis buvo ne tik kaip Lietuvos vienytojas — kas ne visiems patiko — bet ir kaip jos krikštytojas, valdovas katalikas. Po Mindaugo mirties popiežius Klemensas VI vienoje savo bulėje, rašytoje čekų karaliui Otokarui II, prisimena Mindaugą, kaip garbingos atminties Lietuvos karalių ir nurodo, kad jis buvo nužudytas nedorų žmonių. Popiežius ragina Otokarą rūpintis, kad Lietuvoje vėl būtų atstatyta tokia pat padėtis, kokia buvo prie Mindaugo ir kad į sostą, vėl būtų įkeltas karalius katalikas. Nėra jokio abejojimo, kad popiežius taip nebūtų rašęs, jei Mindaugas būtų atkritęs nuo Katalikų Bažnyčios.
 
     Taip pat ir tvirtas Mindaugo pasiryžimas įkurti nepriklausomą krikščionišką valstybę ir nuo pačios Romos priklausomą bažnytinę provinciją nerodo, kad savo nusistatymą jis būtų taip lengvai kaitaliojęs. Jis norėjo taip sutvarkyti sosto paveldėjimo reikalus, kad ir po jo valstybės priešakyje būtų valdovas katalikas. Tam tikslui jis buvo gavęs 1255 metais popiežiaus bulę, užtikrinančią, kad po jo mirties vienas jo apsikrikštijusių sūnų bus vainikuotas Lievos karalium. Mindaugo apostazijai būtų priešinga ir tai, kad jo žmona karalienė Morta išliko katalikė iki savo mirties.
 
     Ar krikščionybė nežuvo drauge su Mindaugu?
 
     Ne tik karalienė Morta liko ištikima savo naujam tikėjimui, bet ir kiti apkrikštytieji. Jų skaičius per dvyliką tolimesnio nekliudomo apaštalavimo metų turėjo išaugti gana didelis. Po Mindaugo mirties sąlygos, be abejo, pasikeitė. Lietuvoje prasidėjo atskirų kunigaikščių kivirčai ir varžytinės dėl sosto. Tose vietose, kur įsigalėjo smarkesni Mindaugo priešai, turėjo būti sukliudytas naujųjų vyskupijų veikimas. O tose srityse, kur vyravo Mindaugo šalininkai, vienuoliai pranciškonai ir domininkonai galėjo savo darbą tęsti toliau. Taigi, katalikų jėgos, mirus Mindaugui, nebuvo visiškai palaužtos. Pavyzdžiui, Mindaugo žudikas kunigaikštis Trainiota, persekiojęs Mindaugo šalininkus ir krikščionis, po dvejų metų pats buvo jų įveiktas ir pašalintas. Vadinas, Mindaugo įvesta tvarka ir krikščionybė stengėsi išsilaikyti.

Skaityti daugiau:

KUNIGAS - ŽMOGUS

Mielasis Drauge,
 
      Gavau Tavo milžinišką, net 16 puslapių laišką. Iškeltas klausimas yra labai svarbus ir jautrus. Kągi galėčiau atsakyti? Kadangi vidurinis kelias paprastai yra teisingiausias, tai ir aš jį pasirinksiu. Teisingai pastebi, kad yra blogų kunigų, bet nepamirškime, kad daug yra ir gerų, tik juos kartais ne taip greitai pastebime, kaip bloguosius, nebent Bažnyčia kurį nors iškilmingai kanonizuoja, kaip Arso kleboną, kun. Joną Bosco, kun. Juozą Cottolengo ir kitus.
 
      Klaidingai manote, kad blogieji kunigai visai netiki. Man teko ne vieną jų pažinti ir pamačiau, kad net ir pametusieji kunigystę tiki Dievą ir pomirtinį gyvenimą. Nereikia maišyti dviejų dalykų: žmogaus tikėjimo pagrindinėmis tiesomis ir jo moralinio gyvenimo. Niekas nesakys, kad Adomas ir Ieva netikėjo. Be abejo, juodu tikėjo ir dar kaip! Bet, žiūrėk, ką padarė! Užėjus pagundai, taip lengvai pasidavė. Tad ką bekalbėti apie dabartinį žmogų, kurio prigimtis yra taip smarkiai apgadinta. Taip pat ir iš tėvų vaikas kartais paveldi daug blogų palinkimų.
 
      Nei kunigas, būdamas žmogus, nėra laisvas nuo tų palinkimų. Klierikų auklėjimas seminarijoje tuos palinkimus tik užslopina, bet visiškai jų nepanaikina. Ir štai, žiūrėk, išėjus iš seminarijos ir susitikus su pagundomis, ne kiekvienas pajėgia joms atsispirti. Vienas pamažu palinksta į gobšumą, kitas į puikybę, trečias į kūniškumą, į girtavimą ir t.t. Jis žino, kad tai yra bloga, bet neturi jėgų tam blogiui atsispirti. Juk ir šv. Augustinas jau sakė: “Video bona proboque, deteriosa sequor”.
 
      Juk ir paprasti žmonės, nekunigai, yra labai aukštai iškelti sakramentais, pašvenčiamąja Dievo malone, o žiūrėk, kaip žemai kartais nupuola! Jie žino puikiausiai, kad girtavimas ar paleistuvavimas yra blogi dalykai, kad jie žmogų pažemina, beveik gyvuliu paverčia, o vis tiek kaip dažnai tų blogybių neišvengia ir gana. Čia nėra tikėjimo ar žinojimo stoka, bet stoka valios, tvirto noro, nesugebėjimas pasipriešinti toms blogybėms pačioje pradžioje.
 
      Nekalbėsime jau apie tuos kunigus kurie, neturėdami pašaukimo, tėvų yra priversti pasirinkti šį luomą. Pasitaiko ir lokių, kurie pradžioje labai mylėjo savo pasirinktą luomą, turėjo daug idealizmo, bet pasitaikius kliūtims, neįstengė joms pasipriešinti, jų nugalėti ir nejučiomis smukc vis žemyn ir žemyn iki pradėjo, kaip tas apaštalas Judas, vaikščioti visai nekunigiškais keliais ir gyventi nekunigišku gyvenimu. O Dievas juk neprivalo kiekviename žingsnyje daryti stebuklų ir taip kaip Povilą stebuklingu būdu grąžinti prie savęs. Dauguma tų pašlijusių kunigų bent prieš mirtį susitvarko, atsiverčia, bet vienas kitas ir miršta, panašiai, kaip Judas, neprašydamas Dievo atleidimo.
 
Pareiga, ne privilegija
 
      Nežiūrėkime į visa tai perdaug tragiškai, verčiau stenkimės geriau pažinti žmogaus prigimtį. Pagalvokime, kaip mes kiekvienas dažnai iškrypstame iš mums pavestų pareigų, tada ir kunigams turėsime daugiau užuojautos. Neužmirškime, kad šventimai nepakeičia žmogaus prigimties, tik uždeda naują pareigą ir atsakomybę, kurių pirmiau neturėjo. Tik Marijai buvo Dievo suteikta privilegija niekados nenusidėti, daugiau niekas iš žmonių tos privilegijos nėra gavęs. Kiekvienas žmogus ir kiekvienas kunigas su pranašu Dovydu gali pasakyti: “Štai aš esu gimęs kaltėje, ir nuodėmėje pradėjo mane mano motina (Ps. 50, 7).
 
      Bet nereikia pulti ir į kitą kraštutinumą. Tik Liuteris sakė, kad žmogaus prigimtis yra visiškai sugadinta, todėl jis galįs daryti, ką nori ir už tai nėra atsakingas. Ne, žmogaus prigimtis nėra visiškai sugadinta, tik palinkusi į bloga. Matome tūkstančius šventųjų, kurie, sujungdami savo pastangas su Dievo malone, pasiekė aukšto tobulybės laipsnio. Dėl to ir daugelis kunigų turės atsakyti prieš Dievą už savo apsileidimą, bet Dievas daugelį kunigų, taip kaip ir kitų žmonių, pateisins, atsižvelgdamas į jų charakterį, auklėjimą, iš tėvų paveldėtas ydas ir visas kitas aplinkybes.
 
      Mes matome tik išorinę pusę ir pagal ją žmogų smerkiame, o Dievas mato ir tas paslaptis, kurios mums yra visiškai neprieinamos, apie kurias mes nė nepagalvojame.

Skaityti daugiau:

AR ILGAI SEKSIME VAIKUČIAMS PASAKĄ APIE GANDRĄ

      Šiandien beveik visi pedagogai ir auklėtojai yra tos nuomonės, kad vaikui reikia tinkamu laiku ir tinkamu būdu paaiškinti kai kuriuos dalykus, kurie yra susiję su lytiniu žmogaus gyvenimu, ypač jei patys vaikai kreipiasi į tėvą ar motiną klausdami, pav., kaip atsirado nauja sesutė ar naujas broliukas. Jau vaikai, ypač didesni, netiki šiandien pasaka apie gandrą, kuris “tėvams vaikučius atneša”. O tėvams ir mokytojams bei auklėtojams ne vistiek, ar vaikutis pasisemia žinių apie visus tuos dalykus iš tyrų šaltinių, ar iš tokių, kurie yra purvini ir užnuodyti, kurie sužaloja vaikučio sielą visam gyvenimui.
 
      Taigi, daugumas sutinka su ta nuomone, kuri sako, kad kai kuriuos dalykus reikia vaikučiams tam tikru laiku paaiškinti, bet nėra dar pakankamai išsiaiškinta, kaip tai praktiškai padaryti. Labai dažnai tenka iš tėvų išgirsti nusiskundimų, esą, niekas nenurodo ir nepaaiškina, kaip, kokiu būdu suteiktinos vaikučiui tokios ar kitokios žinios. Ne kiekvienas tėvas ir ne kiekviena motina jau savaime sugeba tai padaryti. Tėvai mielai ką nors tuo klausimu pasiskaitytų. Ir juo didesnę tėvai ir mokytojai jaučia atsakomybę už dorinį ir, iš viso, dvasinį vaikučių gyvenimą, juo atsargesni ir baikštesni yra tuose dalykuose. Bet jie dažnai nesuvokia, kad kaip tik jų perdėtas atsargumas ir nesveika baimė pastumia kartais vaikutį į varginančią problematiką.
 
      Jau yra šiek tiek tais klausimais ir literatūros. Buvo gerų rašinių periodinėje spaudoje. Labai rekomenduotina yra Petro Maldeikio knygutė: “Seksualinis Auklėjimas”. Yra tokios literatūros ir kitomis kalbomis. Med. dr. G. Ockel, knygoje “Sag Du es Deinem Kinde” (Falken Verlag), ne tik pareiškia savo nuomonę, bet ir praktiškai nurodo, pasiūlo, kaip reiktų su vaikučiu pasikalbėti, kaip jį palaipsniui supažindinti su naujojo žmogaus, kūdikio, atsiradimo faktu.
 
      Šių eilučių autorius žada ateityje mūsų visuomenę arčiau supažindinti su kai kuriais tokiais pasiūlymais, bet prieš tai norėtų turėti ir pačios visuomenės pasisakymą. Tam tikslui ir yra parengta čia žemiau patiekiama anketa.
 
      Kiekviena tauta turi savo būdą ir temperamentą, kuris šiek tiek skiriasi nuo kitų tautų būdo ir temperamento. Daug priklauso nuo auklėjimo veiksnių ir papročių. Ir kas tinka rytiečiams, netiks šiauriečiams. Be to, toks platesnės visuomenės pasisakymas klausimą labiau išryškintų ir duotų progos vieniems pasinaudoti kitų patyrimu. Todėl kiekvienas tautietis, ypač tėvai ir auklėtojai, yra prašomi šiais klausimais aiškiai ir išsamiai pasisakyti. Šios anketos daviniai bus labai vertinga medžiaga. Tie daviniai bus atitinkamai sutvarkyti ir patiekti per spaudą mūsų visuomenei.

Skaityti daugiau:

MODERNAUS KATALIKO VAIZDAS

    Praėjusį kartą rašėme, kad mums lietuviams katalikams, vis labiau įsitraukiant į modernųjį miestų gyvenimą, gresia didelis pavojus paskęsti svetimtaučių ir naujųjų pagonių jūroje. Tik tapimas moderniais lietuviais katalikais gali mus nuo tos pražūties išgelbėti. Kaip vieną svarbiausių priemonių nurodėme stengimąsi suderinti savo žemiškąjį gyvenimą su antgamtiniu. Tarp šių dviejų pasaulių turi būti tobula harmonija. Dabar pakalbėsime apie kitą svarbią priemonę.
 
Koks žmogus Tave žavi?
 
    Pasakyk, kokiu žmogumi labiausiai žaviesi ? Kokio žmogaus vaizdą, idealą turi prieš akis, kurį Tu seki ir kuriuo norėtum tapti? Tu, jaunuoli, manau, žaviesi kokiu nors suaugusiu savo draugu, sporto įžymybe. O Tu, sese, kuria nors kino žvaigžde, vyriškių garbinama dama. Tu, vyre, gal gerai įsitaisiusiu piliečiu, visur prasimušančiu landuoliu, visomis gėrybėmis besinaudojančiu biznierium. Bet ar ilgai jūs žavėsitės tomis įžymybėmis, tais gyvenimo numylėtiniais? Po kiek laiko jūs būsite savo sekamuoju asmeniu nusivylę, sporto ir filmų pasaulyje bus pasirodžiusios kitos žvaigždės. Tais jūsų garbintais “herojais” jau niekas nesižavės.
 
    Tik vienas žmogus žavi visų laikų ir visų luomų žmones. Tai Kristus! Jis traukia į save ir moderniojo žmogaus akį bei širdį. Kiekvienas, kurs atsidėjęs, be iš anksto susidarytų prietarų skaito Evangeliją ar mūsų laikų kalba parašytą Kristaus gyvenimo istoriją (pav., Papinio), pradeda grožėtis Kristumi daugiau, negu kuriuo kitu kad ir žymiausiu žmogumi.
 
    Kas traukia mūsų laikų žmogų į Kristų? Tur būt, labiausiai Jo žmoniškumas, kurs spindi visoje pilnumoje. Prieš moderniojo žmogaus akis, panašiai kaip ir prieš šv. Povilo, stoja didingas, patrauklus Kristaus vaizdas. “Pasirodė mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus žmoniškumas ir maloningumas”. Tada žmogaus širdį, taip kaip ir evangelisto, užviešpatauja mintis, kad “Jis perėjo žemę, gera darydamas”.
 
    Ir modernusis žmogus pirmoje eilėje nori būti tikras žmogus, idealus žmogus, žmogus kilnių darbų, o ne vien žodžių. Kilnumas, teisingumas ir nepaperkamas dorumas jį žavi. Darbe, skurde ir frontuose susikūrė trys naujojo žmogaus žymės: draugiškumas, nesavanaudiškumas, tiesumas. Jis nesižavi savanaudžiu biznierium, kurs per kitų galvas į laimę kopia. Veidmainiškumo jis neapkenčia. Todėl jam jau nebedaro įspūdžio nei džentelmeno tipas, kurs išoriniai yra kitiems mandagus ir korektiškas. Visoks išorinis pasireiškimas jam turi plaukti iš vidujinio įsitikinimo, nors šiaip jis nemėgsta jų viešai reklamuojamų.

Skaityti daugiau:

NEUŽMIRŠK LIETUVOS!

     Trisdešimt trečią kartą švenčiame Lietuvos Nepriklausomybės šventę, bet jau dešimtį kartų ši džiaugsminga sukaktis mums buvo aptemdyta karčios dabarties debesiu. Šiais metais mūsų džiaugsmas neturėtų sustoti tik prie 1918 metų vasario 16 dienos, bet, gimdamas iš praeities, pasiekti net 1251 metus, kada Mindaugo pastangomis buvo įneštas į Lietuvą Kristaus kryžius. Įneštas ir pirmą kartą viešai pagarbintas. Nuo tada pradėjo augti kryžiai visuose Lietuvos kampeliuose. Audros ir vėjai juos laužė, drąskė, bet juk ir Galilėjietis pasakė, kad priešų bus daug. Nežiūrint aršiausių priešų, Jis prižadėjo savo kryžiui pergalę. Jo žodis —tiesa. Ši tiesa pasitvirtino ir mūsų šalyje. Lietuva— kryžių žemė. Lietuvis su kryžiumi susigyveno, jį pamilo. Ir Kristus mylėjo kryžių, užtat jį nešė. Argi galėtų jo nenešti lietuvis? Kiekvienas kryžius yra sunkus. Bet kaipgi galėtų būti lengvas, kryžiaus kelias juk veda į kalną. Golgota yra kančios viršūnė, bet kryžiaus kelias čia nesibaigia, jis eina dar aukščiau. Tik nuo Golgotos jis jau nebesivadina skausmo, bet triumfe keliu, nes baigiasi Taboru.
 
     Jeigu tėvynę mylėsim tik žodžiais, mūsų meilė nebus tikra. Jei mes jaučiamės tremtiniai, jei laukiame tos dienos, kada galėsim grįžti, turime tai dienai neatidėliodami ruoštis.
 
     Ar manote, kad išmušus laisvės valandai kokia nors labdarybės įstaiga mus nemokamai parveš namo, taip kaip atvežė čia iš Vokietijos? Ar manote, kad mus, grįžusius be cento, džiaugsmingai sutiks miškuose sveikatą praradęs partizanas ir baudžiavos iškankintas kolchozininkas? Tikitės, kad jie išties mums pagalbos ranką? Ne! Jie lauks mūsų pagalbos. Tėvynės išdavikus dabar partizanai pagavę baudžia mirtimi. Ar ne panašios bausmės būtume verti ir mes, jei grįžtume į tėvynę tuščiomis rankomis, praleidę pramogoms visus uždirbtus dolerius, kai mūsų broliai likę Lietuvoj aukoja sveikatą ir gyvybę?
 
     Taigi, tikrai turėtume susimąstyti. Pažįstu ne vieną dar nė dvidešimt metų nesulaukusį jaunuolį, turintį banke susitaupius virš tūkstančio dolerių. Bet pažįstu daug ir tokių, kurie vakaruškose ir smuklėse kas savaitė praleidžia paskutinį centą.
 
     Bent mūsų jaunimo organizacijos turėtų steigti Lietuvos atstatymo fondus, pradėti organizuotai taupyti. Bet ir pavieniai asmenys tuo turėtų rimtai susirūpinti, jei nori turėti teisę sugrįžti į Lietuvą. Jai suvargusiai bus reikalinga pagalba, o ne nauja našta. Tik dabar dirbdami ir taupydami tėvynės atstatymui, mes pateisinsim savo išvykimą iš Lietuvos. Kitaip būtume išdavikai, bailiai apleidę pavojuje tėvynę.
 
Juozas Vaišnys, S. J.

ADMINISTRACIJOS PRANEŠIMAS

     Kadangi yra įvairių sunkenybių pinigus siųsti į užsienį, beveik visose šalyse mes turime savo įgaliotinius, kuriems galite siųsti pinigus už “Laiškų Lietuviams” prenumeratas. Štai tų įgaliotinių sąrašas:
 
Anglijoje — Rev. Just Steponaitis, St. Patrick’s Dock St., Widnes, Lancs
Argentinoje — Rev. P. Brazys, MIC Mendoza 2280, Avellaneda, Buenos Aires
Australijoje — Rev. St. Gaidelis, S. J. 264 Miller St., North Sydney, N. S. W.
Belgijoje — Rev. J. Aranauskas, S. J. 15, rue Ferrer, Mons
Brazilijoje — Rev. K. Miliauskas Caixa Postai 4118, Sao Paulo
Kanadoje — Rev. St. Kulbis, S. J. 1855 rue Rachel, East, Montreal, Que.
Kolumbijoje — Rev. N. Saldukas, S. S. Colegio Salesiano de Leon XIII, Bogota, Carr. 5a No. 8 - 36
Prancūzijoje — Rev. K. Pečkys, S. J. 42, rue de Grenelle, Paris, VII
Šveicarijoje — Rev. Dr. J. Navickas Monastere de Montorge, Fribourg
Urugvajuje — Rev. VI. Mikalauskas, S. J. Caigua 3711, Montevideo
Venecueloje — Rev. A. Sabaliauskas, S. S. San Francisco de Sales, Caracas
Vokietijoje — Rev. P. Daugintis, S. J. (13b) Pullach bei Muenchen, Berchmanskolleg 
 
     Visiems šiems mūsų įgaliotiniams už pagalbą ir triūsą nuoširdžiai dėkojame.
 

MARKSIZMO FILOSOFIJA

Kas yra dialektiškas materializmas?
 
     Paprastai žmonės pažįsta tris komunizmo ypatybes: 1. komunistai prievarta varo žmones į kolchozus (kolektyvinius ūkius), atimdami nuosavybę, 2. nepaprastai žiauriai visokiais būdais žmones kankina, 3. persekioja religiją neįsivaizduojamu įnirtimu.
 
     Daugelis pamano, kad jeigu tas proletariatas turi plaukti į savo “rojų” per tokias kančių, skausmo ir ašarų jūras, tai geriau to “rojaus” visiškai atsisakyti. Pagaliau po tų didelių aukų komunistų skelbiamo rojaus visiškai nematyti. Jeigu matytume, kad tas proletariatas bent šiek tiek pradeda darytis laimingesnis, tos aukos, atrodo, nebūtų tokios baisios. Deja, jokio pagerėjimo nėra.
 
     Komunizmas turi savo filosofiją. Marksizmas yra sutinkamas įvairiose gyvenimo srityse. Manoma, kad komunistai, ypatingai jų vadai, veikia paslaptingai už savo “geležinės sienos”, todėl kasdien galima susilaukti staigmenų. Kerenskis pasakoja, kad kartą Churchill klausęs Molotovo, kodėl komunistai esą tokie paslaptingi. Molotovas atsakęs: “Mister Churchill, ką mes komunistai darome, yra surašyta knygose, kurios visiems yra prieinamos”. Žinant marksizmo principus, galima daug ką pramatyti, daug išvadų padaryti ir, kas svarbiausia, išvengti pavojaus turėti kartais labai naivias pažiūras į komunizmą.
 
     Šiandien yra daug taip vadinamų “salioninių” arba “akademinių” komunistų. Jie žino, kad rusiškas komunizmas tikrai nėra patrauklus vakarų civilizuotam žmogui, bet galvoja, kad komunizmo idėja, įvykdyta jų krašte, būtų visai kitokia.
 
     Šiame straipsnyje pakalbėsime apie komunizmo principus, o kitame — apie tų principų įvertinimą.
 
     KOMUNIZMO PRINCIPAI 
 
A t s i r a d i m o   p r i e ž a s t y s
 
     Marksizmas arba komunizmas atsirado praėjusio šimtmečio viduryje Vokietijoje, tiksliau pasakius, Renanijoj (Rheinland), kuri per 14 metų (1801 — 1815) buvo prijungta prie Prancūzijos. Tas kraštas buvo atviras visoms idėjinėms srovėms, kurios viešpatavo Prancūzijoje ir Anglijoje.
 
     Tuose kraštuose buvo jau gerokai paplitusi industrializacija. Buvo daug fabrikų, į kuriuos žmonės būriais traukė iš kaimų gauti darbo. Mažai kas tesirūpino tų darbininkų reikalais. Ekonomijoje viešpatavo “ekonominis liberalizmas”, t. y. nebuvo įstatymų, kurie gintų darbininkų teises, nustatytų darbo valandas, tvarkytų moterų ir vaikų darbą.
 
     Gal kai kas paklaus, dėl ko tie žmonės bėgo iš kaimų į fabrikus, jei tuose fabrikuose buvo taip bloga? Atsakymas labai paprastas — kaimuose buvo dar blogiau. Jeigu savo ūkio neturi, tai tarnauk kitiems už berną visą gyvenimą, negali nei vesti nei savo šeimos sukurti. O fabrike dirbdamas, gauni uždarbį, gyvenk, kur nori ir kaip nori. Tie fabrikų darbininkai ir buvo pavadinti proletarais, kad turėjo daugiau šeimos (proles — vaikas).
 
K a r o l i s   M a r x
 
     Keletą žodžių pasakysime apie tą žmogų, kurs sukūrė socializmą. Ir patys rusai bolševikai nevadina dabartinės savo sistemos komunizmu, bet socializmu. Žodį “komunizmas” rezervuoja tai paskutinei “palaimintai” socializmo stadijai, kada nebebus nei klasių skirtumų, nei valstybės, viskas bus bendra. Socializmo įkūrėjas buvo Karolis Marx. Jis gimė žydiškoj šeimoj Tryre 1818 m. gegužės mėn. 5 d., o mirė 1883 m. kovo mėn. 14 d. Londone. Tėvas buvo teisininkas. Karoliui esant šešerių metų amžiaus, jo tėvai ir visa šeima pereina iš judaizmo į protestantizmą. Bet šis žingsnis neturėjo jokios reikšmės, nes nė vienas iš jų niekados nepraktikavo jokios religijos. Karolis Marx buvo pasirinkęs sau motto Aeschylo Prometejaus posakį: “Vienu žodžiu, aš neapkenčiu visų dievų”. Iš šito sakinio jis neišskyrė nei žydų Jahvės nei krikščionių Dievo. Daktaro laipsnį gavo Jenoje 1841 metais. Jo dizertacija buvo tokia radikali ir antireligiška, kad draugai patarė jam neginti savo tezės Berlyne, kur jis studijavo, bet važiuoti kitur, nes Berlyne, esant arti prie valdžios, pavojinga ginti tokią tezę. Jis taip ir padarė.

Skaityti daugiau:

Rūpimieji KLAUSIMAI

 TIKĖJIMAS IR KRITIKAVIMAS
 
      Turiu klausimą, kurs šiais laikais labai aktualus. Ar gali ko gero tikėtis iš savo tikėjimo tas katalikas, kurs lanko bažnyčią, bet, išėjęs iš jos, vėl puola kunigus, spaudą, organizacijas?    J.V.
 
      Pirmiausia patarčiau paskaityti šiame numery esantį T. Bružiko straipsnį “Kunigas— žmogus”. Manau, kad jį perskaičius, daug kas paaiškės. Rašai, kad Tamstos paliestas klausimas šiais laikais yra labai aktualus. Pilnai sutinku. Tikrai jis yra aktualus. Bet prašau atleisti, jei atvirai pasakysiu savo nuomonę, dėl ko jis yra taip aktualus. Jeigu mūsų tautiečiai pasisiskaitytų katekizmą (tą patį, kurį skaitydavo pradžios mokykloje per tikybos pamokas) ir pasistengtų gerai suprasti jame trumpai suglaustas mintis, jei suprastų, kas yra Katalikų Bažnyčia ir kas yra tikėjimas, tai šis ir kiti panašūs klausimai būtų visai neaktualūs.
 
      Pagaliau vieną kartą reikėtų suprasti, kad kunigas X arba klebonas Z dar nėra visa Bažnyčia. Jeigu kokio nors kataliko redaguojamas laikraštis parašys nesąmonę, jei kokia nors katalikiška organizacija, o gal tik vienas kitas jos narys, pasielgs nekatalikiškai, tai negalima sakyti, kad taip daro Katalikų Bažnyčia. Argi teisinga būtų, jei koks nors svetimtautis Lietuvą vadintų vagių ir žmogžudžių kraštu dėl to, kad lietuvis X ką nors pavogė arba užmušė? Jeigu kas pasakys, kad pilietis X yra vagis, tai bus teisinga, bet jei to atskiro asmens nusikaltimą jis priskirs visai Lietuvai, tai bus neteisingas Lietuvos šmeižimas ir įžeidimas.
 
      Taigi, matai, kad yra galima tvirtai tikėti, uoliai praktikuoti religiją, mylėti ir gerbti Katalikų Bažnyčią, kuri kaip Kristaus kūrinys negali būti netobula, ir kartu kritikuoti atskirus jos narius, kurie gali būti labai netobuli. Kitas yra klausimas, ar verta kritikuoti ar bus iš to kokios naudos. Jau iš minėto T. Bružiko straipsnio matei, kad neverta. Taip elgiasi tik senos “davatkos”. Taigi, reikia vengti tų tuščių kalbų ir kritikų, verčiau stenkimės konkrečiai savo darbu prisidėti prie tų negerovių panaikinimo.
 
KAIP PAŠALINTI TĄ KLIŪTĮ
 
      Dabar, praradus tėvynę, motiną, brolius, vienintelė mano paguoda yra Dievas, tikėjimas. Bet vienas dalykas man kliudo uoliai praktikuoti ir dažnai eiti prie sakramentų. Esu nuolat sąžinės kankinama, bijau eiti išpažinties, nes moterystėje, nenorėdami daugiau turėti šeimos, santykiaujame neleistinu būdu. Aš mielai sutikčiau su savo vyru gyventi taip kaip sesuo su broliu, bet jis nenori apie tai nė girdėti, kuo griežčiausiai priešinasi. Jei toliau taip tęsis vis barantis, ar geriau būtų taip gyventi ar skirtis?
 
Atsakymo laukianti Stasė
 
      Nė negalvok apie skyrybas. Aišku, yra liūdna, kad vyras nenori prisitaikyti prie krikščioniškosios moralės reikalavimų, bet tai neturi sudrumsti Tamstos sąžinės ir atbaidyti nuo sakramentų. Priešingai, dar dažniau stenkis eiti išpažinties ir komunijos, nes ten, kaip pati rašai, rasi vienintelę savo paguodą ir suraminimą.
 
      Jei pati tų santykių nepradedi ir jiems nepritari, bet sutinki su neteisingais vyro reikalavimais, tik norėdama išvengti nuolatinių barnių ir nesantaikos, esi visiškai nekalta. Jei tų santykių metu laikaisi visiškai pasyviai, savo širdyje nepritardama tam veiksmui ir neieškodama jokio pasitenkinimo, nepadarai nuodėmės, todėl nėra reikalo nė išpažintyje apie tai kalbėti, ypač jei manai, kad kunigas, silpnai mokėdamas lietuviškai, Tavęs nesupras. Bet jei rastum tokį kunigą, kuris Tave gerai supras, galėtum jam apie tai pasakyti, atvirai išsikalbėti, o jis, be abejo, stengsis dar labiau Tave nuraminti ir duoti naudingų patarimų.

Skaityti daugiau:

MALDA UŽ TĖVYNĘ

    Šių metų vasario 16 dieną sukanka dešimt metų, kai pirmą kartą buvo viešai perskaityta tarp lietuvių paplitusi ir visų labai mėgiama kun. St. Ylos parašyta MALDA UŽ TĖVYNĘ. Čia ją ištisai perspausdiname:
 
    Dieve, kuris leidai tautas ir įdiegei joms laisvės troškimą, grąžink, prašome Tave, ir mūsų Tėvynei laisvės dienas. Tegu tie bandymai, kuriuos Tu skyrei mūsų šaliai, nebūna jos pražūčiai, bet greitesniam jos prisikėlimui ir didesnei jos dvasinei gerovei.
 
    Laimink, Viešpatie, mus, kurie priversti buvome palikti savo gimtąją žemę. Duok mums jėgų ryžtingai pakelti sunkią tremtinio dalią. Padaryk, kad visi mes liktume ištikimi savo Tėvynei ir grįžtume į ją, nešdami naują atgimimo ugnį.
 
    Siųsk, Viešpatie, išminties ir stiprybės dvasios tiems, kurie dirba mūsų tautai ir aukojasi jos labui. Padėk savo tėviška meile ir globa pasilikusiems Tėvynėje mūsų broliams ir sesėms, stiprink dėl Tavo vardo ir tautos laisvės kenčiančius, guosk liūdinčius ir nuskriaustuosius, amžiną šviesą suteik, Viešpatie, tiems, kurie jau yra mirę kovos lauke.
 
    Švenčiausioji Mergele Marija, Aušros Vartų gailestingumo Motina, pavesk savo dieviškajam Sūnui Jėzui Kristui mūsų Lietuvą, kuri taip nuoširdžiai Tave myli ir garbina.
 
    Neleisk, kad Tavo Sūnaus vardas būtų išrautas iš lietuvių širdies.
 
    Šventasis Kazimierai, mūsų tautos Globėjau, vadovauk mūsų kovai dėl laisvės, kaip kitados stebuklingu būdu kad vadovavai mūsų tėvams.
 
    Per Kristų, mūsų Viešpatį, kurį tiki, išpažįsta ir myli kiekvienas taurus lietuvis. Amen.