Spausdinti
Kas yra dialektiškas materializmas?
 
     Paprastai žmonės pažįsta tris komunizmo ypatybes: 1. komunistai prievarta varo žmones į kolchozus (kolektyvinius ūkius), atimdami nuosavybę, 2. nepaprastai žiauriai visokiais būdais žmones kankina, 3. persekioja religiją neįsivaizduojamu įnirtimu.
 
     Daugelis pamano, kad jeigu tas proletariatas turi plaukti į savo “rojų” per tokias kančių, skausmo ir ašarų jūras, tai geriau to “rojaus” visiškai atsisakyti. Pagaliau po tų didelių aukų komunistų skelbiamo rojaus visiškai nematyti. Jeigu matytume, kad tas proletariatas bent šiek tiek pradeda darytis laimingesnis, tos aukos, atrodo, nebūtų tokios baisios. Deja, jokio pagerėjimo nėra.
 
     Komunizmas turi savo filosofiją. Marksizmas yra sutinkamas įvairiose gyvenimo srityse. Manoma, kad komunistai, ypatingai jų vadai, veikia paslaptingai už savo “geležinės sienos”, todėl kasdien galima susilaukti staigmenų. Kerenskis pasakoja, kad kartą Churchill klausęs Molotovo, kodėl komunistai esą tokie paslaptingi. Molotovas atsakęs: “Mister Churchill, ką mes komunistai darome, yra surašyta knygose, kurios visiems yra prieinamos”. Žinant marksizmo principus, galima daug ką pramatyti, daug išvadų padaryti ir, kas svarbiausia, išvengti pavojaus turėti kartais labai naivias pažiūras į komunizmą.
 
     Šiandien yra daug taip vadinamų “salioninių” arba “akademinių” komunistų. Jie žino, kad rusiškas komunizmas tikrai nėra patrauklus vakarų civilizuotam žmogui, bet galvoja, kad komunizmo idėja, įvykdyta jų krašte, būtų visai kitokia.
 
     Šiame straipsnyje pakalbėsime apie komunizmo principus, o kitame — apie tų principų įvertinimą.
 
     KOMUNIZMO PRINCIPAI 
 
A t s i r a d i m o   p r i e ž a s t y s
 
     Marksizmas arba komunizmas atsirado praėjusio šimtmečio viduryje Vokietijoje, tiksliau pasakius, Renanijoj (Rheinland), kuri per 14 metų (1801 — 1815) buvo prijungta prie Prancūzijos. Tas kraštas buvo atviras visoms idėjinėms srovėms, kurios viešpatavo Prancūzijoje ir Anglijoje.
 
     Tuose kraštuose buvo jau gerokai paplitusi industrializacija. Buvo daug fabrikų, į kuriuos žmonės būriais traukė iš kaimų gauti darbo. Mažai kas tesirūpino tų darbininkų reikalais. Ekonomijoje viešpatavo “ekonominis liberalizmas”, t. y. nebuvo įstatymų, kurie gintų darbininkų teises, nustatytų darbo valandas, tvarkytų moterų ir vaikų darbą.
 
     Gal kai kas paklaus, dėl ko tie žmonės bėgo iš kaimų į fabrikus, jei tuose fabrikuose buvo taip bloga? Atsakymas labai paprastas — kaimuose buvo dar blogiau. Jeigu savo ūkio neturi, tai tarnauk kitiems už berną visą gyvenimą, negali nei vesti nei savo šeimos sukurti. O fabrike dirbdamas, gauni uždarbį, gyvenk, kur nori ir kaip nori. Tie fabrikų darbininkai ir buvo pavadinti proletarais, kad turėjo daugiau šeimos (proles — vaikas).
 
K a r o l i s   M a r x
 
     Keletą žodžių pasakysime apie tą žmogų, kurs sukūrė socializmą. Ir patys rusai bolševikai nevadina dabartinės savo sistemos komunizmu, bet socializmu. Žodį “komunizmas” rezervuoja tai paskutinei “palaimintai” socializmo stadijai, kada nebebus nei klasių skirtumų, nei valstybės, viskas bus bendra. Socializmo įkūrėjas buvo Karolis Marx. Jis gimė žydiškoj šeimoj Tryre 1818 m. gegužės mėn. 5 d., o mirė 1883 m. kovo mėn. 14 d. Londone. Tėvas buvo teisininkas. Karoliui esant šešerių metų amžiaus, jo tėvai ir visa šeima pereina iš judaizmo į protestantizmą. Bet šis žingsnis neturėjo jokios reikšmės, nes nė vienas iš jų niekados nepraktikavo jokios religijos. Karolis Marx buvo pasirinkęs sau motto Aeschylo Prometejaus posakį: “Vienu žodžiu, aš neapkenčiu visų dievų”. Iš šito sakinio jis neišskyrė nei žydų Jahvės nei krikščionių Dievo. Daktaro laipsnį gavo Jenoje 1841 metais. Jo dizertacija buvo tokia radikali ir antireligiška, kad draugai patarė jam neginti savo tezės Berlyne, kur jis studijavo, bet važiuoti kitur, nes Berlyne, esant arti prie valdžios, pavojinga ginti tokią tezę. Jis taip ir padarė.
H e g e l i o   D i a l e k t i k a
 
     Lemiančios įtakos Marx’o filosofijai turėjo Hegelio Dialektika. Yra labai svarbu suprasti, kas yra dialektika arba dialektiškas metodas, nes šie terminai socialistų raštuose labai dažnai pasitaiko. Aristoteliui dialektika yra tas pats, kas mums šiandien yra logika, t. y. moksliškas galvojimo dėsnių sutvarkymas. Platonui dialektika yra dialoginis disputacijos būdas su klausimais ir atsakymais, taip, kaip mūsų katekizmuose.
 
     Sokratas dialektikos metodą vartojo idėjų išaiškinimui. Jis sakė, kad mūsų idėjos, nors atrodo paprastos, tikrumoje yra sudėtingos: dalis yra teigiama, dalis neigiama. Sokrato mintį paėmė Hegelis (1770—1831) ir ją išvystė į filosofinę sistemą. Štai pavyzdys:
 
     Laisvės idėja kokio nors hotentoto Afrikoje, kuris daro, ką tik nori, yra Tezė (An sich).
 
     Tironija, t. y. visiškas laisvės neigimas, yra Antitezė (Anderssein).
 
     Laisvė kokio nors kultūringo žmogaus, kuris turi savo ribas ir nepaneigia kito žmogaus teisių, yra Sintezė (An - und -fuer - sich).
 
     Kitas pavyzdys: Absoliutinė Esybė — Tezė; Nebuvimas (Nihilum)—Antitezė; Sutvėrimas — Sintezė.
 
     Pagal Hegelį Absoliutinė Idėja yra viso esančio pasaulio siela. Dialektika yra automatiškas idėjos išsivystymas. Absoliutinė Idėja egzistuoja nuo amžių. Ta Absoliutinė Idėja pereina visą egzistuojantį pasaulį ir vėl grįžta į save. Taip Hegelis aiškina nuolatinį judėjimą, pasikeitimą ir išsivystymą visa to, kas yra.
 
     Trumpai suglaudus, taip atrodytų Hegelio Dialektika:
 
     1.    Mintis yra vienetas, sudarytas iš priešingų ypatybių (buvimas, nebuvimas ir t.t.)
 
     2.    Idėja vystosi, tobulėja ta jėga, kurią turi savyje, ji nereikalauja išorinio impulso.
 
     3.    Ta jėga paeina iš kontradikcijos, kuri yra pačioje idėjoje. Idėja turi vystytis, nes ji turi savyje jėgą, lyg viščiukas, kurs vystosi iš kiaušinio.
 
     4.    Ta idėja pradžioje save paneigia (pav., laisvė save paneigia, tapdama tironija), paskui šoka atgal, bet jau atsiduria aukštesniame laipsnyje (pav., iš tironijos pereina į demokratinę laisvę).
 
     5.    Visata yra tokiame dialektiniame procese.
 
     6.    Idėja gali vystytis be galo: idėja yra tezė, paskui tampa antitezė, paskui sintezė, kuri gali vėl pasidaryti tezė, bet jau aukštesniame laipsnyje.
 
M a r x ’o   f i l o s o f i j a
 
     Pažiūrėkime, ką Marx’as padarė iš Hegelio minčių. Hegelis operuoja idėjomis, todėl jo filosofija yra idealistinė. Marx’as paima Hegelio dialektiką iš idėjų pasaulio ir sudeda ją į medžiagą. Tokiu būdu gauname Dialektišką Materializmą.
 
     Pirmasis Marx’o dėsnis yra Priešingumų Dėsnis (Law of Oposites). Kiekviena realybė yra priešingų ypatybių vienetas. Marx’as pripažįsta tik intelektualinę kontradikciją, bet nepripažįsta materialinės. Jam nėra kontradikcija sakyti, kad daiktas save sunaikina arba save judina. Jis atvirai pasisako, kad mes nežinome, kodėl kiekviena realybė turi būti priešingumų vienetas, bet, jo nuomone, jei vieną kartą šitą teoriją prileidi, tai visi gamtos reiškiniai gerai išsiaiškina. Marx’as prisipažįsta, kad jis nesilaiko nė Identiškumo Dėsnio, t. y. tas pats daiktas negali drauge būti ir kitas.
 
     Savo dėsnį jis aiškina įvairiais pavyzdžiais : elektra — pozityvi ir negatyvi; magnetizmas — šiaurės ir pietų poliai; žmogus — kilęs iš skirtingų vyro ir moters elementų.
 
     Antrasis yra Negacijos Dėsnis. Pav., grūdas, kurs pasėtas numiršta.
 
     Trečiasis — Transformacijos Dėsnis.
 
     Pav., grūdas, kurs išaugina varpą.
 
     Maždaug tokios galėtų būti Marx’o teorijos išvados:
 
     1.    Medžiaga yra autodinamiška, todėl ji nereikalauja jokių jėgų, kurios yra virš medžiagos, trumpai pasakius, jai nereikia gamtos Kūrėjo.
 
     2.    Nereikia nė jokios Išminties, kuri tvarko pasaulį.
 
     3.    Medžiaga yra amžina.
 
     4.    Transformacijos dėsnis išaiškina naujų formų atsiradimą gamtoje ir visuomenėje.
 
     Marx’ui transformacija yra tas pats, kas biologijoje evoliucija.
 
     Didelės reikšmės Marksizmo teorijoj yra istorijos supratimas. Marksistinė istorija nesirūpina, ką dideli ir žymūs žmonės yra nuveikę. Marx’as mano, kad jei leisi Dievui tvarkyti pasaulį ir žmonių laisvei nulemti istorijos įvykius, tai neberasi dėsningumo istorijoje, nes laisva valia, nesvarbu ar ji bus Dievo ar žmogaus, gali vienaip ar kitaip pasielgti. Vis dėlto jis mato, kad žmonijos istorija skiriasi nuo gamtos istorijos, kur veikia aklos jėgos.
 
     Marx’as mano, kad vienas dėsnis yra bendras visiems žmonėms, tai yra jų  kova su gamta dėl duonos kąsnio. Produkcijos jėgos veikia visus ir visais laikais lygiai, bet produkcijos būdai yra skirtingi. Ir istorijai Marx’as taiko dialektikos mokslą. Žmonijos pradžioje, jis sako, buvo komunizmas. Upių žuvys, miškų ir laukų gyvuliai priklausė visiems. Tai buvo primityvaus žmogaus komunizmas (Tezė). Po to, kai žmonės pasidalino žemę ir prasidėjo agrikultūra, išsivystė privati nuosavybė (Antitezė). Po antitezės eina sintezė, t. y. komunizmas, bet jau aukštesnės rūšies, t. y. tas komunizmas, kurio siekia viso pasaulio socialistai.
 
     Čia socialistai nenuilstamai ieško ryšio tarp istoriškų įvykių ir ekonomiškų produkcijos jėgų. Taip pat religija ir moralė yra ekonominių produkcijos jėgų vaisius. Žmonių kovoje dėl duonos kilo konfliktai. Čia Marx’as prisimena Darvino “kovą už būvį”. Malthus sakė, kad kova yra tarp atskirų žmonių. Darvino nuomone, ta kova esanti ne tik tarp žmonių, bet ir tarp gyvulių. Marx’as tą pačią idėją pritaikė klasių kovai. Kova eina jau nebe tarp atskirų žmonių, bet tarp visuomenės grupių, tarp tų, kurie turi savo rankose produkcijos priemones (fabrikus, mašinas ir t.t.) ir tarp tų, kurie jų neturi. Tie, kurie turi produkcijos priemones, atsiduria geresnėje padėtyje ir nori tą padėtį išlaikyti. Ta viešpataujanti klasė sukuria valstybę. Marx’ui valstybė yra viešpatajančios klasės opresijos priemonė. Taigi, valstybė yra blogas dalykas. Ją reikia visomis priemonėmis griauti, nes kitaip nenuversi tos viešpataujančios klasės, kuri išnaudoja darbininkus.
 
     Marx’as įvedė į savo teoriją svarbų terminą, vadinamą “Surplus value”, t. y. ta vertybė, kurią darbininkai pagamina savininkui, bet už kurią jiems neatlygina. Ta neatlyginta vertybė ir yra tas “aitvaras”, kurs neša savininkui turtus.
 
     Savo interesams apginti fabrikų savininkai vartoja ne tik valstybę, bet ir kitas priemones, kaip religiją ir moralę. Religijos ir moralės atsiradimą Marx’as aiškina Darvino evoliucijos d-ėsniais. Tamsus primityvus žmogus, vedamas gamtos jėgų baimės, tas jėgas sudievino, paskui pradėjo tiems savo sukurtiems dievams aukoti aukas ir t.t.
 
     Žmones išnaudojančioji klasė gudriai sugalvojo panaudoti religiją savo materialiniams tikslams. Štai kokias pareigas atlieka religija:
 
     1.    Ji moko, kad turtingieji iš Dievo gavo savo turtus, taigi, jie turi pareigą tų turtų neatsižadėti.
 
     2.    Religija sako, kad darbininkai turi pareigą klausyti savo ponų.
 
     3.    Ji ragina susitaikinti su savo vargingu likimu, būti kantriems, nusižeminusiems, nes už tai Danguje bus atlyginta. Marx’as vartoja tą visiems žinomą išsireiškimą, kad “religija yra žmonių opiumas”. Opiumas yra gaminamas iš aguonų (Papaver somniferum). Jis yra nuodai, kurie atbukina žmogaus protines jėgas ir sukelia pasyvumą.
 
     Ir moralė yra buržuazinė priemonė apsaugoti savo interesus nuo proletariato užpuolimo, pav., septintas įsakymas “Nevok”. Socialistai nesako, kad jie neturi moralės, bet jie neturi nė vieno moralės dėsnio, kurs visus rištų. Leninas sakė, kad tas yra moralu, kas dera proletariatui.
 
     Artimiausias marksizmo tikslas yra proletariato diktatūra visame pasaulyje, kiekvienoje šalyje. Svarbiausia tam tikslui pasiekti priemonė yra  r e v o l i u c i j a . Revoliucijos reikalingumas paeina ne nuo to, kad be jos visiškai nebūtų galima apsieiti, bet tik dėl to, jog negali būti jokios evoliucijos be revoliucijos. Revoliucijų sukėlimas yra pati svarbiausia kiekvieno susipratusio socialisto pareiga.
 
 J. Venckus, S. J.