Mielasis Drauge,
Gavau Tavo milžinišką, net 16 puslapių laišką. Iškeltas klausimas yra labai svarbus ir jautrus. Kągi galėčiau atsakyti? Kadangi vidurinis kelias paprastai yra teisingiausias, tai ir aš jį pasirinksiu. Teisingai pastebi, kad yra blogų kunigų, bet nepamirškime, kad daug yra ir gerų, tik juos kartais ne taip greitai pastebime, kaip bloguosius, nebent Bažnyčia kurį nors iškilmingai kanonizuoja, kaip Arso kleboną, kun. Joną Bosco, kun. Juozą Cottolengo ir kitus.
Klaidingai manote, kad blogieji kunigai visai netiki. Man teko ne vieną jų pažinti ir pamačiau, kad net ir pametusieji kunigystę tiki Dievą ir pomirtinį gyvenimą. Nereikia maišyti dviejų dalykų: žmogaus tikėjimo pagrindinėmis tiesomis ir jo moralinio gyvenimo. Niekas nesakys, kad Adomas ir Ieva netikėjo. Be abejo, juodu tikėjo ir dar kaip! Bet, žiūrėk, ką padarė! Užėjus pagundai, taip lengvai pasidavė. Tad ką bekalbėti apie dabartinį žmogų, kurio prigimtis yra taip smarkiai apgadinta. Taip pat ir iš tėvų vaikas kartais paveldi daug blogų palinkimų.
Nei kunigas, būdamas žmogus, nėra laisvas nuo tų palinkimų. Klierikų auklėjimas seminarijoje tuos palinkimus tik užslopina, bet visiškai jų nepanaikina. Ir štai, žiūrėk, išėjus iš seminarijos ir susitikus su pagundomis, ne kiekvienas pajėgia joms atsispirti. Vienas pamažu palinksta į gobšumą, kitas į puikybę, trečias į kūniškumą, į girtavimą ir t.t. Jis žino, kad tai yra bloga, bet neturi jėgų tam blogiui atsispirti. Juk ir šv. Augustinas jau sakė: “Video bona proboque, deteriosa sequor”.
Juk ir paprasti žmonės, nekunigai, yra labai aukštai iškelti sakramentais, pašvenčiamąja Dievo malone, o žiūrėk, kaip žemai kartais nupuola! Jie žino puikiausiai, kad girtavimas ar paleistuvavimas yra blogi dalykai, kad jie žmogų pažemina, beveik gyvuliu paverčia, o vis tiek kaip dažnai tų blogybių neišvengia ir gana. Čia nėra tikėjimo ar žinojimo stoka, bet stoka valios, tvirto noro, nesugebėjimas pasipriešinti toms blogybėms pačioje pradžioje.
Nekalbėsime jau apie tuos kunigus kurie, neturėdami pašaukimo, tėvų yra priversti pasirinkti šį luomą. Pasitaiko ir lokių, kurie pradžioje labai mylėjo savo pasirinktą luomą, turėjo daug idealizmo, bet pasitaikius kliūtims, neįstengė joms pasipriešinti, jų nugalėti ir nejučiomis smukc vis žemyn ir žemyn iki pradėjo, kaip tas apaštalas Judas, vaikščioti visai nekunigiškais keliais ir gyventi nekunigišku gyvenimu. O Dievas juk neprivalo kiekviename žingsnyje daryti stebuklų ir taip kaip Povilą stebuklingu būdu grąžinti prie savęs. Dauguma tų pašlijusių kunigų bent prieš mirtį susitvarko, atsiverčia, bet vienas kitas ir miršta, panašiai, kaip Judas, neprašydamas Dievo atleidimo.
Pareiga, ne privilegija
Nežiūrėkime į visa tai perdaug tragiškai, verčiau stenkimės geriau pažinti žmogaus prigimtį. Pagalvokime, kaip mes kiekvienas dažnai iškrypstame iš mums pavestų pareigų, tada ir kunigams turėsime daugiau užuojautos. Neužmirškime, kad šventimai nepakeičia žmogaus prigimties, tik uždeda naują pareigą ir atsakomybę, kurių pirmiau neturėjo. Tik Marijai buvo Dievo suteikta privilegija niekados nenusidėti, daugiau niekas iš žmonių tos privilegijos nėra gavęs. Kiekvienas žmogus ir kiekvienas kunigas su pranašu Dovydu gali pasakyti: “Štai aš esu gimęs kaltėje, ir nuodėmėje pradėjo mane mano motina (Ps. 50, 7).
Bet nereikia pulti ir į kitą kraštutinumą. Tik Liuteris sakė, kad žmogaus prigimtis yra visiškai sugadinta, todėl jis galįs daryti, ką nori ir už tai nėra atsakingas. Ne, žmogaus prigimtis nėra visiškai sugadinta, tik palinkusi į bloga. Matome tūkstančius šventųjų, kurie, sujungdami savo pastangas su Dievo malone, pasiekė aukšto tobulybės laipsnio. Dėl to ir daugelis kunigų turės atsakyti prieš Dievą už savo apsileidimą, bet Dievas daugelį kunigų, taip kaip ir kitų žmonių, pateisins, atsižvelgdamas į jų charakterį, auklėjimą, iš tėvų paveldėtas ydas ir visas kitas aplinkybes.
Mes matome tik išorinę pusę ir pagal ją žmogų smerkiame, o Dievas mato ir tas paslaptis, kurios mums yra visiškai neprieinamos, apie kurias mes nė nepagalvojame.
Kai kuriuos tikrai šventus žmones gal mes smerkiame. Kai kuriuos laikome šventais, o iš tikrųjų gal jie yra veidmainiai, pataikūnai, apgaudinėtojai. Taigi, spręsdami tik iš to, ką savo akimis matome, dažnai labai smarkiai galime apsigauti. Dėl to verčiau melskimės vieni už kitus, prašykime Dievo pasigailėjimo, kad Jis nebūtų mums rūstus teisėjas, bet malonus Išganytojas ir atlaidus Tėvas. Pasinaudokime kunigų patarnavimais, eikime išpažinties, komunijos, klausykime šv. Mišių, pamokslų. O jeigu jų pamokslai mums nepatinka arba tų pamokslų, ypač vasarą, visai nebūna, tai galime kokią nors naudingą dvasinio turinio knygą pasiskaityti ir turėsime naudos gal daugiau, negu iš pamokslo.
Puodas puodą vanoja...
Žinoma, aš taip rašydamas, nenoriu apginti netikusio kai kurių kunigų elgesio su žmonėmis ir su šventais dalykais. Anaiptol! Daugelyje dalykų mes kunigai turime taisytis. Bet norėčiau priminti, kad visa žmonija drauge su kunigais privalo susiprasti. Juk obuolys netoli krinta nuo obelies. O lotyniška patarlė mums sako: “Qualis populus, talis sacerdos”, t. y. kokie žmonės, tokie ir kunigai. Juk iš tų pačių žmonių gimsta vaikai, ir tie vaikai tampa kunigais. Dėl to, smerkdami kunigus, smerkiame patys save. Lietuviška patarlė sako: “Puodas puodą vanoja, abu labu tokiu”. Jeigu mes pašalintume visus blogus kunigus ir jų vieton parinktume geriausius jaunuolius, ar manote, kad po vienos kitos dešimties metų nerašytume tokios pačios kritikos?
Jeigu iš dvylikos apaštalų atsirado Judas, Petras Kristaus išsigynė, tai ką bekalbėti dabar... O juk apaštalai iš paties Kristaus lūpų girdėjo dieviškąjį Jo mokslą, matė stebuklus. Be to, visa tai vyko pirmą kartą istorijoj, dėl to buvo labai įdomu, ir evangelija buvo tikra naujiena. Dabar kandidatai į kunigus girdi tą mokslą iš tokių pat žmonių, kaip ir jie, iš negyvų knygų. Kristaus jie nemato ir stebuklai nesidaro. Reikia į visa tai tikėti, kaip eiliniam krikščioniui. Dėl to gali atsitikti, kad jaunuolis tik žiūri, kaip geriau pasiruošti egzaminams, o maža dėmesio kreipia į to mokslo žavintį turinį. Be to, kaip jau minėjau, kartais įsibrauna į kunigus jaunuolių visai be pašaukimo. Dėl to melskimės, kad Dievas sužadintų naujų gerų pašaukimų į kunigus, nes “piūtis yra didelė, o darbininkų maža”.
Mes turėtume labiau gerbti pačią kunigystę. Juk mes nežiūrime, ar Mišių taurė bus geležinė ar auksinė, mums svarbu tik tai, ką ji savyje talpina, o mes tai žinome— Mišių metu joje atsiranda Kristaus kraujas. Taip pat ir kunigas yra lyg tas indas, nesvarbu ar jis bus brangus ar ne, ar jis bus šventas ar nusidėjėlis, jo dalinamos malonės yra tos pačios. Ar kunigas bus toks šventas, kaip Arso klebonas ar toks nusidėjėlis, kaip Judas, jo laikomos Mišios turi tą pačią vertę, jo duodama žmonėms komunija yra taip pat ta pati. Juk Mišiose svarbiausia yra tai, kad Dievui yra aukojamas pats Kristaus kūnas ir kraujas, nesvarbu, kas jį aukos. Jei kunigas yra blogas, jis pats negaus tų malonių, kurias gauna, Mišias laikydamas geras kunigas, bet tiems, kurie Mišių klauso, yra duodamos malonės pagal jų pačių uolumą, visiškai neatsižvelgiant į Mišias laikančio kunigo šventumą ir nuopelnus. Ar tau komuniją duos šventasis ar nusidėjėlis, tu priimsi tą patį Išganytoją. Kunigas, nevertai laikydamas Mišias ir teikdamas kitus sakramentus, šiais savo veiksmais gali užsipelnyti pragarą, bet tu, naudodamasis tais sakramentais, gali užsipelnyti Dangų. Keista, kad yra tiek išsilavinusių ir apsiskaičiusių inteligentų, kure šios taip aiškios tiesos nenori suprasti ir mano, kad viskas priklauso nuo kunigo šventumo.
Tad įpraskime nežiūrėti tiek, kokie yra kunigai, bet džiaukimės, kad mes dar jų turime, nes yra kraštų, o jų skaičiuje ir mūsų Tėvynė, kur trūksta kunigų. Žmonės ten eitų išpažinties, imtų komuniją ir klausytų Mišių, nesvarbu koks kunigas bebūtų. Jie džiaugtųsi, sulaukę kunigo net ir Judo asmeny, svarbu, kad žinotų, jog tas kunigas turi galią teikti sakramentus, kurių vertė visai nepriklauso nuo kunigo šventumo, bet nuo Kristaus nuopelnų ir nuo mūsų prisiruošimo.
Iš adatos nepriskaldykim vežimo!
Būtų tikrai neprotinga sakyti, kad yra 90% sugedusių kunigų, o tik 10% gerų. Aš net nedrįsčiau tvirtinti, kad 10% yra sugedusių, gal tik vienas kitas, bet tas vienas kitas padaro negarbę visiems. Nejaugi dabar tik kunigų kaltė, kad pasauly atsirado komunizmas? Kam tokias neišmintingas išvadas daryti? Sutinkame, kad buvo kalti ir kai kurie kunigai, bet tai nėra vienintelė priežastis. Bolševizmas atsirado ypatingai dėl luomų nelygybės, dėl darbdavių ir kapitalistų neteisingumo, dėl darbininkų skriaudimo. Bet dėl ko Bažnyčia neužkirto tam kelio? Atsakymas labai paprastas— dėl to, kad jos neklausė. Jūs sakote: dėl ko kariuomenėje klauso įsakymų? Tarp Bažnyčios ir kariuomenės yra skirtumas. Bažnyčia nevartoja jokios prievartos, ji remiasi tik žmonių laisva valia. Kristus leidžia augti kviečiams ir piktžolėms kartu. Bet ateis laikas, ir piktžolės bus atskirtos nuo kviečių.
Ir kunigų pataisymas tai ne vienos dienos darbas! Bažnyčia daro viską, ką gali. Nevienas popiežius yra išleidęs specialias enciklikas kunigams, klierikai yra labai stropiai auklėjami ir prižiūrimi seminarijose, bet per visus amžius buvo ir bus gerų ir blogų kunigų.
Baigdamas noriu paminėti, kad šis atsakymas į Tamstos laišką nėra koks nors Tamstos papeikimas. Tas Tamstos širdies skundas buvo tikrai nuoširdus, gražus, krikščioniškas. Tai buvo kūdikiškas savo vargų ir pergyventų įspūdžių pasipasakojimas. Bet kadangi šį mano atsakymą skaitys ir kiti, kurie ne retai labai žiauriai kunigus smerkia ir šmeižia, tai norėčiau tik tiek pridurti, kad buvo daugelis šventųjų, kurie sielojosi dėl netinkamo kai kurių kunigų elgesio, bet nei vienas tų kunigų viešai nesmerkė ir nešmeižė. Vieši pasisakymai prieš kunigus ne vieną paprastą žmogelį papiktino ir atstūmė nuo Bažnyčios, išplėšė tikėjimą. Juk kiek yra žmonių, net inteligentų, kurie neįstengia atskirti privataus kunigo elgesio nuo visos Bažnyčios. Jei kuris nors kunigas suklysta ar nusikalsta, jie tuoj priskiria tas klaidas ir nuodėmes visai Katalikų Bažnyčiai. Tai yra iš ignorancijos išplaukianti klaida. Baikime bent kartą su tokiomis nelogiškomis vaikiškomis išvadomis!
Tad jeigu tu matai netinkamą kai kurių kunigų elgesį, nenustok praktikuoti savo tikybos, nenustok melstis, bet dar padvigubink savo maldas ir religines praktikas. Eik dažniau išpažinties ir komunijos, uoliau klausyk Mišių. Tik tokiu būdu geriausiai ir sėkmingiausiai prisidėsi prie kunigų reformos, kurios tikrai reikia. Tokiu būdu galėsi išmelsti naujų gerų kandidatų į kunigus. Tik taip elgdamasis negriausi, bet statysi.
Pasimelskite ir už mane, kad kitiems skelbdamas, pats nepražūčiau.
Jūsų misijonierius
Jonas Bružikas, S. J.
Gerb. Skaitytojai ir Platintojai,
Kitame numeryje jau paskelbsime daugiausia išplatinusiųjų pavardes. Pažiūrėsime, kurie yra rimčiausi kandidatai laimėti televizijos aparatą, šaldytuvą, radijo aparatą. Bet dar galės daug kas pasikeisti, nes “L. L.” platinimo vajus baigsis tik birželio mėn. 1 dieną.
Amerikos ir Kanados skaitytojai šiame numeryje ras vokelį su mūsų adresu. Tokiu būdu norime Jums palengvinti atnaujinti prenumeratą ir padėti kitiems užsisakyti. Laukiame sugrįžtant tų vokelių su Jūsų ir naujų skaitytojų adresais.
ADMINISTRACIJA