Spausdinti
SAVI IR SVETIMI PAPROČIAI
 
     Kiekviena šalis, kiekviena tauta turi savo papročių. Tie papročiai gali būti trijų rūšių: geri, blogi ir indiferentiški Atvažiavusieji į svetimą kraštą žmonės atsiveža savo papročius, o čia randa vietinius, kurie dažnai būna skirtingi nuo atsivežtųjų. Kyla klausimas, kaip tokiais atvejais elgtis: ar yra geriau laikytis savų papročių ar prisitaikyti prie vietinių? Tai yra tikrai aktualus, bet daugeliui labai neaiškus klausimas. Nuo jo tinkamo išsprendimo gali priklausyti mūsų sugyvenimas su naujais žmonėmis.
 
     Nesiryžtame šios problemos išsamiai išspręsti, norime tik paminėti vieną kitą pastabėlę tiems, kurie dažnai mums rašo, jaudindamiesi ir piktindamiesi, kai čia tenka susidurti su mums svetimais papročiais. Pirmiausia paminėsim keletą bendrų dėsnių, o paskui atsakysim į konkrečius redakcijai atsiųstus klausimus.
 
     Reikia skirti mūsų privatų ir viešą gyvenimą. Privačiam gyvenime geriau yra laikytis savų papročių, o viešam — prisitaikyti prie vietinių. Blogų papročių, be abejo, nereikia sekti, prieš juos turime kovoti savo gerais papročiais. Niekas neabejos, kad naudingus svetimos šalies papročius yra naudinga sekti ir juos pasisavinti. Bet daug sunkesnis klausimas yra tada, kai susiduriame su indiferentiškais papročiais, t. y. tokiais, kurie savyje nėra nei blogi nei geri. Taip pat sunku yra apsispręsti ir tada, kai čia rasti papročiai yra geri, bet ir mes turime jiems atitinkamus lygiai gerus, bet skirtingus. Čia reikia daug protingumo ir takto. Jeigu matai, kad savo skirtingu elgesiu kitiems nedarysi jokio įspūdžio, jų neužrūstinsi ir nepapiktinsi, tai gali elgtis taip, kaip esi įpratęs. Bet jei matai, kad kitiems tavo elgesys nepatinka, tai elkis taip, kaip šiose aplinkybėse elgiasi vietiniai žmonės, prie jų prisitaikyk.
 
     Tai yra visai aišku ir suprantama. Jei eina kalba pasirinkti gera ar bloga, tada jokių abejonių nėra, nes bloga reikia vengti, o gera sekti. Neaiškiuose dalykuose pirmenybę turi vietiniai, šeimininkai, o ne svečiai. Juk jeigu tu esi svečiuose pas kitą, stengiesi laikytis jo namų papročių. Priešingai elgtis būtų nemandagu, būtų šeimininko įžeidimas.
 
Kova už lietuvybę ar priekabių ieškojimas?
 
     Savo gerų lietuviškų papročių mes neturime taip lengvai išsižadėti ir juos pakeisti kitų tautybių papročiais. Gyvenant svetur, yra daug pavojų mūsų tautiškumui. Ypatingai maži vaikai labai lengvai pasiduoda aplinkai, užmiršta savo papročius, kalbą, o drauge jų širdyse išblėsta ir Tėvynės meilė. Tėvų pareiga yra tą meilę kurstyti, mokyti vaikus lietuviškų papročių, griežtai reikalauti, kad namie tik grynai lietuviškai kalbėtų, neprimaišydami į savo kalbą svetimų žodžių. Jei vaikas pavartoja kokį svetimą žodį, nepraleisti tai pro pirštus, bet reikalauti, kad jis lietuviškai tą patį pakartotų.
 
     Tiesiog baimė ima, kai pamatai, jog prieš kokią porą metų atvažiavusių inteligentų vaikai kartais jau labai silpnai kalba lietuviškai. Vaikai, lankydami mokyklas, labai greitai išmoksta svetimą kalbą. Tėvai, žinoma yra patenkinti ir didžiuojasi, kad jų vaikelis toks gabus. Tais jo gabumais ir jie stengiasi pasinaudoti, iš jo svetimos kalbos pasimokyti. Juk yra tikrai patogu: nereikia nei gramatikų studijuoti nei kursų lankyti, daug lengviau ir greičiau motina išmoksta svetimą kalbą, ja kalbėdamasi su savo sūneliu ar dukrele. Žinoma, tėvams tai yra labai naudinga ir patogu, bet vaikui yra tikra pražūtis. Toks tėvų elgesys yra egoistiškas. Jie čiulpia iš savo vaiko lietuvišką dvasią, kad tik patiems būtų nauda.
 
     Tad kovokime už lietuvybę, nes ši kova yra būtinai reikalinga ir tikrai garbinga. Bet kovokime su tikrais priešais, o ne su vėjo malūnais, kaip Don Kichotas. Mokėkime atskirti svarbius dalykus nuo smulkmenų. Kartais žmogus tos kovos dvasios taip būna apakintas, kad kovoja prieš visus ir prieš viską. Tai nėra naudinga ir garbinga kova, bet dažnai tik priekabių ieškojimas.
     Šios rūšies pavyzdžių, deja, pasitaiko nemažai, čia paminėsime tik vieną kitą. Jau kelios moterys mums atsiuntė laiškus sakydamos, kad jos daugiau nebeinančios į bažnyčią, nes bažnyčioj reikia būti su skarele arba skrybėle. Lietuvoj taip nebuvo... Kita rašo, kad negalinti bažnyčioje melstis, bet nuolat erzinasi ir piktinasi, kad čia Amerikoje kunigai nesako taip kaip Lietuvoj sakydavo “genitori”, bet “dženi-tori”, ne “caelum”, bet “čaelum“ ir t.t. Toms nepatenkintoms trumpai atsakysime, kad dėl tokių smulkmenų neiti į bažnyčią arba, ten nuėjus, erzintis, būtų labai neišmintinga.
 
Bažnyčia ir... moterų galvos
 
     Šv. Povilas pirmame laiške korintie-čiams sako, kad moterims geriau pritinka būti bažnyčioje prisidengus galvą. Be abejo, tai nėra kokia nors dogma ar griežtas įsakymas, duotas visiems laikams. Šv. Povilas čia kalba tik apie tų laikų papročius, kada jis gyveno. Tada paprastai tik viešosios paleistuvės vaikščiodavo neapdengta galva, todėl padorioms moterims sekti jų pavyzdžiu būtų buvę labai negražu ir negarbinga. Užtat buvo reikalaujama, kad moterys, bent bažnyčioje būtų pridengta galva. Šis paprotys dar ir dabar yra užsilikęs vienoj kitoj šaly, pav., Italijoj, Amerikoj.
 
     Lietuvoj tokio papročio nebuvo, ten galėjo kiekviena elgtis, kaip jai patiko: būti su skarele, su skrybėlaite arba visai vienplaukė. Bet nesakykime, kad Lietuvoj buvo su tautiškomis tradicijomis suaugęs paprotys, kad moterys ir mergaitės būtų bažnyčioj vienplaukės. Šis paprotys pradėjo plisti tik paskutiniu metu. Pirmiau moterys dėvėdavo nuometu, o mergaitės galionu. Dar ir mūsų laikais moterys į bažnyčią eidavo galvą prisidengusios skarele, o inteligentiškesnės — skrybėlaite. Tik jaunos mergaitės kartais vasarą eidavo vienplaukės, pasipuošusios kaspinėliu arba rūtų šakele.
 
     Kartais ir tose šalyse, kur yra skirtingi papročiai, klebonai leidžia tremtinėms lietuvaitėms elgtis taip, kaip elgdavosi Lietuvoje. Bet kitur norima, kad jos neišsiskirtų iš vietinių moterų, kurios visuomet eina į bažnyčią, prisidengusios galvą ir gali pasipiktinti, pamačiusios kurią nors vienplaukę. Geriau būtų prie šio papročio prisiderinti ir nekelti vaidų, nes tai yra menkniekis. Pagaliau jei tai mums atrodo nepatogu, neįprasta, žinokime, kad esame ne savo šaly ir negalime daryti visa, kas patogu, kas mums patinka.
 
     Taigi, mielosios sesės, ta skarelė ar skrybėlaitė tenepiktina jūsų, bet verčiau teprimena, kad esate tremtyje, kad esate ne savo krašte, kad turite grįžti į Tėvynę. Tik ten galėsite laisviau gyventi ir laisviau atsikvėpti.
 
     Visiškai yra smerktinos tos vietinės moterys, kurios, norėdamos užlaikyti tą paprotį ir nenorėdamos atsižadėti patogumų, įeidamos į bažnyčią prisisega prie plaukų tik sulankstytą nosinukę arba gabalą popierio. Tai yra juokinga, negražu, tai yra pasityčiojimas iš to papročio. Daug geriau eiti į bažnyčią vienplaukei, negu taip save juokingai sukarikatūrinus.
 
Lotynų kalba
 
     Kad Cezario ir Cicerono laikais žmonės būtų mokėję į plokšteles įrekorduoti jų kalbas, tai dabar žinotume, kaip reikia lotyniškus žodžius tarti. Deja, tų plokštelių mums niekas nepaliko. Lotynų kalba yra mirus. Kiekviena tauta ją “tempia ant savo kurpalio”. Užtenka paminėti tik žodį “euge”, kurį vokiečiai taria “oige”, italai “eudže”, ispanai “euche”, anglai “jūdži” ir t.t. Kieno tarimas yra teisingas? Mums atrodo, kad lietuvių, bet italai protestuoja, juk jų kalba yra išsivysčius iš lotynų ir į ją labai panaši. Bažnyčios vyresnybė kiekvienai tautai leidžia tarti taip, kaip ji nori, tik anglų kalbos tautoms, kurių tarimas labai skiriasi nuo rašybos, yra išreiškus pageidavimą, sekti italų tarimą. Taigi, ir Amerikoj oficialus lotyniškas tarimas yra italų. Todėl tariama “dženitori”, “čaelum” ir t.t. Pats Popiežius taip taria, todėl tie, kurie čia bažnyčioje erzinasi, erzintųsi ir Popiežiaus Mišių klausydami. Taigi, patarčiau nevažiuoti į Romą...
 
     Vertėtų mums nesijaudinti dėl tokių menkniekių, o kartais tik dėl įsivaizduotų sunkenybių. Būtų tikrai naudinga pagalvoti, ar mes nenukrypome nuo lietuviškų papročių daug svarbesniuose dalykuose.
 
     Argi negaila ir neskaudu žiūrėti į ne vieną mūsų lietuvaitę, kuri užmiršus lietuvišką elgesį ir lietuviškus papročius, įsikanda į dantis papirosą ir laksto su svetimtaučiais po kinus ir po smukles? Tai yra labai blogas ir visai nelietuviškas paprotys. Jį sekti yra tikras išsigimimas!
 
Juozas Vaišnys, S. J.