Spausdinti
Mielieji šio skyriaus bičiuliai,
 
      Gavome labai skaudų laišką. Kadangi siuntėjo adresas neįskaitomas, o prašo atsakymo, tektų atsakyti šiuose puslapiuose, nes jo iškelta problema yra svarbi ne vienam ir ne vienai. Todėl spausdiname šį laišką ištisai be atsakymo. Ne dėl to neatsakome, kad nežinotume, ką atsakyti, bet norime išbandyti kitą kelią. Norime kviesti Jus būti šeimos gyvenimo painiavų sprendėjais. Tai darome keliais sumetimais. Viena, esame įsitikinę, kad žmonių gyvenimo prityrimas ir išmintis turi tokių sveikų patarimų, kurie kunigui nė į galvą neateina. Antra, skaitytojų sprendimai parodys, kiek mūsų visuomenė turi krikščioniškos nuovokos, kaip ji sugeba vadovautis Kristaus ir Bažnyčios dėsniais gyvenimo sunkenybėse. Trečia, žmonės įsigys daugiau pasitikėjimo “Laiškais Lietuviams”, kai matys, jog jie nepaniekina nė vienos sveikos minties, kad yra linkę visada išklausyti kitų pažiūrų, jas apsvarstyti, įvertinti; kur galima, pripažinti; kur reikia, nurodyti trūkumus. Taigi, perskaitę šį laišką, parašykite jo autoriui savo atsakymą ir atsiųskite Redakcijai. Labiausiai yra pageidaujami atsakymai iš vedusiųjų, gal panašias sunkenybes jau pergyvenusių, bet laukiame atsakymų ir iš kitų. Jūsų atsakymai bus išstudijuoti ir įpinti į paskutinį kunigo Jono žodį klausėjui. Geriau būtų po laišku pasirašyti, bet jeigu jau kuris nors labai nenorėtų, tai gali atsiųsti be parašo, tik būtų gera pažymėti, ar yra vyras ar moteris, vedęs ar nevedęs. O dabar skaitykite pono Chrizo laišką.
 
Kunige Jonai,
 
      Manau, kad šį mano laišką pavadinsite idijotiška išpažintimi. Aš taip rašau dėl to, kad neapkenčiu savęs ir savo gyvenimo. Jaučiu, kad kiekvieną valandą gali kas nors įvykti. O kas kaltas? Aš pats. Kalta mano meilė žmonai, kuri prie altoriaus ištarė amžinos priesaikos žodžius, niekeno neverčiama, savo laisvu noru. Ir štai aš pildau savo pažadus, nesigailėdamas nei sveikatos nei nieko kita, dirbu dienas ir naktis, kad suteikčiau žmonai pakenčiamą, gyvenimą.
 
      Bet štai, gimus pirmam kūdikiui, žmona pasidarė “praktiška moteris”. Ji pažabojo meilę. Pasakė: “Jeigu aš dar kartą pastosiu, nėščia nevaikščiosiu”. Tie žodžiai mane nupylė lyg karštu vandeniu. Sudiev svajonės apie amžiną meilę!... Pradėjau saugotis, nes man buvo jos gaila. Aš mylėjau aklai. Kaip dabar matau, čia ir buvo mano klaida. Pažabota meilė baisiai žiauriai veikė mane, net atstumiančiai. Ir aš pradėjau tos meilės vengti, nes ji mūsų neartino, o vis tolyn vienas nuo kito stūmė. Nuo to abu nukentėjome. Laikas bėgo, ir aš laukiau, kad ji susipras, kad vėl pajus man bent trupučiuką meilės. Bet, deja, vietoj to, ji pradėjo blaškytis, ieškoti pati nežinodama ko. Tas mane labai erzino, ir mūsų santykiai nė kiek nepagerėjo.
      Štai žmona pasijuto belaukianti. Žinoma, sukėlė didžiausią audrą, tapo tikra isterikė ir galų gale įvykdė tą niekšišką darbą, apie kurį buvo minėjus. Tas mane labai prislėgė, nes ją mylėjau beprotiškai. Man buvo jos gaila, nes nuo to ji nukentėjo fiziškai ir morališkai. Po šito įvykio pamačiau, kad man pas ją nieko nebeliko, o jei dar gyvena su manim, tai ar dėl vaiko, ar kad neranda geriau. Baisiai skaudu.
 
      Pradėjau žiauriai kankinti pats save, dirbau ištisus metus po 18 - 20 valandų per dieną, tik vieną ar du kartu užsikąsdamas. Tuo lyg norėjau užslopinti savo meilę. Tik vieno betroškau: nors kiek aprūpinti savo žmoną ir vaiką, nes gerai supratau, kad tokiose sąlygose ilgai neišlaikysiu.
 
      Bet likimas kitaip išsprendė. Už savo beprotiškumą kelis metus turėjau atsirgti, o gyventi tenka toliau. Prasimušiau į gyvenimą, tapome pasiturinčiais. Galvojau: dabar mes galėsime prisiminti meilę ir pradėti normaliai gyventi. Bet, deja, apsirikau. Anksčiau ji negalėjo turėti vaikų “dėl skurdo”, o dabar jau ne mada. Reikia į balius, draugai, draugės, kur čia moteris užsiims su vaikais. Aš pamačiau besąs išmestas iš gyvenimo.
 
      Bandžiau aiškintis tais klausimais, bet ji nė klausyti nenorėjo ir visuomet stengdavosi tik mane įžeisti, gal pati to nesuprasdama. Aš žiauriai kentėjau ir vis laukiau. Praėjo virš dešimties metų, ir aš jaučiu (o gal tik taip man atrodo), kad ji manęs neapkenčia. “Nelįsk, pasitrauk, pasiieškok kitų!” — štai ką aš nuolat girdžiu. Tie nuolat kartojami žodžiai pasidarė tokie žiaurūs, kad norisi kartais baigti šį kvailą gyvenimą ir negirdėti daugiau iš jos, iš mano meilės, tos neapykantos už mano meilę ir pasiaukojimą.
 
      Draugijose ji yra linksma, moka visus užimti ir moka parodyti savo pranašumą visur ir visuomet. Ir tai, žinoma, sukelia visokių kalbų, kas mane labai erzina ir privaro prie tokių krizių, kad nerandu išeities. Manyčiau, tegul tik ji būna laiminga, aš pasitrauksiu. Bet čia kartais kliudo vaikas, kartais ir protas, kol dar veikia, ir suvaldai jausmus. O taip pat pats savęs klausiu: ar ji bus laimingesnė, man pasitraukus iš jos kelio? Gal pamatys savo klaidas, gal jai nusibos, tai, kas iš tolo gražu, gali likti vargšė visų apleista ir pajuokta. Kartą pasitraukęs, grįžti nebegalėsiu.
 
      Tai šios mintys ir vaikas kartais pačiuose kritiškiausiuose momentuose, kaip švyturys laivui kelią parodo, sužiba, sulaiko nuo kraštutinumų. Bet jaučiu, kad ilgai taip tęstis negalės. Pasitarti su kuo nors tais klausimais neįmanoma, niekas nesupras, o tik pasijuoks arba patars: “Duok jai į kaulus, tai ir išmoks mylėti”. Man tas yra svetima. Jėga nepriversi mylėti. Todėl prašau jus patarti, ko turėčiau griebtis, ar yra galima grąžinti praeitį bent dalinai.
 
Iš anksto nuoširdžiai dėkodamas,
 
Chrizas
 
      Nors laikraščių leidimas pabrango, “L. L.” kaina pasilieka ta pati, tik prašytume Gerb. Skaitytojus, kurie dar nėra už prenumeratą atsilyginę, neatidėliojant sumokėti bent tą vieną dolerį. Platinimo vajus baigiasi birželio mėn. 1 dieną. Dar yra laiko ir naujiems platintojams stoti į talką. Nuo Jūsų pagalbos priklausys laikraščio tobulėjimas.