Sveikas, Kazy!

 
      Jei Tu mane prispirtumei vienui vienu žodžiu pasakyti, kas yra reikalingiausia šeimos laimei užtikrinti, nė nemirktelėjęs atsakyčiau — kantrybė. Reikia ir kitų dalykų, bet kantrybė yra pati pirmoji. O moderniškam žmogui jos labiausiai - trūksta. Ir jei jis šiaip taip dar ’’prilaiko” savo ’’nervus” darbe ar tarnyboje, tai namie atsidūręs ’’nebeišlaiko”. Namučiai yra ta palaiminta vietelė kur “galima” išlieti visą savo tulžį, kur nereikia nė kiek valdytis, kur galima pamiršti visas mandagumo formas, kur galima būti nekantriu.
 
      Ak, tas žmonių nekantrumas! Kiek jis suardo šeimų! Nekantrumas yra nenoras ramiai ir be triukšmo pakęsti mums priešingus ir skaudžius ar bent nemalonius dalykus. O tokių nemalonių dalykų niekuomet ne badas. Štai, skiriasi nuomonės; nesutinka skoniai; užgaulus žodis palietė ausį; arba tave klaidingai suprato ir iš adatos vežimą priskaldė; arba: ką tik darai, vis negali įtikti, negali ’’pataikyti”. Vėl: tavo planai, gražiausios svajonės, gal gyvenimo idealai sunaikinti; jautiesi išvargęs, įtemptas, savęs neapkenti, norėtumei bent savo namų glūdumoje ramaus poilsio minutėlę rasti, o čia tau vaikai šėlsta — sienos dreba! Žmona surūgusi, kai iš jos tikėjaisi malonaus šypsnio, suraminimo, pastiprinimo. O jei dar prisideda silpnoka sveikata, menkas uždarbis ir reikalų reikalėliai, tartum uodai naktį, zirzia aplink ausis, ledo gabalas ir tas turėtų užsiliepsnoti.
 
      Tiesa, yra tokių laimingų “molio Motiejų”, kurie beveik negali jaudintis. Bepigu jiems kantriais būti! Bet būk tu kantrus, jei tavo gyslomis ne vanduo ir ne kraujas, o ištirpęs plienas teka!
 
      Lengviau pakentėtumėme, jei nemalonumai būtų reti svečiai ir greit išvažiuotų. Bet dažniausiai atsitinka taip, kad jie įsirango į mūsų namučius, kaip tas pasakaitės ežys į žalčio guolį, ir niekaip nebegali išprašyti. Tokiais atvejais nerimstame, jaudinamės ir ’’pratrūkstame”.
 
      Kur protas! Argi kas drasko nagais savo žaizdas, ar kas lamdo ir manko nulūžusią ranką, kad greičiau sugytų! Kaip atsargiai plauname ir aprišame žaizdą, kad tik nepatektų jon nešvarumai; gipsu ar pagaliukais sutvirtiname lūžusį kaulą, kad jis neiškryptų iš vietos; o atsiradus žaizdoms šeimos gyvenime, čia kam nors ’’nulūžus”, atsargumo nereikia! Čia galima koliotis, plūsti, priekaištauti, muštis ir tikėtis šitaip nugalėti blogą ir atstatyti laimę bei taiką! Vai, kokia nesąmonė!
      Juo sunkesnis gyvenimas, juo daugiau nemalonumų, skausmo ir nusivylimų, juo reikalingesnė kantrybė. Kantrybė, tas nepalaužiamas nusistatymas, tas sutikimas ramiai kęsti užklupusius ir nepašalinamus nemalonumus, nepasiduodant susijaudinimui, neleidžiant pykčiui prapliupti perkūnais žaibais ar neribotam nusiminimui apkartinti gyvenimą.
 
      Nėra ko įrodinėti, kad tik kantrybė gali užlopyti šeimos gyvenimo atsiradusias skyles. Tai kiekvienam aišku. Bet ne kiekvienas supranta, jog kantrybė įsigyjama kentėjimais ir kad jis pats pirmas privalo imti kentėti. Vaikas išmoksta vaikštinėti stodamasis, žengdamas žingsnį, kitą, puldamas ir vėl stodamasis. O mes norime tapti kantrūs nieko nepakęsdami, išmokti vaikščioti sėdėdami ar net minkštuose pataluose gulėdami. Tapti kantriu yra tik vienas receptas: reikia versti save ramiai priimti ir kentėti kasdienius gyvenimo nemalonumus. Iš pradžių širdis purtosi, streikuoja nervai. Bet patvariai stengiantis, pamažėle galima priprasti valdytis. Kiekvienas susivaldymas stiprina nervus ir valią. Keletas savaičių rimtų pastangų ir, žiūrėk, pirmiau mus labai jaudinę dalykai mažai ar ir visai nebejaudina.
 
      Jei Tu nori greičiau įsigyti stiprios kantrybės, tai mielas Kazy, štai ką daryk: pirmiausia apsidairyk savo gyvenime, kas Tave dažniausiai jaudina ir išmuša iš pusiausvyros. Atradęs, paplanuok, kaip galėtumei pašalinti piktumo priežastis. Pats nerasdamas priemonių, pasitark su prityrusiu dvasios vadu. Tačiau ne visada galėsi pašalinti barnių priežastis. Tada jau teks kentėti. O kad Tau būtų kentėti lengviau, pasistenk suprasti, gerai įsisąmoninti, jog kentėjimas yra geresnis už nekentėjimą. Kodėl geresnis? Todėl, kad ramus pakentėjimas sumažina barnius per pusę. Erzink šunį, jis los kiaurą dieną. Nekreipk į jį dėmesio — palos, palos ir sustos. Pradėjus kam nors šeimoje bartis ir niekam neatsišaukiant, gana greit dingsta noras “solo” giedoti. “Duetas” gi gali tęstis dienų dienas. “Viens pradės, kits padės, daug toliau varys!” — anot Jakšto. Nori sumažinti barnius — nepadėk pats bartis! Tylėk. Kęsk. Melskis.
 
      Antra: nebandyk įpykusio žmogaus perkalbėti, mokyti, jam įrodinėti. Tai būtų tas pats, ką ir benziną pilti į degančią ugnį. Kentėk. Tylėk. Lauk iki jis apsiramins. Jei galima, pasišalink iš jo akių.
 
      Trečia: pradedi pats pykti, jaudintis. Norėtumei atidaryti visas užtvankas ir paleisti įniršimo sroves — tylėk! Pažabok pats save! Kentėk dantis sukandęs. Melskis. Šypsokis! Įsiutęs nieko gero nepasakysi. Lauk iki apsiraminsi. Kodėl, pav., nebūtų galima tėvams, susitarti išsiaiškinti visus negerumus po vakarinių maldų, o dienos metu nė šnipšt! Čia, kryžiaus, dieviškosios meilės, akivaizdoje, po nuoširdžios maldos būtų galima tartis, ištaisyti klaidas, pamokyti, pabarti vaikus, net nubausti, iš meilės, ne iš piktumo. Kodėl turime tuojau pat rėkti, draskyti ir neva “mokyti” kitus, kai patys susijaudinę nežinome, nei ką saką, nei ką darą?
 
      Apsvarstyk, Kazy, dar šitą mintį: ar tu, pasidavęs nekantrumui, dūksi, rėksi, ar tu stengsies išsilaikyti ramus, vis viena tau reiks kentėti. Jei kentėsi šėlsdamas, ir pats savo valią silpninsi, ir nervus gadinsi, ir blogybei pasiduosi, ir nė aguonos grūdelio gero nepadarysi, tik padauginsi blogį. Kentėdamas ramiai, su šypsena veide, su malda lūpose, su meile širdyje, nugalėsi blogybę savo sieloje, parodysi namiškiams gerą pavyzdį, pasielgsi dieviškai, ne gyvuliškai. Būsi vienas iš tų Kristaus laiminamųjų “taikos darytojų”, kuriuos Jis vadina “Dievo vaikais”. Ar ne žavingas yra šis šv. Margaritos Marijos Alacoque nusistatymas: “Stengsiuos nuo visų viską nukentėti, o pati neduoti nė vienam nieko kentėti dėl manęs. Į tuos, kurie man padarys pikta, žiūrėsiu kaip į savo geradarius ir stengsiuos atsilyginti jiems nors malda”. Jei toks būtų kiekvieno krikščionio vyro ir moters nusistatymas, kiek daugiau laimės suklestėtų šeimose !
 
      Rengiesi laimingai moterystei. Jau dabar pratinkis kas dieną ką nors pakentėti.
 
Kunigas Jonas.