(Amerigo Ruggiero laiškas iš Amerikos italų dienraščiui “Messaggero” 1951.11.26
 
    Jungtinės Amerikos Valstybės, iš visu pasaulio kraštų suplaukusių gyventojų mišinys, visuomet stengėsi išspręsti įvairių, augusių skirtingose sąlygose žmonių problemą. Tikimasi, kad ši problema galės būti išspręsta per mokyklą, į kurią yra priimami įvairių tautų bei rasių atstovai. Jie mokykloje yra performuojami ir padaromi amerikiečiais. Mokykla neabejotinai yra nuostabus amerikietinimo įrankis, tačiau ji įstengia tai padaryti tik iki tam tikro laipsnio. Yra atsitikimų, kur mokykla net pasunkina šio klausimo išsprendimą.
 
    Viena tokių būdingų sričių yra skirtingos religijos asmenų moterystė. Imkim kad ir kataliką jaunuolį ir protestantę mergaitę, kurie lanko tas pačias aukštesniąsias mokyklas ir kurie taip vienas kitą įsimyli, kad ta meilė juodu priveda prie sutuoktuvių prieš vieno ir kito tėvų valią. Argi jie gyvena ne Amerikoj, kur visos religijos yra laikomos lygiomis ir tikybų skirtumas negali būti nesutarimų priežastis? O tačiau klausimas nėra toks paprastas, kaip iš pirmo pažvelgimo gali atrodyti. Man tai atskleidė viena protestantė ponia, kuri jau dvidešimt metų puikiausioj santaikoj gyvena su savo vyru kataliku. Į ją neseniai kreipiausi, prašydamas patarimo dėl vieno savo draugo, esančio panašiose aplinkybėse.
 
    Kartą atėjo jis pas mane ir pasisakė norįs vesti protestantę mergaitę prieš jo ir jos tėvų valią. Juodu labai karštai mylisi ir yra įsitikinę, kad tikybų skirtumas negali būti susituokimo kliūtis. Jaunuolis norėjo sužinoti, ką aš manau apie tokią moterystę, ar ji gali būti laiminga. Paprašiau laiko pasvarstyti ir norėjau pirma pasitarti su minėtąja ponia, kurios mišrios tikybos moterystė visų buvo laikoma labai vykusia ir laiminga. Jos paklausiau, ar tas visų įsitikinimas atitinka tikrovę. Ramumu dvelkiančiame salionėlyje ponia Hudson, kiek pamąsčiusi, prabilo į mane:
 
    —    Gaila, kad negaliu duoti Jums teigiamo atsakymo. Tiesa, kad aš ir mano vyras nesame nelaimingi, kitaip su mūsų moteryste būtų jau baigta. Turėjome daug džiaugsmingų valandų, bet tikybų skirtumas tai yra ta užgintoji žemė, kur, nors nėra formalaus uždraudimo, bet nėra galimos bet kokios diskusijos bei kompromisai. Į savųjų šeimų priekaištus tuokiantis atsakėme, kad šioje srityje esame susitarę, bet iš tikrųjų per metų eilę nepavyko pilnai pasiekti to susitarimo, nes nei vienas iš mūsų nenori priimti antrojo tikybos. Buvo galima išvengti susikirtimų tik dėl to, kad aš visuomet nusileisdavau, pradedant raštu duotuoju savo pažadu, kad mūsų vaikai bus auklėjami katalikiškai. Vieną vienintelį kartą, kai bandėme išlyginti mūsų religinius skirtumus abipusėmis nuolaidomis, mūsų moterystė vos vos nesuiro.
    —    Kodėl, — paklausiau, — kitos šeimos, atrodo, nejaučia šių sunkumų?
 
    —    Šeimose, kur vyrui ir žmonai religija nieko daugiau nereiškia, kaip tik formalinį praktikų atlikimą, tikybų skirtumas turi maža reikšmės. Tačiau, kai susijungusieji moterystėje yra giliai religingi, negali būti nepastebėtas plyšys jų vienybėje. Aš pati gimiau ir gyvenau iki šešiolikos savo amžiaus metų Vakarinės Vidurio Amerikos kaimelyje, kur nebuvo jokios katalikų bažnyčios ir kur nepažinau nei vieno kataliko. Tokioje bendruomenėje nėra antikatalikų: augama niekad negirdint nė žodžio apie katalikų religiją. Mūsų šeima buvo giliai praktikuojanti: sekmadieniais eidavome į bažnyčią ir lankydavome sekmadieninę mokyklą. Kai man sukako šešiolika metų, persikėlėme į 1500 gyventojų miestelį, kur buvo katalikų bažnyčia ir kur pirmą kartą suėjau į draugystę su katalikais. Kadangi katalikai neturėjo savo vidurinės mokyklos, lankėme miesto mokyklą, kur susieidavo abiejų tikybų jaunuoliai ir kur susitikau savo vyrą. Į mūsų šeimų priekaištus ruošiamoms vestuvėms atsakydavome, kad kiekvienas lankysime savo bažnyčią, ir tai mums atrodė visai paprasta. Bet netrukus ėmiau suprasti, kad iš tikrųjų nėra tai jau taip paprasta.
 
    Prieš susituokiant, vienas katalikų kunigas, kaip to reikalaujama iš kiekvienos protestantės mergaitės, man nušvietė pagrindines savo religijos tiesas, bet mano vyras nebuvo supažindintas su mano tikyba protestantų ministro: jau vien tik prileidimas šios galimybės būtų giliai įžeidęs jo šeimą ir kunigą, buvusį jo vadovu ir patarėju.
 
    Antras įvykis, dėl kurio susvyravo mano tikėjimas tobulu sutarimu, buvo pirmojo mano sūnaus krikštas, apeiga, kurioje aš negalėjau dalyvauti. Tik kai pamačiau savąjį kūdikį, paimtą iš mano rankų, kad būtų pašventintas skirtingame nuo manojo tikėjime, supratau prisiimtojo pasižadėjimo reikšmę leisti auklėti vaikus katalikiškai. Dabar jie lanko kitą, ne tą, kurią lankau aš, bažnyčią, ir negalėjimas su jais dalyvauti religinėse praktikose man yra gana didelis skausmas. Kartais man rengiantis eiti į savo bažnyčią, mažiausias mano vaikutis klausia: “Ar galiu eiti kartu su tavim, mamyte?” Ir aš jam turiu uždrausti, būdama ištikima savo pasižadėjimui. Man buvo tikra kančia, kai kartą jis man pasakė: “Ar tiesa, mamyte, kad aš ir tu negalėsime būti palaidoti kartu vienoje vietoje.
 
    Šituos ir dar daug kitų dalykų ponia man papasakojo apie dviejų skirtingoms tikyboms priklausančių asmenų moterystę. Atsisveikindamas su ja, dar kreipiausi su paskutiniu klausimu:
 
    —    Ką turiu pasakyti norintiems susituokti dviems savo draugams?
 
    —    Kartą, — atsakė ji, — man pateko į rankas katalikiška knygelė, užvardinta “Tuokitės su tos pačios tikybos asmenimis”. Kai perskaičiau ten duodamus įrodymus, manyje kilo maištas prieš juos. Man atrodė tiesiog nežmoniška tiek jau pabrėžti religijos skirtumą, kad padaryti iš to kliūtį moterystei. Bet dabar sutinku su tuo, kas pasakyta knygelėje. Patarkite savo draugams atsisakyti mišrios moterystės.
 
Vertė kun. Vyt. Balčiūnas