Mišių Aukos Istorija
Vos Rojaus Vartams Užsidarius
Keista, kodėl gi auka taip surišta su žmogumi. Vos rojaus vartams užsidarius, Abelis ir Kainas puolėsi prie aukų. Ir ką aukoti, jie žinojo. Abelis — gausios avių kaimenės savininkas — aukojo geriausias iš avių. Kainas — plačių ir neaprėpiamų laukų žemdirbys — aukojo surinktą derlių. Jie nesiginčijo dėl Dievo buvimo. Čia pat tebegyveno Adomas ir Ieva, pirmieji Dievo kūriniai. Jie ne tik Dievą kalbantį girdėjo, bet iš Jo rankų išėjo, ir Dievo visagalė dvasia pripildė jų kūną ir kraują nemirštamos gyvybės. Greičiausia, kad Abelis ir Kainas bus priėję prie aukos minties, matydami savo gimdytojų pavyzdį.
Ar jie aukodavo rytais ar vakarais, kas bepasakys. Ar stovėdami, ar atsiklaupę ? Nežinau. Jie jautė, kad virš jų galvų kabėjo didesnė už juos jėga. Žinojo, kad Dievas jų Viešpats. Suprato, kad Jį pripažint, nusilenkt, pagarbint reikia. Todėl aukos ir ugnis„ ant jų akmeninių aukurų.
Juos slėgė nuodėmės našta. Visus. Adomas ir Ieva, tiesa, buvo patys pirmieji nusikaltėliai. Bet jų baisią ir amžiną kaltę Abelis paveldėjo su kūnu ir krauju, įsiurbė su motinos pienu. Juk ir jie nešiojo ir jautė tą pačią prigimtį. Prieš Adomo ir Ievos nuodėmę prigimtis buvo tiesi, šventa ir nesužeista. Ji linko į gėrį, kaip sunkios vynuogių kekės į žemę. Bet nuodėmė — su visu savo blogiu prakeikimu — kaip baisi audra prašvilpė žmogaus kūnu ir siela. Griuvėsiai ir rūkstančių degėsių krūvos ten, kur pirma siela, kaip dangoraižis, stiebėsi į Dievo mėlyną dangų. Geroji prigimtis— mirtinom žaizdom sužeista — vaitojo. Blogio nepažinus, gimdė blogį. Gėriui sutverta, nuo gėrio traukėsi. Aistros niekada nejautus, nuo jos degė. Kilnieji sielos jausmai virto piktais palinkimais ir dauginosi, kaip dilgėlės purviname patvoryje. Nuodėmė susisuko lizdą pačioje žmogaus širdyje. Nemirtingoji siela jautėsi, kaip rožė baloje. Kas iš to, kad dvasia nori, jei kūnas silpnas. Prarastos laimės praeitis ir gilus didžios kaltės jausmas tebekamavo širdį. Už tai kai degė aukos, juodi pilki kilo dūmai, verkė akys ir širdis, Dievą atleidimo prašydamos.
Ar buvo aukos Rojuje?
Greičiausia, taip. Mat, pirmasis žmogus— pilnas gėrio ir grožio—giliai jautė Dievą ir suprato savo priklausomumą nuo Jo. Jis buvo lyg kūdikis prie motinos šiltos krūtinės stebuklingą amžinos vasaros rytą, kai aplink giedojo paukščiai ir kvepėjo lelijos. Jis žinojo, kad be motinos gyvenimas būtų neįmanomas. Už tai pirmoji auka Rojaus saulėtame sode.
Po pirmosios nuodėmės laisvas žmogus — atsimetęs ir nusisukęs nuo Dievo — pamatė savo visą tragediją, prasivėrusią bedugnę ir savo visišką bejėgiškumą. Jis kabojo, kaip nykštukas milžino rankose virš ugniakalnio ugnį spjaudančios bedugnės. Jis galėtų kristi kiekvieną momentą, jei Dievo ranka jį paleistų. Žmogus puolėsi prie aukų maldaudamas pasigailėjimo. Tokiu būdu auka įgavo naują bruožą, nes nuodėmė buvo visiškai naujas įvykis neseniai sutverto žmogaus istorijoje.
Žmonijos aukos aukuras — vieną kartą uždegtas — nebegęsta per tūkstančius amžių ir kartų kartas. Skaityk Senąjį Testamentą. Aukos, aukos ir aukos. Noė — po baisaus tvano išlipęs iš arkos — rausia iš šlapios dirvos akmenis, krauna aukurą ir aukoja auką. Patiko Dievui kilnus ir nuolankus Noės gestas ir Jis tarė: “Daugiau jau nebeprakeiksiu žemės dėl žmogaus ir paties žmogaus nebebausiu” (Plg. Gen. IX, 20). O kur patrijarkų, karalių ir pranašų aukos?
Iš išrinktosios Tautos tarpo auka persikėlė į Pagonių pasaulį. Pavartęs Religijų Istorijos puslapius, auką rasi kiekvienoje žmonių grupėje, tiek Rytų tiek Vakarų pusrutulyje. Dievybei ar dievams būva aukojama žmogaus rankų darbo pirmonės, jo užaugintas javas ar gyvulys. Kartais valgis ar gėrimas, brangus metalas ar kilnus akmuo. Ne retai žmogaus gyvybė, žmogaus kraujas pasiliedavo ant įkaitusių ir šnypščiančių aukuro akmenų. Jaunos dailios mergaitės būdavo metamos į jūros gilius vandenis, plėšriems žvėrims surištos paliekamos. Aukas turėjo ir tebeturi primityviausios žmonių giminės ir labiausiai civilizuotos. Kafiras ar safaris paskersdavo gazelę ar kalnų ožį. Egipte ant aukuro — nuo ilgo peilio dūrio — jautis suklupdavo. Syrija ir Babilonas karo vergus degindavo. Atėnuose ir Romoje rūkdavo, plaukdami vingiuodavo brangūs, maloniai nosį glamonėją smilkalai. Šventyklose budėdavo kunigai, kad ant aukurų nepritrūktų aukų. Vestalės ir vaidilutės amžiną skaistybę prisiekdavo, rytais vakarais giesmes giedodamos dieną ir naktį šventąją ugnį saugodavo. Aukos gausėjo, dažnėjo su žmonėmis, lydėjo nuo lopšio iki duobės. Jei net šiandien nuo didžiai aukšto kalno pažiūrėtum, savo akims netikėtum : žvilgsnis paskęstų aukurų ir aukų begalybėje.
Išrinktosios Tautos išvedimas iš Egipto, Dievo sandara su Žydais ir Šventyklos pastatymas atbaigia vieną iš didžiausių aukos vystymosi perijodų. Privati auka užleidžia vietą viešajai aukai. Žmonės, tiesa, tebeneša aukas, bet jau kunigai jas aukoja. Įsteigiamas oficijalus kunigų ir levitų luomas. Dievas kalba Mozei: “Tavo brolis Aronas su savo sūnumis bus mano kunigai. Pasiūdinsi jam šventą, garbingą ir puošnų rūbą, apvilksi Aroną ir jo sūnus purpuru, auksu ir deimantais.” (Pig. Exod. XXVIII ir XXIX).
Nustatoma aukos vieta, laikas ir aukotinos aukos. Įvedamos naujos formos, apeigos ir rūbai. Dievas ypatingu būdu apsigyvena tarp žmonių Šventykloje. Kunigas atsistoja tarp Dievo ir žmonių, ir auka jo rankomis ir žodžiais atstovauja žmonių masę už jo nugaros. Kaip Mozė apšlakstė išrinktąją tautą prie Sinajaus kalno papėdės, apšlakstė krauju Dievo ir žmonių sandoros vardan, taip Aronas ir jo sūnūs lies gyvulių kraujo upes ant altorių už tautos nuodėmes. Šventykla taps šventa skerdykla, milijonai gyvulių suklups nuo kunigo peilio, trykš, tykš kraujas, liesis altorių akmenimis, varvės nuo kunigų kruvinų rankų. Už žmonių nuodėmes. Degs, svils jaučių ir avinų taukai, sunkūs juodai pilki dūmai kils virš auksinių Šventyklos bokštų. Liesis vyno aukos ant altorių, o vakaro rimtoje tyloje ant raudonai įkaitusių žarijų auksiniuose induose kris brangių smilkalų grūdai. Už tautos ir aukotojų nuodėmes.
Senasis Testamentas tapo prietilčiu į Naująjį. Naujasis duos žmogaus aukai pilnąją ir atbaigtąją prasmę. Nuo Varinio Žalčio Kryžiaus tyruose Mozės laikais iki Golgotos Kryžiaus nubėgo begalinės gyvulių kraujo upės, kol Dievo - Žmogaus kraujas užgesino senųjų aukurų ugnį ir pradėjo Naująjį ir Amžinąjį Testamentą. Simboliai ir figūros nebereikalingi. Plyšo Šventyklos sunki šimtametė uždanga nuo viršaus iki apačios; amžių ilgesys ir pranašauta svajonė tapo tikrove. Mesijas lipo ant Kryžiaus ir savo kraujo auką atnašavo ne už vieną ar kelis, bet už visą pasaulį nuo pradžios iki galo.
Bruno Markaitis, S. J.
Kokiomis mintimis geriausia stiprinti savo tikėjimą į pomirtinį gyvenimą? Berods, visos religijos kalba apie pomirtinį gyvenimą, bet gal tik todėl, kad bijo dingti po mirties, bijo nežinios.
Visuotinis žmonijos įsitikinimas, kad žmogaus gyvenimas nesibaigia mirtimi, yra tvirtas ramstis tikėjimui į pomirtinį gyvenimą. Šitas žmonijos balsas neišeina iš eigoizmo, iš mirties ar nežinios baimės, nes visas žmogaus gyvenimas, visa aplinka bando užmušti tą nemirtingumo jausmą. “Carpe diem -— skink dieną!” — mums šnibžda švelnūs balsai. Busimojo gyvenimo sankcijos ir bausmės mums grasina, mus žaboja, apkartina skaniausius šio gyvenimo kąsnius. Žmogus nebijotų nežinios, jei jos visai nebūtų. Bet svariausias argumentas, kad yra pomirtinis gyvenimas, tai mūsų pačių siela. Mūsų protas ir valia yra nepriklausomi nuo medžiagos, negali suirti ir sugriūti, yra dvasiškos prigimties. O dvasia nemiršta. Taigi, ir mūsų siela, atsisky rusi nuo kūno, liks toliau gyventi.