Šešios minutės iki šešių — susikryžiavo stoties laikrodžio rankos. Jaunas, aukštas ir gražiai nuaugęs lakūnas, leitenanto laipsnyje, pakėlė akis į laikrodį. “Dar šešios minutės”—sušnibždėjo ir apsidairė. Jo širdis plakė labai stipriai. Už šešių minučių jis sutiks moterį, kurios jis niekada nėra matęs, nors ji — paskutiniųjų metų bėgyje — tapo jam labai brangi savo nuostabiais laiškais: įkvepiančiais ir drąsinančiais.
Leitenantas prisiminė ypatingai vieną dieną. Blogiausią iš dienų. Jo lėktuvą apspito priešo naikintuvai, kaip įnirtusių bičių spiečius.
Vienas jos laiškas buvo jam atnešęs šituos žodžius: “Jūs rašėte, kad jus kankina baimė — ypač prieš mūšį — kitaip ir būti negali: visi drąsūs vyrai kenčia nuo baimės. Bet ateinantį kartą, jei baimė jus apniks, klausykitės balso, kalbančio šiuos žodžius: “Nors man teks pereiti per patį mirties slėnį, aš nebijosiu, nes Tu, Viešpatie, visada esi su manimi.” Jis klausėsi tų nuostabių žodžių, ir baimė sutirpo, kaip vaškas ant karštos liepsnos. Keturios minutės iki šešių...
Graži mergaitė praėjo pro šalį. Jis instinktyviai pasijudino į jos pusę, bet mergaitė neturėjo raudonos rožės švarkelio atlape. Jos vietoje žydėjo kelios žibutės. Jis sumišo. Be to, mergaitė galėjo turėti ne daugiau aštuoniolikos metų, o Janė Gegu-žytė jam rašė, kad ji neseniai šventė trisdešimtą gimtadienį. Tai kas — jis atsakė jai. Man jau 32-ji metai. Jis teturėjo 29.
Leitenanto mintys sukosi apie knygą po jo ranka. “Žmonių Santykiai” — buvo užrašyta ant viršelio. Jau kelis kartus jis skaitė šitą knygą, sustodamas ir susimąstydamas ties pastabomis, prirašytomis smulkia moters rašysena. Jis niekada nebūtų tikėjęs, kad moteris galėtų taip giliai suprasti vyrą ir įžvelgti į jo širdies švelniausias paslaptis. Ant knygos viršaus buvo užrašyta pavardė: Janė Gegužytė. Jau seniai jis buvo radęs jos pavardę ir adresą telefonų knygoje. Jis parašė jai: ji atsakė. Po kelių dienų jį išsiuntė į frontą, bet laiškai nenutrūko. Net jo laiškams pasivėlinus, ji visada atsakydavo, kol buvo aišku — jam, bent, taip atrodė, kad Janė jį pamilo. Nors ji atsisakė jam pasiųsti fotografiją. Ji tik parašė: “Jei jūsų jausmas yra tikras ir gilus, tai mano grožis yra antraeilis dalykas. Daleiskime, kad aš esu graži. Tada jūs galėtumėte apsigauti. Daleiskime, kad aš esu paprasta ir eilinė mergina — kas yra labai galima — ir jūs man rašote tik todėl, kad esate vienas ir kito draugo neturite. Ne, fotografijos aš nesiųsiu. Kai atvyksite ir mane pamatysite, tada galėsite laisvai apsispręsti.”
Viena minutė iki šešių. Jis skubotai baigė rūkyti cigaretę. Staiga jo širdis pašoko, kaip išgąsdintas kiškis. Jauna, labai daili moteris, apsivilkusi puikiu žaliu kostiumu ėjo į jo pusę. Jis pastebėjo jos puikius garbiniuotus plaukus ir mėlynas akis, pasukdamas į jos pusę ir pamiršdamas, kad ant jos švarkelio nesimatė raudonos rožės. Ji maloniai nusišypsojo — gal šiek tiek ironiškai: “Gal einate į mano pusę, kareivėli?” — ji sumurmėjo. Dar vienas žingsnis, ir jis pastebėjo... Janė Gegužytė. Ji stovėjo keletą žingsnių už merginos žaliame kostiume. Moteris virš 40 metų. Mažo ūgio — apydrūtė. Jos rūbai buvo paprasti ir gerokai padėvėti. Skrybėlė — nebe pirmos jaunystės. Bet jos švarko atlape žydėjo raudona rožė ir kvepėjo pavasariu.
Leitenanto širdis diegtelėjo ir... numirė. Jis jautėsi padalintas: norėjo sekti merginą žaliu kostiumu ir, vis dėlto, norėjo iš širdies padėkoti Janei Gegužytei už jos ištikimybę, tuos nepaprastai gražius laiškus, kurie jam buvo atnešę tiek džiaugsmo ir tiek paguodos. Jis matė jos išbalusį, bet švelnų ir baisiai gerą veidą ir šiltas akis. Leitenantas nebelaukė. Jis sugriebė į ranką knygą, ant kurios buvo parašyta: “Žmonių Santykiai”. Žinoma, pagalvojo jis, čia nebus meilės, bet bus kažkas didžiai brangaus ir atmintino. Jis pakėlė ranką prie kepurės ir išsitempė visu ūgiu: “Man labai malonu, kad mes susitikome. Ar galiu jus pakviesti pietų?” Moteris nusišypsojo visu veidu: “Aš jūsų nesuprantu, sūnau. Jaunoji panelė žaliu kostiumu prašė manęs užsisegti šitą raudoną rožę ir pridėjo: “Jei jis paprašys jus pietų ar norės susitikti bet kuriuo kitu laiku, pasakykite jam, kad aš jo lauksiu restorane, kitoje gatvės pusėje”. Panelė man pamerkė ir sušnibždėjo. “Tai savos rūšies bandymas...”
R. D.